Irena Petraitienė
„Reikia būtent dabar pamokyti šią publiką…“
„Nesijaudinkite! Neverkite! Ramybės!“ – 1923 m. kovo 10-ąją sklido Mogiliavo arkivyskupo Jano Ciepliako žodžiai, kuriuos stūgaujantys vėjo gūsiai nešiojo po visą Nikolajevsko geležinkelio stoties peroną. Būriais besibūriuojanti Leningrado katalikų parapijų tikinčiųjų minia ganytoją su kunigais į Maskvoje vyksiantį jų teismą išleido malda, rauda ir viltį reiškiančiu sveikinimų šūksniu. „Tiesa nugalės“, – vienas kitą stiprino trijų tautybių ašarojantys katalikai, tarpusavyje aptarinėdami neseniai pasibaigusį ortodoksų patriarcho N. Tichono teismą. Po patriarcho priverstinės atgailos, jo viešai paskelbto Bažnyčios apolitiškumo principo, paskirtas mirties bausmės nuosprendis nebuvo įvykdytas. (1923 m. nušalintas nuo patriarcho pareigų apsigyveno Maskvos Dono vienuolyne, kur 1925 m. mirė).
Traukiniui Maskvos link pajudėjus, arkiv. J. Ciepliakas pro langą dar tebelaimino išlydinčiuosius, dar žmonės žegnojosi, klaupėsi, pagarbiai lenkėsi. Tarp jų kanauninkas Teofilius Matulionis dar spėjo pamatyti vieną kitą saviškio, Švč. Jėzaus Širdies parapijiečio, veidą. Bažnyčia uždaryta, klebonas areštuotas, kur jie, „nabagai“, dvasinės paguodos ieškantieji, dabar prisiglaus? Į viena plakėsi mintys ir jausmai.
Ką byloja ramus arkivyskupo Jano veidas ir į toli įbestas žvilgsnis. Gal ir jam dabar, kaip kan. Teofiliui, prieš akis – 1918-ųjų gegužės 30-oji, Petrograde pirmą kartą Rusijoje vykusi arkivyskupo E. Roppo vadovauta Dievo Kūno iškilminga procesija – visuotinis tikinčiųjų dvasinis pakilimas. Labai reikšmingas, žinant, jog tais pačiais, 1918 m., sausio 23 d. buvo paskelbtas Lenino dekretas apie bolševikinės valstybės santykius su religija ir Bažnyčia. Apžvelgęs visus arkiv. J. Ciepliako byloje kaltinamaisiais pripažintus Leningrado katalikų kunigus, kan. Teofilius mintyse suskaičiavo, jog tarp 1919 m. pavasarį suimtųjų nėra arkiv. Roppo, jau buvo Lenkijoje, kunigai Juodvalkis, Borovskis ir Ivickis buvo išvykę į užsienį, kunigai Baltušis ir Čajevskis jau buvo mirę. Į teisiamųjų sąrašą pateko Trojgo ir Tvanovas, o iš pasauliečių 17 metų studentas Jokūbas Šernas. Visi kiti kvietimus („paviestkas“) gavo kovo pradžioje, o kan. T. Matulionis tik išvykimo, kovo 10 d., rytą. Keista buvo, kad ir kvietimas parašytas ant prasto plono popiergalio, sena rašomosios mašinėlės juostele, be kertinio antspaudo. Kviečiamojo pavardė ir dar vienas kitas žodis įrašyta ne mašinėle, bet ranka ir raudonu rašalu.
…Pavarskaja gatvėje, Maskvos pirklių namuose, kur gyveno Lietuvos specialiosios misijos vadovas, 1922–1939 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras rašytojas Jurgis Baltrušaitis, buvo įkurta Lietuvos atstovybė. Savaitėlei prieglobstį, jaukumą čia radęs kan. Teofilius Latvijoje klebonaujančiam bičiuliui kun. V. Urbeliui skubėjo pranešti, jog viskas gerai, Maskva pasiekta, teismo dienos laukiama su Viešpaties valia susitaikius. O kad bičiulis kun. Vitas neliūdėtų, juokaudamas „gyrėsi“ „kad nei ligoniai, nei kitos pareigos nedrumsčia ramybės“.
Tuo tarpu apie Maskvoje rengiamą teisminį procesą sužinojo Europos spauda. Šv. Romos kardinolas Pietro Gasparri dėl šių įvykių neoficialiai kreipėsi į Sovietų Sąjungos atstovą Romoje Vaclavą Vorovskį. (1923 m. rugpjūtį Šveicarijoje jis buvo nužudytas.) Diplomatas nuramino, kad suimtiesiems negresiąs joks pavojus. Savo pasipiktinimą reiškė ne vienas Bažnyčios hierarchas. Didžiosios Britanijos darbininkų (leiboristų) partijos vadovai buvo įsitikinę, jog protestą dėl neteisėto Rusijos katalikų dvasininkų teismo geriausia būtų nusiųsti Tarybų Rusijos karo tarybos pirmininkui Levui Trockiui (tikrasis vardas Leiba Davidovičius Bronšteinas). Tam pačiam Trockiui, kuris pasiūlė bažnytinių vertybių nusavinimo planą, kurio antireliginės veiklos metodams karštai pritarė V. Leninas, 1922 m. kovo 19 d. laiške Rusijos komunistų partijos politiniam biurui rašęs: „Kuo daugiau reakcingos dvasininkijos ir buržuazijos atstovų šiuo pretekstu mums pavyks sušaudyti, tuo geriau. Reikia būtent dabar pamokyti šią publiką taip, kad jie keletą dešimtmečių nedrįstų nė pagalvoti apie kokį nors pasipriešinimą.“
„Joks popas iš Vatikano jūsų neišgelbės!..“
1923 m. kovo 21-oji, trečiadienis. Maskva.1815 m. statyti puošnūs Spaudos sąjungos namai „Goluboj zal“ – Mėlynoji salė. Į pirmą kartą vykstantį parodomąjį teismą, kur turėjo būti „demaskuota kontrrevoliucinė katalikų hierarchijos veikla“, renkasi visi, kuriems šis reikalas ypač svarbus. Teismo salėje vietą surado popiežiškosios misijos badaujantiems šelpti šefas amerikietis jėzuitas kun. E. Walshas, kuris buvo įgaliotas su atitinkamomis sovietų įstaigomis aiškintis ir kitokius Bažnyčios padėties Rusijoje reikalus. Paskui kitus teismo dalyvius įslinko 1922 m. Sovietų Rusijoje pradėto leisti laikraščio „Bedievis“ (rus. „Безбожник“) redaktorius Minėjus Izraljevičius Gubelmanus. Teismui pirmininkavo buvęs popas, ortodoksų šventikas Galkinas, dėstęs ateizmą mokytojų seminarijoje.
Teismo pirmąją dieną kan. Teofilius Matulionis, kaip ir visi kaltinamieji, aiškiai ir tvirtai prisipažino: visomis progomis jie mokė ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus tikėjimo tiesų (katekizmo); uždarius mieste šventoves, visi laikydavo šv. Mišias savo butuose ir pas žmones; į tas pamaldas sueidavo kartais net iki 100 ir net 150 žmonių. Visi žinojo dekretą apie brangenybių konfiskavimą, tačiau nė vienas nedavė nei liturginių indų, nei kitokio turto, laikydami tokį reikalavimą neteisėtu. Visi prisipažino, kad, ir žinodami valdžios reikalavimus, jų nesilaikė, nes taip daryti liepusi jų sąžinė.
Labiau už kitus puolamas buvo generalvikaras prel. K. Budkevičius, perskaityti keli jo laiškai ir telegrama Lenkijos konsului Maskvoje tos įstaigos atidarymo proga. Šalia arkiv. Roppo ir kun. Zielinskio, telegramą buvo pasirašęs ir prel. K. Budkevičius. Be to, jis buvo kaltinamas užsienyje ieškojęs finansinės paramos Šv. Kotrynos šventovei. Iš jo rankų čekistai buvo atėmę miesto kunigų pasitarimų protokolus… Teisme didelio dėmesio susilaukė egzarchas Fiodorovas. Tikras rusas, virėjo sūnus, po tėvo mirties paveldėjęs 3 tūkst.rublių, už kuriuos galėjo mokytis užsienyje, Šveicarijoje 1902 m. tapo kataliku. Caro laikais atsėdėjo pustrečių metų Tobolsko kalėjime… Dar 1918 m. valdžios kvietimu Fiodorovas kartu su arkiv. Roppu buvo parengęs „Vykdomųjų taisyklių“ projektą prie dekreto apie atskyrimą Bendrijos (Bažnyčios) nuo valstybės. Tačiau viešumoje pasirodžiusios taisyklės visai nesiderino su dekretu, netgi jam prieštaravo. „Kaip visada, šv. Mišias laikysiu, – sakė Fiodorovas, – vaikus mokysiu tikėjimo tiesų… Jei mums duota sąžinės laisvė, tai neturi mūsų ant laužo deginti!“ L. Fiodorovas, savo laiku mėginęs jungti katalikus su ortodoksais bendrai akcijai, išgirdo tokį prokuroro sakinį: „Bausmė jam ne tik už tai, ką jis jau padarė, bet ir už tai, ką galėtų padaryti!“
Kan. Matulionis, pritaręs kun. Chedzko, kad vaikų grupės mokymas katekizmo privačiame bute nėra „mokykla“ Lenino dekreto prasme, 
teisme pareiškė, jog jo statomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje nerasta jokių brangenybių, nes parapiją sudarė paprasti darbininkai. Ir šventovės uždarymo metu nebuvo jokių nesusipratimų. Kan Teofilius prisipažino mokęs vaikus savo bute. Šv. Mišių reikmenys buvę jo asmeninė nuosavybė. Ir po bažnyčios uždarymo jis laikydavęs šv. Mišias savo ir kitų butuose.
Prokuroras Krylenka, kurio kalba buvo pilna neapykantos ir grasinimų, pareiškė nuomonę, kad, neturint valdžios leidimo, Mišių laikyti neleistina: „Joks popas iš Vatikano jūsų neišgelbės!.. Nėra kitos, o tik viena sovietinė teisė, ir todėl gausite mirties nuosprendį, – griaudėjo kaltintojo balsas. – Aš spjaunu į jūsų ir į visas religijas!.. Šeši šimtai Putilovo fabriko darbininkų buvo sukurstyti pasirašyti peticiją… Visi būsite baudžiami pagal 63 ir 119 str. (priklausymas organizacijai kontrrevoliucijos tikslu, panaudojant religinius prietarus).
Abu gynėjai laikėsi vienos minties: jei Katalikų Bendrija yra kontrrevoliucinė organizacija su centru už valstybės ribų, tai lieka tik viena priemonė tai blogybei pašalinti – surengti naują Baltramiejaus naktį!..
„Kalėjimas ir bausmės tapo daugelio katalikų sėkla“
Iš nuovargio vos ant kojų besilaikydamas kovo 22 d. dešimtos valandos vakarą tardomas arkiv. J. Ciepliakas patvirtino savo ganytojinį laišką, kuriuo draudimą vaikus katekizuoti skelbė esant neteisėtą, kuris draudė kunigams atiduoti liturginę nuosavybę. Kitą dieną jis ilgai dėstė, kas yra kanonų teisė ir kokie jos nuopelnai Europos kultūrai. Kan. Teofilius, atidžiai klausydamas ganytojo kalbos, stebėjo teisiančiųjų elgseną. Prokuroras Krylenka rankose vartė naujausią kanonų teisės kodeksą, kiti tesimo pareigūnai, išgirdę apie Vatikano ir Maskvos vedamas derybas, gūžteldavo pečiais – nieko nežinoma. Viskas, matė kan. Teofilius, argumentai, faktai, komentarai lyg akmenys krinta į juodą bedugnę…
Kovo 25-oji, Verbų sekmadienis. Sausakimša Maskvos Spaudos rūmų Mėlynoji salė. Parodomojo dramatiško katalikų dvasininkų teismo proceso baigiamoji stadija. Kokią ją matė vienas iš kaltinamųjų kan. Teofilius Matulionis? „Teisėjai ir visi buvusieji salėje ateistai gavo išklausyti gerų pamokslų, o apie vieną aukštą pareigūną sklido kalbos, kad tas teismas padaręs jį įsitikinusiu kataliku… Vyskupas J. Ciepliakas, pajutęs stovįs ant mirties slenksčio, kažkaip atjaunėjo, išsitiesė, jo akys sublizgo ir veidai paraudo. Paskutiniame savo žodyje jis paneigė priklausymą slaptai organizacijai ir bet kokią priešrevoliucinę veiklą… „Visa mano viltis, – sakė ganytojas, – žemiškasis teismas man bus teisingas, o dangiškasis Teisėjas bus gailestingas!“
Buvo paskelbtas teismo sprendimas : arkiv. J. Ciepliakui ir prel. K. Budkevičiui – mirties bausmė, kitiems – po dešimt metų, o kun. Teofilius, kun. A. Pronckietis ir dar šeši kunigai nuteisti trejiems metams „be griežtos izoliacijos“, J. Šernas lygtinai išteisintas.
Balandžio 1-ąją, naktį prieš Velykas, prel. K. Budkevičius Lubiankoje buvo sušaudytas. Europos spauda plačiai rašė apie katalikų dvasininkų teismą Maskvoje. Vienas teismo liudytojų McCullaghas jį aprašė anglų kalba išleistoje knygoje „Rusų bolševizmas persekioja krikščionybę“, 1924 m. pasirodė tos knygos lenkiškasis vertimas. Ir Apaštalų Sostas atidžiai sekė kunigų teismą Maskvoje. Šv. Tėvas Pijus XI 1923 m. gegužės 23 d. kardinolų grupei kalbėjo: „…Dar skaudesnių ir liūdnesnių dalykų mums paruošė Rusija. Tuo tarpu, kai Katalikų Bendrijos Galvos įgaliotiniai ir atstovai, verti visokio pagyrimo ir savo veikla bei pasiaukojimu sukėlę visų nusistebėjimą, teikia kenčiantiems ir badaujantiems didžiosios Rusijos vaikams paramą, – katalikų religijos atstovai teisiami, smerkiami sunkiam kalėjimui, o vienas jų nužudomas… Norėdami juos pagerbti, visus išvardijame… Kokią reikšmę ir vertę beteiktume visiems kitiems kaliniams, lyginant su arkiv. J. Ciepliaku ir jo bausmės draugais, o ypač su sušaudytuoju kun. K. Budkevičiumi, savo skausme Mes jaučiame neišreiškiamą pagarbą, kurios tie didvyriai verti, dėl mūsų šventos religijos ir Dievo; taip pat ir todėl, kad turime tikriausią viltį, jog kalėjimas ir bausmės, o labiausiai kraujas, tapo daugelio katalikų sėkla, kaip tai buvo ir pirmaisiais krikščionybės amžiais.“
Vysk. J. Ciepliakas, Butyrkų kalėjime išbuvęs metus vienutėje, buvo perkeltas į Lubianką, o iš čia 1924 m. kovo mėn. pabaigoje iš Sovietų Sąįungos ištremtas. „Apsigyvenau pas tėvus rezurekcionistus S. Sebastianello, 11, – 1925 m. rugpjūčio 6 d. atvykęs į Romą rašė Jurgis Matulaitis. Radau ten ir arkivyskupą Ciepliaką. Apie tai, kad aš iš Vilniaus jau paliuosuotas, dar čia nieks nieko nežino…“ Niekas – ir vyskupas Jurgis nežinojo, kad vienuolyne sutiktas buvęs kolega Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje prof. arkiv. J. Ciepliakas taps jo įpėdiniu. 1925 m. gruodžio 14 d. Pijaus XI buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu. Ši žinia arkiv. Ciepliaką pasiekė Amerikoj, kur buvo nuvykęs lankyti lenkų parapijų. Vilniaus arkivyskupo sostą turėjo užimti kovo 25 (1926), bet susirgo plaučių uždegimu ir mirė Naujajame Džersyje vasario 17 d., į Vilniaus katedrą parvežtas tik palaidoti.
Bernardinai.lt
