Šventumo ir kankinystės reikšmė Bažnyčiai

Šventasis Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte rašo: „Garsių popiežių ir paprastų pasauliečių bei vienuolių šventumas labiau negu kada nors anksčiau išryškėjo kaip matmuo, geriausiai išreiškiantis Bažnyčios slėpinį. Kaip iškalbinga žinia, kuriai nebūtini žodžiai, jis gyvai perteikia Kristaus veidą.“ Šie popiežiaus žodžiai ypač tinka garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kuris savo gyvenimu ir veikla paliudijo ir perteikė Kristaus veidą. Apie garbingojo Teofiliaus gyvenimą daugiau ar mažiau žinome, todėl norėčiau panagrinėti šventumo ir kankinystės reikšmę Bažnyčiai.
 
Pirmojo ir antrojo amžiaus krikščionys neturėjo galimybės išsiskirti iš tos aplinkos, kurioje gyveno. Jie priėmė kasdienę socialinio gyvenimo praktiką pamažu keisdami ją nauju turiniu. Tai svarbu kalbant ir apie krikščioniškos pagarbos kankiniams pradžią. Kankinių kultas Bažnyčioje atsirado iš mirusiųjų kulto, kitaip sakant – iš mirusiųjų kulto sutaurinimo, kuris buvo inspiruotas kankinystės garbingumo.
 
1. Mirusiųjų kultas Antikos Romoje
 
Antikos Romoje itin buvo išpuoselėtas mirusiųjų kultas. Po mirties prasidėdavo pasiruošimas laidotuvėms. Kūnas būdavo numazgojamas, ištepamas aliejais, apvelkamas brangiais drabužiais, paguldomas į gėlėmis išpuoštą lovą. Po paros kūną perkeldavo į laidojimo vietą.
 
Imperijos laikotarpiu aristokratų šeimos savo mirusiuosius degindavo, o pelenai būdavo padedami į kapą, bet paprasta liaudis laidodavo įprastai. Pagal romėnų įstatymus kapinės turėjo būti už miesto vartų, kad artimieji galėtų lengvai lankyti mirusiuosius. Po trijų dienų artimieji grįždavo prie kapo ir valgydavo laidotuvių vakarienę mirusiojo garbei.
 
Romoje laidotuvių šventimas trukdavo devynias dienas, jos vadintos novendiale, ir baigdavosi aukomis dievams bei laidotuvių puota. Artimieji ir giminės per metus kartais aplankydavo savo artimųjų kapus, bet klasikinė mirusiojo prisiminimo diena būdavo jo gimimo diena. Tą dieną mirusįjį pagerbdavo puota, išgertuvėmis, gėlėmis. Romėnai kapines saugodavo nuo profanacijos labai griežtais įstatymais. Tai buvo religinė vieta (locus religiosus), priklausanti imperatoriaus jurisdikcijai.
 
2. Mirusiųjų kultas pirmųjų amžių krikščionybėje
 
Pirmieji krikščionys savo mirusiuosius pagerbdavo pagal to meto visuomenės praktiką. Jie savo mirusiuosius laidodavo, bet nedegindavo, kadangi manė, jog tai nesuderinama su judėjų – krikščionių tradicija. Kaip ir pagonys, krikščionys savo mirusiuosius laidodavo už miesto vartų, savo kapinėse (katakombose). Į laidotuvių puotą būdavo kviečiami vargšai.
 
Skirtingai nuo pagonių, krikščionys mirusiuosius prisimindavo ne jų gimimo, bet mirimo dieną, kurią pavadino gimimo dangui diena. Iš antikinės krikščionių literatūros žinome, kad krikščionys prisimindavo savo mirusiuosius švęsdami įvairias gimimo dangui sukaktis. Šv. Ambraziejus, minėdamas imperatoriaus Teodozijaus keturiasdešimtą dieną po mirties, užsimena, jog kai kurie prisimena mirusiuosius trečią, kiti septintą, dar kiti trisdešimtą ar keturiasdešimtą dieną po mirties. Kaip matome, krikščionys buvo prisitaikę prie to meto papročių, bet į juos įdėjo naują turinį, kylantį iš krikščioniškojo tikėjimo.
 
3. Kankinių kultas ankstyvojoje Bažnyčioje
 
Anot Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesoriaus L. Hertlingo, imperatorių Nerono ir Diokleciano persekiojimų metu buvo nužudyta apie šimtą tūkstančių krikščionių. Kiti autoriai priskaičiuoja jų net apie milijoną.
 
Iki II a. vidurio neturime patikimų liudijimų apie ypatingą kankinių pagerbimą. To meto kankiniai (šv.Steponas, apaštalai, Pergamo bei Bitinijos kankiniai) būdavo pagerbiami kaip ir visi mirusieji. Tačiau II a. antroje pusėje šioje srityje pastebimi pokyčiai. Giminių ir artimųjų, pagerbiančių savo mirusiuosius, būrys pamažu didėjo, nes jį papildė bažnytinė bendruomenė. Stiprėjo įsitikinimas, kad už tikėjimą kovoję kankiniai priklauso visai bažnytinei bendruomenei. Krikščionių susirinkimai prie kankinių kapų nebuvo vien tik privatūs vizitai, jie tapo oficialiais susirinkimais, kuriuose būdavo prisimenamos kankinystės metinės. Kankinių pagerbimas vykdavo prie jų kapų.
 
Pats seniausias hagiografinis dokumentas Martyrium Polycarpi (apie 155–156 m.) mini Smirnos bendruomenę, nusprendusią švęsti savo vyskupo Polikarpo kankinystės metines prie jo palaikų. Romos Bažnyčia IV a. viduryje turėjo sudariusi kankinių švenčių sąrašą (Depositio Martyrum). Iš negausiai išlikusių liudijimų galime bendrais bruožais apibūdinti kankinystės metinių paminėjimą:
 
– Pagonių pasaulyje praktikuota puota prie kapo buvo pakeista Eucharistijos liturgija, kuri tampa kankinystės minėjimo centru. Kankinio vardas būdavo dažnai skelbiamas Eucharistijos maldoje.
 
– Krikščioniškuose kankinių paminėjimuose būdavo siekiama ne priminti mirusiųjų kultą, bet veikiau dėkojama Dievui už kankinių liudijimą, todėl minėjimas liudijo kankinių pergalę prieš tikėjimo priešus.
 
Po 313 metų, kuomet krikščionybei buvo pripažinta laisvė, be kankinių pagerbimo prie jų kapo, atsirado ir kitų kankinių pagerbimo būdų: kiekviena vietinė Bažnyčia godžiai ieškojo savo kankinių, kad galėtų juos įrašyti į vietinius kankinių sąrašus. Taip vyko Romoje, Kartaginoje bei kituose imperijos miestuose. Krikščionys ieškojo kankinių palaidojimo vietų, kurios dėl persekiojimų nebuvo žinomos. Taip atsirado naujos kulto vietos.
 
Tikintieji norėdavo būti palaidoti šalia kankinių, kad jie juos globotų po mirties. Kankinių kapai buvo gausiai lankomi piligrimų, kurie plaukdavo prie kankinių kapų trokšdami kūno ir sielos sveikatos. Nuo IV a. kankinių kultas praranda vietinį pobūdį ir tampa visuotiniu – kankiniai priklauso ne vien tik vietinei Bažnyčiai, bet ir visam krikščioniškam pasauliui.
 
Krikščionių bendruomenė gerbė savo vyskupą, kuris kartu kentėjo Kristaus pavyzdžiu tarnaudamas bendruomenei. Vyskupo palaidojimo data ir vieta būdavo atmenama ir įrašoma į Bažnyčios metraštį. Romoje tas sąrašas prasideda nuo III a. ir buvo vadinamas Depositio Episcoporum. Jis labai artimas kankinių sąrašui (Depositio Martyrum).
 
Žodžiu martire antikinėje krikščionybėje buvo įvardijami ne tik tie, kurie praliejo kraują už tikėjimą, bet ir tie, kurie mirė kalėjime, tremtyje arba grįžę iš tremties. Tokie asmenys buvo vadinami išpažinėjais (confesori). IV a. hagiografai pabrėždavo, kad jie nėra žemesni už kankinius. Taip kilo kultas tų šventų asmenų, kurie herojiškai praktikavo dorybes, atgailą, maldą. Rytuose prie jų priskirtini šv. Antanas (†356), šv. Ilarionas (†372), šv. Atanazas (†373), Vakaruose – šv. Silvestras popiežius (†335), šv. Martynas iš Tūro (†597), šv. Augustinas (†431) ir kiti. Paskelbimas šventaisiais vykdavo spontaniškai: pati Dievo tauta kanonizuodavo savo šventuosius atsižvelgdama į su tuo asmeniu susijusį šventumo garsą (fama sanctitatis).
 
4. Kankinystė kaip Kristaus galybės stebuklas ir ženklas
 
Pirmoji kanonizuota šventumo forma yra kankinystė. Vatikano II Susirinkimas tvirtina: „kankinystę, kuria mokinys pasidaro panašus į Mokytoją, laisvai priimantį mirtį pasaulio išganymo dėlei, ir sutampa su jo kraujo praliejimu, Bažnyčia laiko ypatinga dovana ir aukščiausiu meilės išmėginimu“ (LG, 42). Antikinėje bažnytinėje tradicijoje visuomet buvo nurodoma, kad tai yra aukščiausia įmanoma kūrinijos šventumo viršūnė. Todėl Origenas šventųjų hierarchijoje po apaštalų visuomet išvardija kankinius, kurie turi ypatingą Kristaus pažinimo meilę.
 
Bažnyčios tradicijoje yra du neatskiriami elementai, kurie sudaro krikščioniškos kankinystės sąvoką: viešas Kristaus paliudijimas ir laisvai prisiimta mirtis už Jį. Liudijimo objektas turi būti Kristus, o ne kas nors kita. Taip, kaip mes sakome išpažindami tikėjimą: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo.“ Šv. Augustinas atkreipia dėmesį, kad ne mirties bausmė, bet jos priežastis padaro asmenį krikščionių kankiniu.
 
Bažnytine prasme kankinys miršta ne už ideologiją, pažiūras ar kokias kitas vertybes, bet už Jėzų Kristų, gyvenantį Bažnyčioje. Gyvojo Jėzaus buvimas yra esminis krikščionybės faktas. Jei kankinystė už Jėzų Kristų apima tikėjimo išpažinimą, kurį mes išpažįstame, tai apima ir viską, kas su tikėjimu integraliai susiję: moralę, dorybes, artimo meilę kaip tikėjimo išraišką.
 
Tarp kankinio ir Kristaus užsimezga ypatingas ryšys, tarp kankinio kančios ir Kristaus kančios. Kankinystė pirmųjų amžių Bažnyčioje buvo laikoma pačia didžiausia charizmine patirtimi, kurią krikščionis gali priimti, todėl pirmykštė Bažnyčia kankinius laikė privilegijuotais užtarėjais pas Kristų. Ši kankinystės idėja yra gyva nuo Bažnyčios pradžios ir sudaro vieną kankinystės sąvoką, kuri, pripažinta kaip autentiška, yra kiekvieno kanonizuoto šventumo Bažnyčioje paradigma.
 
5. Moralinis aiškumas nesenose kankinystės paskelbimo bylose
 
Kalbant apie beatifikacijos ar kanonizacijos bylas reikalaujama moralinio aiškumo dėl paties kankinystės fakto. Kaip kankinystės sąvoka yra suprantama mūsų dienomis pagal galiojančias normas? Bažnyčioje išsikristalizavo apibrėžimas, jog kankinystė yra laisvai prisiimta mirtis už krikščionių tikėjimą arba mirtis praktikuojant kitą su tikėjimu glaudžiai susijusią dorybę. Tad kankinystės bylose būtina įrodyti tris faktus:
 
  • Dievo tarno mirtis realiai įvyko;
  • ji įvyko dėl neapykantos tikėjimui;
  • ji buvo priimta iš meilės tikėjimui.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad skirtingai nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, kuomet mirties egzekucija vykdyta viešai, XX amžiuje kankinystės mirtys buvo slaptos, netgi stengtasi nepalikti jokių pėdsakų. Pasitaikė nedaug atvejų, kada kankinystės bylų procese buvo galima remtis liudininkais, tiesiogiai mačiusiais kankinio mirtį.
 
Nors kankinystė įvyko slapčia ir neaiškiomis aplinkybėse, tai jokiu būdu nereiškia, kad atleidžiama nuo įrodymų, norint pasiekti moralinį aiškumą apie pačią kankinystę, tiksliau sakant, apie mirtį, kad ji buvo įvykdyta dėl neapykantos tikėjimui, o priimta iš meilės tikėjimui. Ten, kur toks moralinis aiškumas nepasiekiamas, Dievo tarnas yra kankiniu tiktai Dievo (coram Deo), bet ne Bažnyčios (coram Ecclesia) akivaizdoje.
 
Daugeliu atvejų XX a. kankinystėms trūksta liudininkų. Kai nėra liudininkų arba kitų patikimų kankinystės įrodymų, būtinas moralinis aiškumas apie valios ryžtą išlikti iki galo. Tikrumą gali suteikti ankstesnis Dievo tarno gyvenimas, iš kurio akivaizdu, jog Dievo tarnas buvo pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tikėjimą.
 
Kalbant konkrečiai apie garbingąjį arkivyskupą T. Matulionį, šį kriterijų jam galima visiškai pritaikyti. Pirmą kartą garbingasis arkiv. T. Matulionis buvo nuteistas 1923-čiaisiais trejiems metams už tai, kad atsisakė atiduoti valdžiai bažnytinį turtą – liturginius indus, drabužius ir kt. T. Matulionis nuteistas visiškai neteisėtai, nes jo dar tik statomoje bažnyčioje jokių brangenybių nebuvo. Praėjus dvejiems metams po amnestijos daugelis kunigų pasinaudojo galimybe išvykti į Lenkiją, o garbingasis Teofilius, nors galėjo išvykti į Lietuvą, pasiliko toliau tarnauti toje pačioje parapijoje, nors puikiai suprato, kas jo laukia. 1929 metais antrą kartą areštuojamas ir nuteisiamas 10 metų kalėti pataisos darbų lageryje. Bausmę atlikti paskirta garsiajame Solovkų lageryje, Baltojoje jūroje. 1933 metais arkiv. T. Matulioniui ir kitiems lietuviams kunigams kaliniams buvo pasiūlyta grįžti į Lietuvą, iškeičiant juos į Lietuvoje kalinčius komunistus. Arkivyskupas T. Matulionis po kelių valandų svarstymo pareiškė atsisakąs vykti, tačiau jo pasirinkimo niekas nepaisė, ir jis grįžo į Lietuvą. Teofilius galėjo pasirinkti lengvesnį kelią, bet gyvybei gresiančių pavojų akivaizdoje jis liko kartu su savo ganomaisiais.
 
6. Odium fidei iš persekiotojų pusės
 
„Martyres non facit poena, sed causa“ – ši lotyniška frazė skelbia, jog kankiniu tampama ne dėl kančios, bet dėl jos priežasties. Kitaip tariant, kankinio akivaizdus tikėjimo išpažinimas sukelia persekiotojų neapykantą dėl tikėjimo (odium fidei).
 
Pripažinto religinio persekiojimo egzistavimas atleidžia nuo įrodymų, kad egzistavo visuotinis persekiojimas, bet neatleidžia nuo būtinumo įrodyti ryšį tarp persekiojimo ir vieno asmens ar grupės asmenų mirties. Taip pat negalime tvirtinti, kad visi persekiojimo metu nužudyti asmenys prarado gyvybę dėl odium fidei. Juk kai kuriais atvejais galėjo būti ir kiti nužudymo motyvai, pvz., politiniai, socialiniai ar asmeniniai.
 
Odium fidei objektas yra ne abstraktus tikėjimas, bet tikėjimo tiesų kompleksas bei tikėjimo dorybių praktikavimas. Popiežius Benediktas XIV taip apibūdino odium fidei: tai yra gero darbo darymas siekiant kokiu nors būdu propaguoti, ginti ir parodyti tikėjimą, kuris yra uždraustas neteisingų žmogiškų įstatymų.
 
Konkrečiai kalbant apie garbingąjį arkivyskupą T. Matulionį, buvusiame SSRS KGB Lietuvos padalinio archyve yra išlikusi baudžiamoji byla, iš kurios aiškiai matyti jo ganytojiškos veiklos kelias ne tik antrosios bolševikinės okupacijos metais (po 1944 m.), bet ir vokiečių okupacijos laikotarpiu bei anksčiau. Iš visų šių dokumentų atsiskleidžia be galo principinga jo pozicija vardan sielų gelbėjimo ginant Bažnyčios interesus bei turinčio patirtį sovietinių lagerių katorgininko laikysena tardymų metu, kai reikėjo nuo represijų išsaugoti kuo daugiau kunigų ir tikinčiųjų. Pavyzdžiui, 1945 m. balandžio 14 d. arkivyskupas raštu kreipėsi į religinių kultų įgaliotinį ir LSSR švietimo ministrą protestuodamas, kad vaikai apgaule ir smurtu traukiami į bedieviškas pionierių ir komjaunimo organizacijas, nes tai yra tikinčių vaikų ir tėvų teisių pažeidimas. Jis davė nurodymą kunigams S. Kiškiui, M. Petkevičiui ir J. Gyliui Kaišiadorių katedroje per pamokslus apie tai paaiškinti. Po šių pamokslų daug Kaišiadorių mokinių išstojo iš pionierių ir komjaunimo. Taigi garbingasis arkivyskupas Teofilius aiškiai gynė tikėjimą bei žmones nuo neteisingų valdžios suvaržymų.
 
7. Beatifikacijos bei kanonizacijos procesų reikšmė Bažnyčiai
 
Šventųjų skelbimo kongregacijoje yra daug nagrinėjamų bylų iš įvairių šalių. Kokia šių bylų reikšmė Bažnyčiai? Šv. Jonas Paulius II ypač pabrėžė XX amžiaus kankinių svarbą: „Kaip nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus liudininkų Bažnyčia negali pamiršti, kad XX a. Europos žemyne subrendo gausybė kankinių, galbūt daugiau negu pirmaisiais krikščionybės amžiais. Žinome, jog Bažnyčia gimė iš šios evangelinės pjūties: sanguis martyrum semen christianorum. Tai buvo pirmųjų amžių martirologijos įsitikinimas. Ar mes, XX a. ganytojai, neprivalome prie pirmųjų amžių kankinių prijungti ir šiuolaikinių kankinių, juk daugelis pastarųjų yra iš įvairių Bažnyčių ir skirtingų kraštų“ (1).
 
Šventasis popiežius akcentuoja ir ekumeninę kankinių reikšmę: „Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Tikinčiųjų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių – persekiojimai įvairiose pasaulio šalyse atnešė gausią kankinių sėją. <…> To liudijimo negalima pamiršti. Pirmųjų amžių Bažnyčia, nors ir patirdama rimtų organizacinių sunkumų, sugebėjo kankinių liudijimus įamžinti atitinkamuose martirologuose. Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių – tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoję už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas. Kaip pasiūlė Konsistorija, vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, – būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją. Tai bus iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą. Pirmųjų šimtmečių martyrologium buvo šventųjų kulto pagrindas. Skelbdama ir gerbdama savo sūnų ir dukterų šventumą, Bažnyčia aukštino Dievo garbę; gerbdama kankinius, ji gerbė Kristų, jų kankinystės ir šventumo šaltinį“ (2).
 
Beatifikacijai ir kanonizacijai yra būtinas bendras Dievo tautos, jos galvos ir ganytojų sutarimas. Kankinystės garsas (fama martyrii) yra bendra nuomonė apie asmens mirtį už tikėjimą į Kristų arba už dorybes, susietas su tikėjimu. Svarbu yra žmonių liudijimai apie dorybes, kankinystę, patvirtinti kompetentingų hierarchinių instancijų, taip pat ir Dievo liudijimas, apsireiškiantis per stebuklus užtariant Dievo tarnams.
 
Daugumoje bylų, kurios yra pradėtos Rytų Europos kraštuose, o kai kurios iš jų jau pasiekė ir Šventųjų skelbimo kongregaciją, dažniausiai tiesioginė fizinė prievarta buvo pakeista psichologinėmis kančiomis siekiant palaužti asmens valią. Šiuo atveju kankinystės konstatavimas reikalauja kruopštaus įrodymų ištyrimo.
 
Kuomet į Šventųjų skelbimo kongregaciją yra atsiunčiamas vyskupijoje atliktas tyrimas, kai byla baigiama vyskupijos lygmeniu, patikrinama, ar byla yra galiojanti, t. y. ar tyrimas atliktas pagal galiojančias normas. Jei tai patvirtinama, byla perduodama Kongregacijos paskirtam relatoriui, kuris kartu su Romoje reziduojančiu postulatoriumi paruošia Positio (3). Ji pradžioje pateikiama teologams konsultoriams, po to Kongregacijos kardinolų ir vyskupų komisijai, kurių sprendimas nepaprastai svarbus. Jei teologų ir Kongregacijos narių nuomonė yra pozityvi, byla pristatoma popiežiui, kuris įgalioja Kongregacijos prefektą paskelbti dekretą apie Dievo tarno herojiškas dorybes arba apie kankinystę. Po šio dekreto paskelbimo beatifikacijai (jei ne kankinys) reikalaujama vieno stebuklo užtariant Dievo tarnui, o kanonizacijai – dar vieno stebuklo. Kankinystės atveju beatifikacijai stebuklo nereikalaujama.
 
8. Pašaukimo į šventumą pagrindai
 
Anot teologijos klasiko šv. Tomo Akviniečio, šventumą sudaro pažinimas ir Dievo meilė. Bet pažinimas ir meilė ateina per malonę ir per tikėjimą. Kuomet mes Dievą pažįstame ir mylime, tuomet Jis yra mūsų gyvenimo tikslas, bet tai įvyksta tik per Dievo malonę. Tas pats Tomas Akvinietis yra pasakęs, „kad malonė nenaikina, bet patobulina prigimtį“ – šią mintį cituoja ir garbingasis Teofilius ganytojiškuose laiškuose. Tapti šventam nereiškia atitolti nuo žmogiškumo, bet kuo labiau artėti prie tobulumo, o tam ir sukurta žmogaus prigimtis. Tai primena ir Vatikano II Susirinkimas kalbėdamas apie visuotinį pašaukimą į šventumą: „Tad kiekvienam aišku, jog Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniško gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (LG, 40). „Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo nedelsdamas žengti pirmyn gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu“ (LG, 41).
 
Šventieji yra mūsų užtarėjai pas Dievą. Užtarimas yra tuo veiksmingesnis, kuo glaudesnis ryšys tarp užtarėjo ir Dievo. Kas daugiau myli Dievą, tuo daugiau jo veiksmai turi vertę Dievo akyse, tuo jo nuopelnai yra svarbesni. Tai aiškiai suprato pirmųjų amžių krikščionys, kurie itin gerbė kankinius, nes jie mirė už Kristų, už tikėjimą. „Bažnyčia visuomet tikėjo, kad Kristaus apaštalai ir kankiniai, savo pralietu krauju įvykdę aukščiausią tikėjimo ir meilės liudijimą, yra itin glaudžiai sujungti su mumis Kristuje, su ypatingu jautrumu juos gerbė drauge su palaimintąja Mergele Marija bei šventaisiais angelais ir meldė jų užtarimo bei pagalbos“ (LG, 50).
 
9. Šventųjų pavyzdys
 
Šventieji yra ne tik užtarėjai pas Dievą, bet ir mums visiems pavyzdys. „Gyvenimas tų, kurie ištikimai sekė Kristumi, mums yra naujas akstinas ieškoti būsimosios buveinės ir drauge nurodo saugiausią kelią, kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami šio pasaulio nepastovumų, galime pasiekti tobulą vienybę su Kristumi, arba šventumą“ (LG, 50). Garbingojo arkivyskupo Teofiliaus gyvenimas parodo, kad net pačiomis sudėtingiausiomis socialinėmis ar politinėmis sąlygomis įmanoma sekti Kristumi, būti ištikimam savo pašaukimo pareigoms, gyventi meilėje, turėti gyvą tikėjimą. Tremtyje, lageriuose bei kalėjimuose jis išsaugojo meilę žmonėms ir Dievui.
 
Nuorodos
 
(1) Kalba, pasakyta posinodiniame  susitikime su Europos vyskupų konferencijos pirmininkais specialioje metinėje Europos vyskupų Sinodo asamblėjoje: Insegnamenti di Giovanni Paolo II 15/2 (1992), p. 973.
 
(2) JONAS PAULIUS II, Apaštališkasis laiškas Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 37.
 
(3) Positio yra dokumentiškai išdėstytas, chronologine tvarka, Dievo tarno gyvenimas, liudininkų parodymai apie šventumą. Pozicijos pagrindinės dalys yra šios: informacija, Dievo tarno veikla ir gyvenimas, kankinystės garsas, ištraukos iš liudininkų parodymų. Kankinystės bylose yra svarbu kankinystės įrodymas, kad mirtis įvyko dėl neapykantos tikėjimui.
 
Kun. dr. Robertas Rumšas
Pranešimas Kaišiadorių vyskupijos kunigams 2004 m.
„Bažnyčios žinios“ 2017/2