Kard. Angelo Amato homilija Teofiliaus Matulionio beatifikacijos šv. Mišiose

981

Palaimintasis Teofilius Matulionis (1873–1962)

Homilija

Kard. Angelo Amato SDB

  1. Martirium propter aerumnas carceris. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio [1], Kaišiadorių arkivyskupo, mirtis buvo sąlygota įkalinimo kančių. Ilgi ir sunkūs metai kalėjimuose ir lageriuose, namų areštas pamažu nualino tvirtą ir drąsų Evangelijos liudytoją. Tačiau persekiojimai ir kankinimai nepalaužė jo valios. Komunistų ir nacistų priešiškumo nebuvo galima racionaliai paaiškinti. Jie paprasčiausiai nekentė Jėzaus Evangelijos ir Bažnyčios.

Mūsų Palaimintasis stojo šios audringos jūros akistaton būdamas ramus ir tvirtos dvasios, kupinas vilties ir nepalaužiamo tikėjimo būsima laisve. Jis nepasidavė neapykantai. Buvo įsitikinęs, kad neapykanta yra pats netinkamiausias atsakas į blogį. Jo atsakymas visada buvo atleidimas.

Dėl to Bažnyčia šiandien džiugiai švenčia šio didžiojo Lietuvos sūnaus skelbimą palaimintuoju; Lietuvos – brangios Tėvynės, kurią jis pagerbė savo gyvenimu, kupinu ištikimybės krikščioniškosioms ir žmogiškosioms laisvės ir brolybės vertybėms. Šiandien visiems šventė. Praeities kančių atminimas neturi temdyti mūsų džiaugsmo, bet turi visiems priminti pareigą atleisti, gerbti artimą ir už jį melstis, taip pat ir už priešą.

  1. Krikščionių tradicijoje kankinystė yra kilniausias Kristaus sekimo būdas. Kristus ypatingu būdu yra kankinyje, įkvepia jam jėgų ir drąsos. Kankiniai žino žodžius, kuriais Jėzus kreipėsi į mokinius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos […]. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 28.32).

Popiežius Pranciškus beatifikacijos apaštaliniame laiške kankinį Teofilių Matulionį vadina „Ganytoju pagal Kristaus Širdį, herojišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“.

Mūsų Palaimintojo kankinystė truko daug metų, valdant negailestingoms diktatūroms, siekiančioms sunaikinti Bažnyčią. Buvo suvaržytos ir uždarytos kunigų seminarijos, bandyta sukurti nacionalinę Bažnyčią, išblaškytos vyrų ir moterų vienuolijos, uždraustas bet koks bendravimas su Roma, užgniaužta katalikų spauda. Bažnyčia buvo priversta tylėti.

Katalikai gyveno slapčia vadovaudamiesi sąžine. Kai suklastotų teismo bylų metu tikintieji reikalaudavo laikytis įstatymų ir gerbti sąžinę, į tai būdavo atsakoma pãnieka ir pãjuoka. Teisėjai atsakydavo: „Jūsų sąžinė mums nerūpi.“ Vienas teisėjas pridūrė: „Man nusispjaut į jūsų tikėjimą! Kaip ir į kitas tikybas – stačiatikių, žydų, musulmonų, liuteronų ir visas kitas. Nė viena religija neturi jokių politinių teisių ar juridinio statuso Respublikos tertorijoje.“ [2]

  1. Tokio nežmoniškumo akivaizdoje kankiniai stengėsi būti panašūs į Kristų, sekė jo žodžiu ir pavyzdžiu. Kristaus malonė suteikė arkivyskupui Matulioniui jėgų pakelti pažeminimus ir neteisingo bei nežmoniško įkalinimo sunkumus.

Tokią jo ištikimybę Evangelijai paliudijo daugelis žmonių, jame mačiusių tikrą Dievo vyrą ir šventąjį. Jis ir lageryje elgėsi kaip pamaldus ir ramybės kupinas kunigas, visiškai pasitikintis Dievo Apvaizda. „Jis pasninkaudavo, – sako vienas liudytojas, – ne tik kiekvieną penktadienį, bet ir kiekvieną šeštadienį. Gydytojai […] jam liepė nutraukti pasninką.“ [3] Bet jis ir toliau pasninkavo.

Taip pat ir persekiotojai pastebėjo jo herojiškumą. Vienas aukštas sovietinės valdžios pareigūnas, sužinojęs apie arkivyskupo mirtį, sušuko: „Jis iš tikrųjų buvo žmogus!“ [4] Kitas sovietų represinės sistemos pareigūnas susirūpinęs sakė: „Negalime atmesti galimybės, kad ateityje Vatikanas jį paskelbs šventuoju ir kad jo kapą ims lankyti piligrimai.“ [5]

Šiandien tie žodžiai pasitvirtina.

  1. Galėtume paklausti: kodėl žmogus, kuris daug savo gyvenimo metų praleido kalėjimuose ir lageriuose, kuris iki pat senatvės vilkėjo kalinio drabužį, niekada nejautė neapykantos priešams? Atsakymas glūdi Dievo malonėje, kuri sukilnino jo sielą. Jis tikrai sugebėjo matyti Dievo gerumą ir jo Apvaizdą taip pat ir tuose žmonėse, kuriuose kiti matė tik neapykantą ir blogį. Jis gerbė Dievo įspaustą žymę kiekviename žmoguje, net ir pačiame blogiausiame, su atjauta žiūrėjo į šį molinį indą, pažeidžiamą, bet vertingą, nes sukurtą pagal Dievo paveikslą.

Iš Švenčiausiosios Jėzaus Širdies jis mokėsi būti gailestingas ir atlaidus. Nesiskundė savo kalintojams. Jei kas nors kietais žodžiais prabildavo į skriaudėjus, arkivyskupas jį paragindavo įvynioti akmenį į vatą, kad mažiau skaudėtų. [6] Visiems jis buvo dosniai svetingas. Kartodavo lietuvių patarlę: „Svečias į namus – Dievas į namus.“

  1. Jo vyskupiškasis motto – per crucem ad astra – buvo jam dvasingumo ir apaštalinės tarnystės kompasas. Į dangų per kryžių. Kas nori išsaugoti gyvybę, tas turi ją prarasti, kaip Jėzus.

1943 m. gruodį, ruošiantis antrajam Eucharistiniam kongresui, jis paragino tikinčiuosius, pagerbiant už Tėvynę žuvusius kovotojus, papuošti gražiais lietuviškais kryžiais kiemus, pakeles, kryžkeles, miestelių aikštes, atnaujinti senus kryžius. [7] Dar ir šiandien galime gėrėtis 1937 m. rugsėjį, minint Lietuvos Krikšto jubiliejų, arkivyskupo pastatydintu kryžiumi Kauno seserų benediktinių kieme. Dėl to kryžių šalinimą ir naikinimą jis suvokė kaip moralinį lietuvių tautos žudymą.

Kryžius jam buvo aukščiausia Jėzaus Širdies meilės išraiška. Pamaldumas Jėzaus Širdžiai uždegdavo jo sielą. Švenčiausiosios Širdies globos jis meldė savo Tėvynei Lietuvai, kad ją visada saugotų. 1934 m. paaukojus Lietuvą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai jis sakė: „Jei anksčiau Lietuva buvo vadinama Marijos žeme, nuo 1934 m. liepos 1 d. galime save vadinti Jėzaus Širdies tauta.“ [8]

  1. Kankinių yra ir šiandien. Jie ir šiandien mus moko, kas yra prisikėlimas. Šių metų balandžio mėnesį, po nekaltų krikščionių žudynių Egipte, Bažnyčia, žvelgdama į Prisikėlusį Kristų, viešai suteikė atleidimą žudikams ir meldėsi už jų atsivertimą. Neapykanta reikštų kankinių kraujo išdavystę.

Kankinys Teofilius Matulionis buvo nuolankus, dosnus, romus ir ištikimas žmogus. Jis visus moko, kaip reikia gyventi, melstis, kentėti ir dirbti didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui. Jo sieloje nebuvo dalinančių sienų. Jo širdis buvo kupina beribės meilės, užkrečiamos ramybės, gailestingo gerumo. Sekime juo!

Palaimintasis Teofiliau Matulioni, melski už mus!

Amen.

1 Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Alantoje, antras vaikas darbščių lietuvių valstiečių šeimoje. Motina mirė gimdydama ketvirtą vaiką (jis gimė negyvas). Mirdama Ona Matulionienė savo mažylius pavedė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai. 1892 m. Teofilius įstojo į Peterburgo kunigų seminariją Rusijoje ir 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas kunigu. Sielovados tarnystę atliko įvairiose parapijose. Kelis kartus buvo boševikų suimtas ir deportuotas. 1943 m. tapo Kaišiadorių vyskupu, o 1962 m. vasarį – arkivyskupu. Po kelių mėnesių, 1962 m. rugpjūčio 20 d., mirė Šeduvoje, sulaukęs 89 metų amžiaus.
2 Ib. p. 105s.
3 Ib. p. 265.
4 Ib. p. 265.
5 Ib. p. 266.
6 Ib. p. 279.
7 Ib. p. 274.
8 Ib. p. 275–276.
Rekomenduojame