Esate čia:
Pradžia > Aktualijos > Arkivyskupas Teofilius Matulionis (17): 1946 m. – trijų ganytojų areštai

Arkivyskupas Teofilius Matulionis (17): 1946 m. – trijų ganytojų areštai

Irena Petraitienė
 

Teofiliaus Matulionio istorija šįkart persipina su 1946-ųjų metų represijomis Lietuvoje ir kitų vyskupų likimais; sunkiu prel. S. Jokūbauskio pasirinkimu.

Septyniolika suimtų kunigų                                  

Nuo Liškiavos pusės partizanams atakuojant Merkinę, nei parapijos klebonas kun. Jonas Mintaučkis, nei vikaras, progimnazijos kapelionas kun. Vincentas Sladkevičius nemanė, jog 1945 m. gruodžio 15 d. Švč. M. Marijos Ėmimo Į Dangų bažnyčia taps susirėmimo vieta. Tai buvo vienas pirmųjų partizanų ir rusų dalinių susirėmimų: Merkinės puolimui tada vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Įsiveržę į miestą partizanai užėmė paštą, miliciją, valsčių. Gindamiesi ir ieškodami geresnės įsitvirtinimo vietos, rusai subėgo į atvirą bažnyčią ir jos bokšte įtaisė kulkosvaidžius… 

Merkinės puolimo liudininku buvęs kun. V. Sladkevičius (būsimasis kardinolas) į Nedzingėje vykusius atlaidus sakyti pamokslo atvyko iš vakaro. Atvykusiam mielam bičiuliui iš pusės žodžio kun. Zigmas Neciunskas leido suprasti, jog svečiuose – partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Vos su juo susipažinus, lyg žaibas nukirto žinia: „Skrebai“. Nedzingės bažnyčia ir klebonija buvo apsupta. „Bandity jest?“ (Banditų yra?) – tarpduryje pasigirdo klausimas. „Yra!“ – išgirdę klebono atsakymą įsiveržėliai iš netikėtumo atsilošė. „Vesk, rodyk“, – buvo įsakyta. Kunigas įsibrovėlius paklusniai ėmė vesti. Vedė vedė ir atvedė prie spintos. Atvėręs jos dureles ir parodęs ant lentynos pūpsantį degtinės butelį, tarė: „Štai banditai.“ Taip staiga pliūptelėjusi juoko banga užgesino kilusį pavojų.  

1946 m. partizanų kapelionas kun. Zigmas Neciunskas buvo areštuotas, taip pat – kunigai Kostas Petrikas, Steponas Rudžionis, Liudvikas Puzinas, Adolfas Staševičius ir kiti, kaltinami bendradarbiavimu su partizanais. Nors ganytojui mažai buvo žinoma apie partizanams teiktą materialinę paramą, bet saugumiečių klausiamas vyskupas Teofilius pažymėjo, jog toks kunigų elgesys atitinka Dievo reikalavimą – padėti artimui, be to, jiems privaloma teikti dvasinius patarnavimus. 

Buvo areštuoti Kirdeikių, Aukštadvario, Kalvių ir Varėnos I parapijų klebonai. Iš viso iki 1946 m. pabaigos mažoje, vos apie šimtą kunigų turėjusioje, Kaišiadorių vyskupijoje buvo suimta net 17 kunigų. Atliekant neva kratas, faktiškai jie buvo apiplėšti, o klebonijas užėmė įvairūs pareigūnai arba vadinamieji „istrebiteliai“ (naikintojai). Dėl šių įvykių vysk. T. Matulionis raštu kreipėsi į Valstybės saugumo liaudies komisariatą. Išdėstęs tuos skaudžius faktus ir pabrėžęs pareigūnų savivaliavimą, vyskupas prašė įsakymo, „kad panašūs įvykiai nesikartotų“. 

Vyskupo sekimas 1946 m. vasarą ir rudenį buvo nuosekliai stiprinamas, siekiant žūtbūt gauti duomenų, patvirtinančių jo paramą antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžiui. LSSR MGB Kaišiadorių apskrities skyrius ne kartą ragintas pirmiausia rinkti įrodymus, kad vyskupas „ideologiškai ir praktiškai vadovauja nacionaliniam pogrindžiui ir banditų junginiams“. 

„NKVD ir NKGB organai bando į savo darbą įtraukti bažnyčių klebonus, nors kiekvienas gerai žino, kad be vyskupo leidimo jis neturi teisės kištis į politiką, todėl labai jūsų prašau, kad valstybės saugumo organai nebandytų verbuoti kunigų darbui sovietinėje žvalgyboje“, – tokį protesto prieš kunigų areštus ir jų verbavimą raštą vysk. T. Matulionis nusiuntė religinių reikalų įgaliotiniui. 

Be atsako likęs prel. Stanislovo Jokūbauskio laiškas                

Virš Kauno senamiesčio pakibę švininiai debesys slėgė visą 1946 m. vasario 21-ąją, Lietuvos vyskupų konferencijos dieną. Vilniaus gatvėje XVIII a. įkurto dominikonų vienuolyno ir barokinio stiliaus Dievo Kūno bažnyčios, istorines negandas atlaikęs pastatų kompleksas katalikams buvo grąžintas tik 1919 m. Senajame vienuolyne įsikūręs Švč. Sakramento arba populiariai vadintos Studentų bažnyčios rektorius prof. dr. kun. Blažiejus Čėsnys savo butą neretai paversdavo teologinių, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo diskusijų vieta. Karo metais profesoriaus svetainė buvo virtusi Kunigų seminarijos auditorija, kur paskaitų klausėsi ir kaišiadoriškiai klierikai Vincentas Sladkevičius, Jonas Jonys, kiti. O 1946 m., kai Metropolijos rūmai buvo nacionalizuoti, prieglobstį čia ilgam rado arkivyskupijos kurija. 

„Pagal kanonų nuostatus, vyskupai savo tiesioginėms pareigoms atlikti negali prašyti jokio leidimo, o darbotvarkės reikalavimas būtų nepasitikėjimo pareiškimas“, – SSSR vyr. religinių kultų komisarui I. Polianskiui, sakiusiam, jog valdžia nekliudys vyskupams susirinkti, tik reikia gauti leidimą ir pateikti darbotvarkę, ramiai ir drąsiai paaiškino Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis. Bendrame posėdyje LTSR Tarybos pirmininko pavaduotojui M. Šumauskui vyskupams pareiškus priekaištą, jog „banditizmo“ reikalu pareikštas tik vienas ganytojų laiškas, Ekscelencija Matulionis tarė: „Prieš keliasdešimt metų kunigo žodis daug reiškė, bet dabar jo įtaka sumažėjo. Dvasininkams Bažnyčios kanonų yra draudžiama kištis į politiką. Prel. S. Jokūbauskio laiškas nedavė jokių teigiamų rezultatų. Visų vyskupų žodis kitaip paveiktų, bet iki šiol vyskupai negalėjo susirinkti į konferenciją. Tiesa, vieną kartą (1944 m.) susirinko konferencija, bet ji užsibaigė skaudžiais nemalonumais.“

Prel. Stanislovas Jokubauskis 1944 m. vasarą, artėjant frontui, arkivysk. Juozapui Skvireckui ir jo pagalbininkui vysk. Vincentui Brizgiui pasitraukus į Vakarus, ordinaro įgaliotas perėmė arkivyskupijos valdymą. 1944 m. lapkričio 14 d. prel. S. Jokūbauskis kreipėsi į arkivyskupijos kunigus, ragindamas juos nepritarti žudynėms, kurios „gali užtraukti ant mūsų tautos sunkiai bepataisomą nelaimę“. Taip pat jis ragino kunigus pozityviai skelbti Kristaus mokslą, vengti pamoksluose „užgaunančius, aistras žadinančios kritikos ir taip svetimos Dievo žodžiui politikos“.

1945 m. kovo mėn. pabaigoje Kauno arkivyskupijos valdytojui prel. S. Jokūbauskiui nebuvo leista išsiųsti laiško popiežiui, kuriame buvo informacija apie padėtį Lietuvos bažnytinėje provincijoje. O 1945 m. liepos 7 d. LTSR LKT pirmininko M. Gedvilo spaudžiamas sutiko pasirašyti sovietų valdžios aprobuotą kreipimąsi į savo vyskupijos kunigus ir tikinčiuosius, raginantį nutraukti ginkluotąjį pasipriešinimą.

Nors pats prelatas buvo leidęs kunigams jo neskaityti bažnyčiose, bet šis kreipimasis buvo išspausdintas visuose respublikiniuose ir apskričių laikraščiuose, be to, 50 tūkst. jo egzempliorių išplatinta labiausiai partizaninio judėjimo apimtose apskrityse. Vėliau dėl to prel. S. Jokūbauskis labai išgyvenęs ir atgailavęs… 

Vysk. Vincento Borisevičiaus pasirinkimas                                

Niūroką vasario 21 d. buvusio dominikonų vienuolyno kiemelyje lėtų žingsnių aidas priminė, jog artėja Lietuvos ganytojų susitikimo valanda. Tarpusavyje sveikinasi Teofilius Matulionis, Kazimieras Paltarokas, Pranas Ramanauskas, prel. Aleksandras Grigaitis, prel. Stanislovas Jokūbauskis. Pagaliau įžengė ir Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys. Tarytum matai jo pašaukimo brolių, vyskupų klausiančias akis ir nebylų, ore pakibusį klausimą, kas apie vyskupą Vincentą Borisevičių girdėt…  

1945 m. gruodžio  18 d. NKGB Telšių vysk. V. Borisevičių buvo suėmęs ir išlaikęs šešias dienas. Kas jam buvo kalbėta, kuo grasinta ir kaip kankintas, nežinoma. Tačiau aišku, kad norėta užverbuoti, siekta palaužti jo valią, įvykdyti kagebistų reikalavimą – ateity raštu pateikti visų Lietuvos vyskupų charakteristikas. Kūčių dieną išleistas vysk. V. Borisevičius aplankė Pilies gatvėje gyvenusį arkivyskupą Mečislovą Reinį. Ilgas, atviras, giluminiu skausmu persmelktas dviejų ganytojų, kovos draugų pokalbis vedė ir vedė dvasią aukštyn… 

Vysk. Vincentas atliko rekolekcijas Ilguvos parapijoje pas kleboną Klemensą Rusecką, o 1946 m. sausio 3 d. parašė pareiškimą NKGB komisarui (ir analogišką laišką per pasiuntinį perdavė arkivyskupui M. Reiniui), kur kategoriškai atsisako bendradarbiauti su NKGB: „…įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano pareigomis, nei su mano sąžine… Jeigu kuo nusikaltau, aš turiu išpirkti savo kaltes pats, o ne kas nors kitas už mane. Taip pasielgti liepia mano religija.“  

Tokiu žingsniu vyskupas pasirašė sau nuosprendį. 1946 m. vasario 5 d., vykstant į vyriausybės iniciatyva organizuotą susitikimą, vysk. V. Borisevičius buvo suimtas. Areštą sankcionavo NKVD kariuomenės karo prokuroras papulkininkis Grimovičius. Susirinkę vyskupai dėl šio įvykio raštu kreipėsi į Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. 

1946 m. vasario 21 d. įvykusioje vyskupų konferencijoje buvo priimtas arkivysk. M. Reinio parengtas bendro Lietuvos ordinarų ganytojų laiško projektas, parašytas neutraliu tonu, krikščioniška dvasia ir apėmęs daugelį to meto gyvenimo klausimų, pvz.: „Kiekvienas karas krikdo žmonių dorą, sukelia padugnes, įdrąsina kriminalinius nusiteikimus. To išdavoje, ir karui pasibaigus, daug kur pasireiškia smurtas, savavališkos žudynės, padegimai, bjaurus melas, be atodairos kerštas. Tuo būdu naikinami žmonės, toji tautos brangenybė, griaunamas ūkis, žmonių širdys apnuodijamos, gyvenimas apkartinamas. Tai rodo, kad tokiuose žmonėse nėra gyvenimo reikiamo supratimo, nėra teisingos sąžinės.“

Šio kolektyvinio vyskupų ganytojų laiško tekstas buvo įteiktas komisarų tarybos pirmininkui ir iš jo per įgaliotinį A. Gailevičių gautas toks jo įvertinimas: vyskupų laiškas esąs sąmoningai antitarybinis ir net provokacinis; jo skelbimas būtų lygus ginklų laikymui šventovėse; vyskupų konferencija neturinti tikslo ir galinti išsiskirstyti.  

„Galinti išsiskirstyti?“ – nėra jėgos, kuri galėtų lyg smiltis žarstyti Aukščiausiojo pašauktuosius. „Brolau“, – užuojauta ir gilia artimo meile pulsuodavo vyskupo Teofiliaus balsas, kalbantis su vysk. Pranciškumi Ramanausku, kuris, vykstant vysk. Vincento Borisevičiaus teismui, suko ir suko ratu aplink „krauju besisunkiančius“ saugumo rūmus.

Tuo tarpu 1946 m. spalio 21 d. SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos pirmininkas justicijos generolas pulkininkas V. Ulrichas rašo su grifu: Skubiai. Visiškai slaptai: „…daviau nurodymą LSSR MVD kariuomenės Karo tribunolo pirmininkui, kad minėtas sprendimas (t. y. sušaudyti) būtų nedelsiant įvykdytas.“  

Kaišiadoryse ir Telšiuose išaušusi gruodžio 18-oji 

1946 m. gruodžio 18 d. apie 10 val. neva iš rajono į vyskupijos rūmus atėjo pareigūnas paklausti, ar gautas iš Vilniaus atsakymas į raštą vyskupo rūmų reikalu. Apie tai atsiminimuose rašęs generalvikaras prel. Juozapas Matulaitis – Labukas, atėjus vysk. T. Matulioniui, svečiui pasiūlė puoduką kavos. Pareigūnas atsisakė. Tuo tarpu už durų stovėjęs kitas nubėgo į lauką „atnešti rašto“. Ten jau laukė keli kareiviai. Jų vadovas perskaitė suėmimo įsakymą ir davė 15 min. pasiruošti. Nuėjęs į savo kambarį prel. J. Labukas apsivilko „stalinuvka“, apsiavė vokiškais veltiniais, apsiūtais oda. Šalia jo stovėjo kareivis ir nepaleido iš savo akių.  

Abu su vysk. T. Matulioniu susodino į sunkvežimį, aptraukė jį brezentu; sulipo 4 kareiviai su kulkosvaidžiu ir automatais. Suimtieji vienas pas kitą atliko išpažintį. Liepė nesikalbėti ir perskyrė brezento pala. Buvo apie 12 val., kai išvežė iš Kaišiadorių. Vilniuje, Saugumo kieme, išlaukė iki 6 val. vakaro. Kažkas nuo suolelio sugebėjo nudžiauti vyskupo pirštines… Paskui sukišo suimtuosius į būdą, vieną greta kito. Prel. J. Labuką pirmą pašaukė į kanceliariją, čia klausinėjo, kratė ir fotografavo; atėmė rožinį, akinius, padidinamąjį stiklą ir pinigus. Prelatą uždarė IV kameroje, o vyskupą nuvedė į kitą koridoriaus pusę. Ilgą laiką jiedu nežinojo, kad Žasliuose buvo suimtas ir kan. M. Cijūnaitis.

Kaišiadorių vyskupijos kurijoje nuodugnią kratą atliko MGB Kaišiadorių apskrities skyriaus majoras Leončenka, tardymo poskyrio viršininkas majoras Kiseliovas, dalyvaujant kviestiniams – kurijos šeimininkei Pranciškai Norvilaitei ir vykdomojo komiteto pirmininkui Kukuškinui. Visą kurijos turtą ir užantspauduotas vysk. T. Matulionio ir prel. J. Labuko kambarius įpareigotas saugoti kurijos sekretorius kun. M. Balnys. 

Tuo pačiu metu, 1946 m. gruodžio 18 d., buvo areštuotas ir vyskupas Pranas Ramanauskas. Telšių ekonomės Teklės Kačiukaitės atsiminimuose užfiksuota šio skaudaus įvykio akimirka: „Kambaryje pranešė, kad jis yra areštuojamas, liepė nusiimti vyskupo kryžių, nusimauti žiedą. Po to kažkuris nuo stalo nutraukė pliušinę staltiesę, užmetė vyskupui ant galvos, išvedė į lauką ir įsodino į laukiantį prie vartų sunkvežimį. Dviejų kagebistų lydimas Vilnių pasiekė tik apie antrą valandą nakties. Iš karto buvo nuvežtas į saugumo rūsius.“ 

Vysk. T. Matulionis į gruodžio 19 d. prasidėjusius tardymus eidavo, kaip ir dera Dievo tarnui, apsivilkęs sutaną. Orus. Susikaupęs. Ramus. Tardė LSSR MGB tardymo dalies 3-ojo poskyrio viršininko pavaduotojas vyresnysis leitenantas Golicynas, kuris vėliau tardė ir arkivyskupą M. Reinį. Į tardytojo klausimą, ką jis padaręs, kad išnyktų ginkluotos „gaujos“, vyskupas Teofilius atsakė: „Nieko, išskyrus tai, kad skelbiau krikščionių tikėjimo tiesas ir moralę.“ 

Jo tardytojas kitam kaliniui turėjo prisipažinti, kad, nors vyskupas tardyme nedaug tekalbėdavo, bet visada sakydavo tik tiesą. Neturint rimtesnės medžiagos vysk. Teofiliui apkaltinti, apsieita be teismo – Ypatingoji taryba Maskvoje paskyrė jam tais laikais palyginti nedidelę bausmę – tik 7 metus kalėjimo!

Bernardinai.lt
Top