Kankinystė ir tikėjimo liudijimas neatskiriami!

47

Gyvendami pokomunistinės demokratijos visuomenėje, kartais dar prisimename visai nesenus laikus, kai tikin­tieji buvo morališkai ir fiziškai persekiojami dėl savo įsitikinimų. Sovietų persekiojama Bažnyčia buvo vadi­nama katakombų Bažnyčia, taip primenant pirmųjų am­žių krikščionių persekiojimus, išugdžiusius Bažnyčiai būrius kankinių ir tikėjimo išpažinėjų.

1. MARTYRIUM – KANKINYSTĖ AR LIUDIJIMAS?

Lietuvių kalba, kaip ir daugelis kitų modernių kalbų, turi du, atrodytų, nelabai susijusius žodžius – liudyti ir būti kankiniu – pažymėti vienam reiškiniui, kurį pir­mieji krikščionys nusakydavo vienu graikišku žodžiu – martyrion (liudijimas, įrodymas). Romos imperijoje pra­sidėję krikščionių persekiojimai leido graikų kalboje atsirasti naujadarui – martus, martas – nusakančiam žmogų, kuris krikščioniško tikėjimo brandumą paliudijo atiduodamas savo gyvybę. Patristinės literatūros tyrinė­tojai konstatuoja, kad Hermo „Ganytojas“ (apie II a. vi­durį) krikščionims kankiniams pažymėti dar vartoja graikišką terminą patontes, o šv. Polikarpo (69-155) kankinystės aprašyme pirmą kartą pavartotas termi­nas martus, reiškiantis kraujo liudytoją, krikščionių kankinį. Netrukus ši sąvoka persikėlė į lotynų kalbą. Antai Kazimiero Kuzavinio žodyne skaitome: „Martyr, martyrus – kankinys; martyrium – a) kankinio dalia, kančių kelias; b) kankinio kapas; c) kankiniui skirta bažnyčia“. Žodyno sudarytojas nepamiršta paminėti, jog tai vėlyvosios lotynų kalbos produktas, perimtas iš graikų kalbos. Pažymėtina, kad lotynizuodamasis šis žodis prarado pirminę reikšmę – būti liudytoju – ir įgavo kraštutinę (kankinystės) reikšmę, kuri graikiškajame žodyje galėjo būti tik nuspėjama. Iki pat XX a. lot. martyrium buvo vartojamas tik kalbant apie buvusius ar esamus Bažnyčios persekiojimus. Jau prieš Vatikano II Susirinkimą ir ypač po jo katalikų teologijoje įsitvirtino mokymas apie tris pagrindines Bažnyčios funkcijas – liturgia, martyria ir diakonia. Tiesa, kai kurie teologai priskaičiuoja ir ketvirtą funkciją – koinonia. Kadangi mūsų teologinėje literatūroje šios sąvokos mažai žino­mos, drįstu sulietuvinti martyrijos terminą ir kviečiu pažvelgti į jo ištakas Naujajame Testamente bei raidą teologijos istorijoje.

2. MARTYRIJOS SUPRATIMAS NAUJAJAME TESTAMENTE

Martyrijos sąvoka NT vartojama prasme, įprasta to meto graikų kalbos vartosenai: liudyti prieš teismą, būti liudytoju. Evangelijoje pagal Morkų pranešama, kad „aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo“ (Mk 14, 55). Apaštalų išsiuntimo kalboje martyrijos terminas siejamas su Kristaus mokslo liu­dijimu pagonims (plg. Mt 10, 18).

Apaštalo Pauliaus raštai martyrijos terminui suteikia specifinę prasmę. Ji reiškia krikščioniškos egzistencijos pagrindą, nes krikščionis yra pašauktas liudyti įstabius Dievo darbus pasaulyje, t. y. visuomet gyventi martyrijos dvasia: „nes per jį [Kristų] praturtėjote visu kuo – visokiu Dievo žodžiu ir pažinimu, – ir Kristaus liudijimas [martyrion] tapo tvirtas“ (1 Kor 1, 5-6). Galima netgi nuspėti, kad sąvokos tikėjimas ir martyrija buvo vartojamos sinonimiškai. Apd leidžia mums suprasti, kad anksty­vojoje Bažnyčioje liudijimas bei misijos iš tikro buvo laikoma savaime suprantamu krikščioniškojo gyvenimo vaisiumi, kiekvieno tikinčiojo pareiga liudyti asmeniška elgsena ir aiškiai skelbiant visur, kur įmanoma.

Dažniausiai martyrijos terminas vartojamas apaštalo Jono tradicijos raštuose. Tai ir Jono Krikštytojo liudijimas apie Jėzų (Jn 1, 7; 5, 39), ir Jėzaus liudijimas apie save (Jn 8, 14; 5, 36 ir kt.), ir mokinių liudijimas apie Jėzų ir atsiųstą Šventąją Dvasią (Jn 15, 26; 1 Jn 1, 2; 4, 14 ir kt.). Iš šv. Jono tradicijos raštų aišku, kad krikščio­niška martyrija turi ypatingą kokybę, ne tik suteikiančią pažinimą, bet ir skatinančią žmogų dalyvauti visose Kristaus gyvenimo plotmėse (kerigma, persekiojimai, kentėjimai ir išaukštinimas). Apreiškimo knygoje ryš­kėja tai, jog martyrija veda prie kankinystės (Jn 6, 9) ir prie galutinės Dievo karalystės pergalės: „jie nugalėjo jį [velnią] Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti“ (Jn 12, 11). Martyrijos sąsajas su kankinyste patvirtino prasidėję Bažnyčios persekiojimai, kurie kėlė krikščionių bend­ruomenėms naujus iššūkius.

3. AR BŪTINA KRIKŠČIONIUI SIEKTI KANČIOS?

Pirmi didieji persekiojimai prasidėjo jau I a. viduryje. Idant nukreiptų nuo savęs minios pyktį už Romos miesto padegimą (64 m.), imperatorius Neronas tuo apkalti­no krikščionis ir pradėjo brutalų persekiojimą. Vėliau krikščionys imti kaltinti ir dėl stichinių nelaimių (ne­derliaus metai, sausra, kruša…), ir tai labai apsunkino jų gyvenimą. Būti krikščioniu reiškė rizikuoti savo gy­vybe ir tapti potencialiu kankiniu, nes į krikščionišką kerigmą pasaulis atsakydavo ne vien pritarimu bei at­sivertimu, bet ir neapykanta. Šiame kontekste žodis martyrium (liudijimas) įgavo išskirtinę kankinystės prasmę – tai kraujo praliejimas dėl Kristaus.

Persekiojimų situacija skatino krikščionis ieškoti ofi­cialios pozicijos kankinystės atžvilgiu. Taip išsikristali­zavo trys pagrindinės nuostatos:

a) Siekti kankinystės. Mazochistiškai nusiteikę tikin­tieji ragino siekti kankinystės kaip greičiausio išsigel­bėjimo kelio. Ypač aktyvūs čia buvo montanistai. Grei­tos pasaulio pabaigos akivaizdoje jie ne tik rigoristiškai interpretavo moralės normas, bet ir siekė kankinystės kaip aukščiausio tikslo. Dėdamiesi tikėjimo „herojais“, jie tyčia provokuodavo imperijos tarnautojus ir dažniau­siai gaudavo tai, ko siekdavo – tapdavo kankiniais. Tokia sektantų laikysena buvo pavojinga Bažnyčiai.

b) „Išsisukti“ nuo kankinystės. Kankinystė išoriškai galėjo reikšti ir pralaimėjimą, nes persekiotojai taria­mai triumfuodavo, o krikščionių bendruomenė prarasda­vo savo aktyviausius narius. Tad kilo praktiška mintis: ar ne geriau būtų patekus į kankinimus apsimesti, kad sutinki su kankintojų pažiūromis, o vėliau per atgailą vėl grįžti į krikščionių bendruomenę? Taip būtų ir vil­kas sotus, ir avis sveika.

c) Gyventi martyrijos dvasia, nesiekiant kankinystės. Bažnyčios Tėvai aiškino, kad kankinystės negalima siek­ti kaip tikslo; o veikiau ji vengtina, nes tik Dievas gali suteikti kankinystę. Savo iniciatyva „suorganizuotos“ kankinystės metu Viešpats gali nebeduoti jėgų didvy­riškai ją iškęsti, ir kai kurie krikščionys kankinami išties palūždavo ir išsigindavo savo tikėjimo. Bažnyčia visuo­met patarė ne ieškoti, bet saugotis persekiojimų ir netgi nuo jų bėgti, jei tik būtų galimybė.

Persekiojimo laiku išryškėjo vienas labai svarbus kankinystės aspektas – misijiškumas. Patys kankin­tojai būdavo nustebinti kankinių drąsos ir tikėjimo, o kai kurie iš jų kankinių dėka vėliau patys įtikėjo. Todėl ne veltui Tertulijonas (apie 160-225 m.) savo apologijoje rašė, kad kankinių kraujas tampa naujų krikščionių sėkla (Semen est sangulis christianorum). Istorikų nuomone, iki 313 m. kankinių skaičius galėjo siekti 6­7 tūkst. Tai padėjo krikščionims suvokti, jog Bažnyčia – kankinių (liudytojų) bendrija.

Būtina suprasti, jog kankinystė nebuvo nei tikslas, nei priemonė tikėjimui skleisti. Bažnyčia skelbė Kris­taus mokslą ne tam, kad siektų ar vengtų kankinystės, bet kad pasaulį paskatintų likiminiam apsisprendimui. Kokią reakciją sukels kerigma, priklauso ne tiek nuo skelbėjo, kiek nuo Dievo. Juk Kristus siuntė mokinius kaip avis tarp vilkų (Mt 10, 16), todėl kruvini konflik­tai neišvengiami. Svarbu ne kankinystė, bet krikščio­niško gyvenimo liudijimas (martyrija), kuris persekioji­mo metu gali įgauti radikaliausią – kankinystės išraišką.

4. MARTYRIJA – BAŽNYČIOS FUNKCIJA

Aprimus didiesiems persekiojimams, martyrija buvo pamiršta, tačiau XX a. viduryje ji vėl atgimė katalikų teologijoje. Bažnyčia savo uždavinius pasaulyje reali­zuoja per Evangelijos skelbimą bei liudijimą (martyrija), per Eucharistijos ir kitų sakramentų šventimą (litur­gija) ir per artimo meilės tarnystę pasaulyje (diakonija). Šių funkcijų negalima atskirti, nes jos viena kitą paryš­kina, persmelkia viena kitą ir kartais net slypi viena kitoje. Paskelbtasis Dievo žodis veda į liturgiją, kurioje jis iškilmingai patvirtinamas ir įgauna savo konkrečią išraišką kasdieniame gyvenime tarnaujant kitiems. Jei­gu kurios nors iš šių funkcijų trūksta, krikščioniškas gyvenimas dar nėra pasiekęs savo pilnatvės, o gal dėl klaidingos praktikos jau nebėra savo pilnatvėje.

Bažnyčia moko, kad pirmoji evangelizacijos forma yra martyrija, nes šiuolaikinis žmogus labiau tiki liudyto­jais negu mokytojais, patirtimi negu doktrina, gyveni­mu ir faktais negu teorijomis. Liudijimas krikščioniškuo­ju gyvenimu yra pirmutinė ir nepamainoma misijų forma. Pagal Kristaus pavyzdį gyvenantis misionierius yra Dievo ir transcendentinės tikrovės ženklas. Žodis misionierius anaiptol nereiškia vien misijoms atsidėjusio dvasininko; taip gali ir privalo liudyti visi priklausan­tys Bažnyčiai. Nieko nuostabaus, kad martyrija Baž­nyčios mokyme įgauna ir liudijimo ir misijų veiklos, ir evangelizacijos, ir pirminio skelbimo, ir kt. aspektus. Tai tik parodo iš esmės vieningos martyrijos pliuraliz­mą, atspindintį skirtingas krikščionių bendruomenių patirtis ir situacijas.

5. ŠIANDIENIAI MARTYRIJOS – KANKINYSTĖS ASPEKTAI

Išgirdę žodį „kankinys“, tuoj prisimename kokią nors sceną iš mums žinomų kankinių gyvenimo pabaigos: nukirsta galva, nukryžiavimas, sudeginimas… Sulig visuomenės pažanga tobulėja ir kankinimo metodai. Žinome, kad šimtai tūkstančių nekaltų žmonių tapo kankiniais Sibire, įvairiausiose koncentracijos stovyk­lose, saugumo rūsiuose, tačiau buvo bei yra „civilizuotesnių“ kankinimo metodų, pvz., nuolatinis sekimas, mo­ralinė priespauda, šantažas, „vaistų“ suleidimas, psichinės bei fizinės būklės išderinimas ir t. t. Pažy­mėtina, kad Bažnyčią persekiojantys režimai pirmiausia puola ne liturgiją, bet martyriją ir diakoniją. Pamename, kad komunistinė diktatūra pirmiausia uždraudė tikėji­mo skleidimą (mokyklose, spaudoje, visuomenės gyveni­me) ir socialinę Bažnyčios veiklą, nusavindama kata­likiškas ligonines, prieglaudas, vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigas. Liturginis gyvenimas neatrodė pavojingas, tačiau kai liturgija persikvalifikuodavo į martyriją (viešą liudiji­mą) per procesijas, kryžių statymų, vaikų katekizacijų ir kitas viešas katalikiškas akcijas, režimas tuoj pat reaguodavo persekiojimais. Taigi tikėjimo liudijimas ir kankinystė buvo visuomet greta. Kaip jau matėme, pirmųjų amžių Bažnyčia tai išreikšdavo vienu martyrijos terminu.

Kartais kančia ir įvairūs kankinimai kyla ne vien iš svetimųjų, bet ir iš savųjų pusės. Kaip pavyzdį galėtu­me pasitelkti pal. Jurgį Matulaitį, kuris 1918 – ­1925 m. būdamas Vilniaus vyskupu išgyveno įvairiausių ganytojo darbą apsunkinančių aplinkybių. Komunistai jį lydėjo neapykanta, lietuviams nepatiko, kad jis atsi­sakė savo autoritetą panaudoti politiniams tikslams, lenkai norėjo Vilniaus vyskupo soste matyti lenką, baltarusiai taip pat pageidavo išskirtinių teisių… Palai­mintasis Jurgis ganytojo darbą tokiomis sąlygomis api­būdino kaip skaistyklą, kaip erškėčiais išklotą kelią. Nepaisant visų intrigų, jis neleido savęs „privatizuoti“ kokiai nors politinei ar tautinei grupei ir iki galo išli­ko visų ganytojas. Jo martyriją geriausiai išreiškia ingreso pamokslo mintys: „Rūpinsiuos kaip Kristus ap­glėbti visus… Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą…“

Persekiojimų laikais visuomet reikšmingas iškilus ir aiškus tikėjimo liudijimas. Galime pasidžiaugti, kad per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Dievas praturtino mus ryžtingais tikėjimo liudytojais ir kankiniais. Jų visų vardai ir pavardės net nėra žinomi, tačiau tai nesuma­žina jų reikšmės. Kaip ištvermingos martyrijos pavyzdį norėčiau pateikti pavyzdį iš garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873-1962) gyvenimo. Jam teko net šešioli­ka metų iškęsti kalėjimuose ir patirti įvairiausių paže­minimų. Yra žinomas vienas įdomus faktas iš jo tardymo istorijos. Vienas tardytojas buvo ypač piktas ir norėjo išgauti antivalstybinę veiklą įrodančių „faktų“, tačiau arkivyskupas tokių faktų nežinojo. Matydamas, kad tar­dytojas pykčio protrūkio pagautas, arkivyskupas atsi­prašė, kad dėl jo tardytojui tenka tiek daug vargti. Šis žingsnis buvo raktas į to žmogaus širdį. Per kitą tardymą jis buvo visiškai kitoks ir net pavaišino Teofilių su­muštiniu. Atsižvelgiant į tai, galėtume perfrazuoti Baž­nyčios rašytoją Tertulijoną, sakydami, kad ne tik kan­kinių kraujas, bet ir krikščionių romumas, ištvermė bei už bloga atsilyginimas gėriu yra kitų krikščionių sėkla.

Abiejų ganytojų – Jurgio ir Teofiliaus gyvenimas ir jų liudijimas (martyrija) buvo nuolatinės kankinystės būsenoje, kuri yra daug platesnė už fizinį kankinimą. Populiariai ši martyrijos forma va­dinama kasdienio kryžiaus nešimu.

6. LIUDYKIME KRISTŲ!

Nėra liudijimo be liudytojų, todėl svarbu, kad nieka­da nepristigtų ištvermingų liudytojų. Popiežius Jonas Paulius II, norėdamas suaktyvinti martyriją, nepaliau­jamai kviečia visą Bažnyčią visose plotmėse liudyti Kristų: „Tie, kurie priklauso Katalikų Bažnyčiai, turėtų jaustis tartum privilegijuoti ir kartu dėl to dar labiau įsipareigoti liudyti tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą, laikydami tai tarnyba broliams bei deramu atsakymu Dievui“ (Redemptoris missio 11). Šis kvietimas skamba ir yra ypač aktualus sekuliarizuotoje ir nukrikščionėjusioje Europoje, nes to­kios Europos tikslas – visuomenė be tikėjimo liudytojų. Tai pasiekti labai trukdo regimi religiniai sim­boliai, todėl norima pašalinti kryžius iš mokyklų, lai­cistinėmis tradicijomis besipuikuojanti Prancūzija net uždraudė mokiniams nešioti kokius nors religinius sim­bolius – kryželius, žydiškas kepures, musulmoniškas skareles… Už įstatymo nevykdymą numatytos bausmės. Tuo tarpu Vokietijoje bandoma atskirti grynai religinius simbolius nuo politinių: musulmoniškos skarelės traktuojamos kaip politinis simbolis, todėl viešų įstaigų dar­buotojos negalės jų dėvėti, o krikščionių vienuolių abi­tai nėra politinis, o tik religinis simbolis, todėl nebus draudžiami. Europa bijo pripažinti savo krikščioniškas šaknis, kad nepapiktintų netikinčiųjų ir kitų religijų išpažinėjų. Demokratijos vardu prisidengusios nekrikš­čioniškos mažumos piktnaudžiauja demokratijos tei­kiamomis laisvėmis ir savo valią diktuoja krikščioniškai daugumai. Siame kontekste aišku, kad krikščionybės Europoje ateitis labai priklauso nuo martyrijos, kurią ban­doma netgi įstatymais užgniaužti arba bent suvaržyti. Tik gyvas santykis su Kristumi ir glaudus ryšys su Baž­nyčia padės atsilaikyti antikrikščioniškų tendencijų aki­vaizdoje, nes neįmanoma liudyti Kristaus neatspindint jo atvaizdo, kuris tampa mumyse gyvas per malonę ir veikiant Dvasiai.

Tad kyla klausimas: ar šiandienės civilizacijos laikais tikėjimo liudijimas nėra taip pat susijęs su diskrimina­cija (darbo praradimas), moraliniu spaudimu, dvasiniu, kartais gal net ir fiziniu kankinimu, paremtu laicistinės valstybės koncepcija? Matome, jog liudijimas bei įvairaus pobūdžio kankinystė ir šiandien žengia greta ir yra neatskiriami vienos krikščioniškos martyrijos elementai, kaip kad buvo ankstyvojoje Bažnyčioje. Ne veltui sako­ma, kad jeigu neatsiranda už idėjas kenčiančių ir mirš­tančių, tai miršta… pačios idėjos.

Mons. dr. Algirdas Jurevičius (Naujasis židinys – Aidai 2004/4)

Rekomenduojame