Apie žmogų, nepasiklydusį istorijoje. Pokalbis su T. Matulionio bylos postulatoriumi

31

Baigiantis metams buvo paskelbta žinia apie tai, kad 2017-siais Lietuva turės dar vieną palaimintąjį – tiesą sakant, mažai kam žinomą, buvusį Kaišiadorių arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873 – 1962).

„Bernardinai.lt“ skaitytojai turėjo galimybę su juo kiek susipažinti iš dr. Romos Zajančkauskienės tekstų, pristatėme ir paties T. Matulionio minčių. Šįkart – pokalbis su vienu iš beatifikacijos bylos rengėjų bažnytinės teisės daktaru, kun. Mindaugu Saboniu, iš arčiau susipažinusiu su būsimo palaimintojo asmenybe. „Tarp manęs ir Matulionio nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio. Tikrai neapsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šalia studijų Romoje dar turėsiu tvarkyti ir Teofilio Matulionio beatifikacijos bylos reikalus“, – atvirauja kunigas.

Ar galite mūsų skaitytojams paaiškinti, ką apskritai reiškia paskelbimas palaimintuoju? Kuo tai dar skiriasi nuo kanonizacijos – pripažinimo šventuoju? Kokias sąlygas kelia Bažnyčia galimam kandidatui?

Turbūt reikėtų pradėti nuo sąvokų ir terminų, kurie yra vartojami tokio pobūdžio bylose:

Kandidatas į šventumą: kiekvienas iš mūsų.

Dievo tarnas: kandidatas, kuriam Vatikanas leido pradėti beatifikacijos bylą.

Garbingasis: Dievo tarnas, kurio šventumui arba kankinystei, išnagrinėtiems Šventųjų skelbimo kongregacijoje, savo dekretu pritaria popiežius.

Positio: didelės apimties nuodugnus ir sintetiškas beatifikacijos bylos, Dievo tarno gyvenimo ir kankinystės (arba dorybių praktikavimo) Vatikano komisijoms pristatymas.

Palaimintasis: titulas, leidžiantis dalinėje Bažnyčioje garbingąjį garbinti viešu kultu.

Šventasis: titulas, leidžiantis visuotinėje Bažnyčioje palaimintąjį garbinti viešu kultu.

Kaip jau minėjau, beatifikacija ar skelbimas palaimintuoju – tai iškilmingas dekreto forma parašyto popiežiaus leidimo paskelbimas, kuriuo garbingajam yra suteikiamas palaimintojo titulas ir tam tikroje Bažnyčios dalyje (dalinėje Bažnyčioje) leidžiamas jo garbinimas viešu, palaimintiesiems skirtu, kultu. Dėl to skelbimas palaimintuoju dažniausiai vyksta dalinėje Bažnyčioje, o popiežiškąjį dekretą perskaito Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Svarbu pabrėžti, jog liturgijoje Švč. Mergelei Marijai taikomas palaimintosios titulas negali būti suprantamas bažnytinėje teisėje vartojamo šio termino prasme, t. y., jog Dievo Motina nėra (dar) Bažnyčios paskelbta šventąja.

Kai palaimintojo užtarimas yra patvirtinamas stebuklu ir šis stebuklas yra pripažįstamas šventųjų skelbimo kongregacijoje, popiežius palaimintajam suteikia šventojo titulą, t. y. jį kanonizuoja. Kanonizacija – tai iškilmingas Popiežius dekreto paskelbimas, kuriuo leidžiama, kad palaimintasis visoje Bažnyčioje (visuotinėje Bažnyčioje) būtų garbinamas viešu ir šventiesiems skirtu kultu. Kanonizacijos vyksta Vatikane, o dekretą perskaito pats popiežius.

Tiek beatifikacija, tiek kanonizacija yra aukštos teologinės kokybės Popiežiaus magisterinis aktas. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl Katalikų Bažnyčioje šie procesai yra vedami taip kruopščiai ir skrupulingai. Kaip Vatikane yra įprasta sakyti: „Non santo subito, ma santo sicuro“ (ne greitas šventasis, bet tikras šventasis).

Savo tikintiesiems pristatydama sektiną tikėjimo modelį ir šventąjį, Bažnyčia nori būti tikra, jog kartu nepristato ir nuodėmės. Kitais žodžiais tariant, jog kandidatas į šventumą, Dievui padedant, įveikė savo žmogišką silpnumą, ydas ir susitvarkė su gyvenime iškilusiais iššūkiais ar sunkumais. Svarbu pabrėžti, jog beatifikacijos proceso metu, kai diecezinėje fazėje renkama įvairaus tipo medžiaga ir apklausiami liudininkai, o Romos fazėje visa tai analizuojama, sisteminama, vertinama ir suguldoma į Positio, yra svarbu ne slėpti kandidato žmogiškumą, bet kaip tik jį kuo labiau paryškinti.

Apibendrinant būtų galima teigti, jog beatifikacijos ir kanonizacijos procesų tikslai yra: kuo geriau pažinti būsimąjį šventąjį; leisti nūdienos žmogui jį atrasti ne kaip abstrakčią istorinę figūrą, bet kaip modelį, kuriuo galima sekti; pristatyti pas Viešpatį esantį mūsų užtarėją, kuris gali mums išmelsti malonių.

Šventuoju gali tapti kiekvienas tikintis katalikas. Pradedant beatifikacijos bylą, svarbu, kad kandidatas po mirties tikinčiųjų būtų žinomas ir mėgstamas, o pamaldumas į jį nebūtų dirbtinas (nebūtų vyskupų ar kunigų lieptas). Šventumo sąvoka bažnytinėje teisėje apima tiek gyvybės aukojimą dėl tikėjimo, tiek dorybių praktikavimą, todėl sąlygos, kurios byloje bus keliamos Dievo tarnui, priklausys nuo jo biografijos detalių. Kankinystės atveju svarbu, kad Dievo tarną persekiotojas būtų kankinęs dėl tikėjimo ar tikėjimo dorybės (odium fidei); kad persekiotojas tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygotų Dievo Tarno mirtį; kad Dievo tarnas mirtį priimtų su tikėjimu. Romos fazėje beatifikacijos bylos sėkmė priklausys, kaip gerai bus pristatyti minėtieji momentai. Nesėkmės atveju atitinkamos Vatikano komisijos postulatoriui liepia nutraukti beatifikacijos procesą arba papildyti ir išaiškinti abejonių sukėlusius faktus ar liudijimus. Tokio pobūdžio byloms patvirtintas stebuklas nėra būtinas.

Kalbant apie praktikavusius dorybes kandidatus, svarbu, kad pastarieji būtų herojiškai praktikavę visas dorybes. Nesunku įsivaizduoti, jog tokio pobūdžio bylos, kuriose dorybių perspektyvoje reikia kuo nuodugniau ir detaliau išnagrinėti kiekvieną kandidato į šventumo biografijos vingį, savo apimtimi siekia kelis tūkstančius puslapių. Be to, tokiam beatifikacijos procesui pabaigti reikalingas Šventųjų skelbimo kongregacijos patvirtintas stebuklas.

Kaip nutiko, kad iš daugybės lietuvių kandidatų pirmenybė teko arkivyskupui Teofiliui Matulioniui? Popiežius pripažino jo kankinystę, ar tai nėra pakankamas motyvas iškart pripažinti ir asmens šventumą?

Reikia pripažinti, jog šį ir panašių klausimų man užduoda dažnai. Po gruodžio 1 d. teko girdėti įvairiausių versijų: kad Kaišiadorių vyskupija šią bylą nusipirko; jog buvo pasamdyti patys geriausi advokatai Vatikane; kad Šventųjų kongregacijai Matulionis patinka labiau nei kiti lietuvių kandidatai ir t. t. Šis `beatifikacinis neraštingumas` nestebina. Pas mus vis dar gajus tokio pobūdžio bylų šaržavimas ir mistifikavimas. Perskaičius kai kurių vyskupijų ar katalikiškos žiniasklaidos oficialiose svetainėse publikuojamą medžiagą neretai galima susidaryti įspūdį, jog beatifikacijos bylos – tai vyskupijose padrikai surinkti dokumentai ir liudininkų liudijimai, o Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane – kaprizingas namų darbų koreguotojas ar taisytojas.

Be abejo, medžiagos rinkimas ir šaltinių tikrinimas diecezinėje fazėje turi pamatinę reikšmę tokiose procesuose, tačiau, kaip ir buvo minėta aukščiau, pats darbas (vadinamosios Positio rašymas, kurį vertina Vatikano teologų ir kardinolų komisijos) vyksta Romoje, padedant Šventųjų kongregacijai. Kadangi beveik visi, kurie vertina šią Positio, yra žymesni Romos universitetų dėstytojai ar aukšti Romos kurijos tarnautojai, todėl paprastai tokiam darbui keliami reikalavimai yra aukšti. Pradedant kalbos kultūra (rašyti galima tik 8 oficialiomis kalbomis) ir baigiant apimtimi, metodologija, šaltiniais, tyrimų struktūra ir turinio pristatymu. Turiu liūdnai konstatuoti, jog Vatikane be Matulionio daugiau niekam iš lietuvių kandidatų šiuo metu nėra rašoma Positio. Tad reziumuojant ir kartu atsakant į Jūsų klausimą galima teigti, jog Vatikanas, net jei ir norėtų, neturėtų kam teikti pirmenybę lietuviškose bylose.

Kas dėl Matulionio šventumo, tai jau minėjau, jog, įrodžius šventųjų kankinystę ar herojišką dorybių praktikavimą, Dievo tarnai skelbiami palaimintaisiais. Šventumas – tai antrasis laiptelis, kurį palaimintieji užlipa kongregacijai patvirtinus stebuklą. Tokios jau šio žaidimo taisyklės, kurios galioja visiems. Be abejo, ši bažnytinės teisės nustatyta tvarka neturi nieko bendro su pačiu tikinčiųjų šventumu. Tai greičiau Bažnyčios tikrumo šventumu laipsniai. Kuo mes juos vadiname, skelbiame čia ir kokius procesus jų atžvilgiu vykdome – tai jiems amžinybėje jokios įtakos neturi ir jų likimo nekeičia. Nepažindami, nesekdami, ir jų užtarimo neprašydami, mes nuskriaudžiame save pačius, o ne šventuosius.

Kaip vyksta pati paskelbimo procedūra? Kam turime ruoštis? Kokius namų darbus atlikti?

Paprastai palaimintuoju skelbimo dekretas yra perskaitomas per šv. Mišias. Reikėtų nepamiršti, jog ši iš pirmo žvilgsnio kukli procedūra – tai visuotinės Bažnyčios dovana dalinei Bažnyčiai. Šventųjų Kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato su džiaugsmu priėmė kvietimą birželį atvykti į Lietuvą ir popiežiaus vardu įteikti šią dovaną Lietuvos tikintiesiems. Tikiu, jog mokėsime šia dovana džiaugtis.

Organizacinių dalykų neišmanau. Galiu tik įsivaizduoti, kad suorganizuoti tokį renginį bus nemažas iššūkis visiems Lietuvos tikintiesiems. Sekant kitose šalyse palaimintųjų skelbimus į akis krenta jų masiškumas ir liturgijos grožis.

Kaip žinome, Matulionis – tai ne tik Kaišiadorių ar Lietuvos vyskupas. Savo didesnę gyvenimo dalį jis praleido svetur ir laisvai kalbėdamas latviškai, lenkiškai, baltarusiškai savo pastoraciniame darbe mokėjo būti visiems vienodai geras. Todėl, manau, kad vienas iš svarbiausių darbų mums bus pakviesti ir svetingai sutikti mūsų kaimynus latvius, lenkus, rusus, baltarusius.

Kuo jums asmeniškai labiausiai imponuoja būsimas palaimintasis? Kuo jo liudijimas svarbus Lietuvos žmonėms?

Nemeluosiu. Tarp manęs ir Matulionio nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio. Tikrai neapsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šalia studijų Romoje dar turėsiu tvarkyti ir Teofilio Matulionio beatifikacijos bylos reikalus. Tuo metu Matulaitis ir Matulionis man skambėjo vienodai, o girdėti pasakojimai ir skambios deklaracijos apie pastarojo kankinystę ir tvirtumą man labai kvepėjo triumfalizmu ir patosu (kurio mūsų Bažnyčioje netrūksta).

Nereiktų stebėtis, jog pradžioje su tokiais nusistatymais ir ignoravimu turėjau vienintelį ir, kaip man atrodė, teisingą norą – įrodyti, kad Matulionis per daug sureikšmintas, o jo šventumo burbulas išpūstas. Kaip dabar atsimenu mintis, kurios piršosi į galvą pradėjus rašyti Positio ir ant stalo pasidėjus Matulionio raštus bei pamokslus (kai kurie jų buvo daugiau nei 80 m. senumo): Ką šis antikvarinis vyskupas gali man pasakyti šiandien? Juk mes, nūdienos katalikai, esame kitokie, esam modernūs ir t. t.? Tai laiko gaišimas… Kaip patys matote, šio švento vyskupo byla buvo pavesta tvarkyti nešventam postulatoriui.

Atrandant ir geriau pažįstant Matulionį, į akis krito, kad jo yra visur ir labai daug. Ir slaptuose KGB archyvuose, ir Mogiliovo vyskupijos kanceliarijoje, ir Romos apaštališkosios lietuvių kolegijos rektoriaus Tulabos asmeniniame archyve ir privačiose nuotraukų ar dokumentų kolekcijose… To nežinojau. Dabar išdrįsčiau teigti, kad, neieškodami šventųjų, mes tiesiog nepastebime kiek jų yra daug ir visur.

Kas mane, cinišką postulatorių, pakeitė – tai Matulionio nesuvaidintas pamaldumas, paprastumas ir svarbiausia – tėviškumas. Tėvas – tai žmogus, kuris nebijo; kuriam tu rūpi; kurio pavyzdžiu gali sekti… Toks buvo Matulionis. Arkivyskupas pirmosios sovietų okupacijos metu neišsigando represijų ir bauginimų (net ir tada, kai jo kolega, vyskupas Borisevičius, buvo sušaudytas). Politinei situacijai pasikeitus, jis nepuolė dėkoti ir šlovinti nacistinės valdžios. Grįžus sovietams, nebėgo ir kantriai laukė savo eilinio įkalinimo. Matulioniui buvo svetimi diplomatiniai reveransai ir pataikavimai. Tiek sovietų ar nacių režimo funkcionieriams, tiek savo ganomiesiems jis kalbėjo drąsiu, labai aiškiu ir reikliu tonu. Arkivyskupas nepasiklydo istorijoje.

Gyvenimo verpetuose nebijoti daryti tai, kas yra teisinga – tai, be abejo, didžiulė Dievo malonė. Manau, brangi dovana, kurią Matulionis paliko mums – tai konkretus ir apčiuopiamas pavyzdys, kaip teisingai reikia atsakyti į Dievo meilę. Meilę, kuri gali pasireikšti keistose, absurdiškose situacijose ir, atrodytų, toli nuo Dievo esančiose vietose. Šiandienos lietuvis, manau, tūrėtų įsižiūrėti į šį vyskupą, kuris niekada niekuo nesiskųsdavo. Matulionis – tai ne keršto, atpildo ar teisingumo persekiotojams, bet gailestingumo šauklys. Tokie ir yra tikri kankiniai.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Rekomenduojame