Arkivyskupas Teofilius Matulionis (20): Proveržis į laisvę

Irena Petraitienė

172

Būk valia Tavo“

Rugpjūčiui slenkant rudeniop, Butrimonių Išganytojo bažnyčios klebonas kun. Jonas Pilka, vieną dieną iš toli pamatęs dviračiu minantį paštininką, pagalvojo: „Ar tik ne iš Mordovijos žinia?“

„…Prašau Jėzaus Širdį per Motinos Švenčiausios užtarimą, jei nėra Dievo valiai priešinga, sustiprinti sveikatą, kad nepasikartotų tinimas… Ačiū Dievui, su atsivežta iš Vladimiro liga išsiskyriau, pasveikau“, – aiškia vyskupo Teofiliaus rašysena išvedžioti žodžiai šildė kun. Jono krūtinę. Juk neseniai, 1954 m. gegužę, jam kartu su vyskupo broliene, Juozo žmona Mikalina Matulioniene į Zubovo Polianos invalidų namus atvykus, lyg žaibas kirto gydytojos išvados: ligonio padėtis kritiška, kone beviltiška. Galbūt todėl giminaičiams buvo leista jį slaugyti.

Valandų valandas budėjo kun. Jonas Pilka. Jam, tėvo Jurgio Matulionio, vyriausiojo brolio Jono, už Mykolo Pilkos ištekėjusios dukters Uršulės sūnui, vyskupas Teofilius perdavė žodinį savo testamentą. „Vysk. Teofilius ragino savo gimines statyti kryžius prie namų ir važiuodavo jų šventinti. Išrašydavo giminėms katalikišką spaudą:„Žvaigždę“, „Misijas“, „Mūsų Laikraštį“, „Žvaigždutę“ ir kt. Pageidavo ir linkėjo, kad šeimoje vienas sūnus būtų kunigas, duktė vienuolė“, – rašyta jo atsiminimuose.

Iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs ir plačią Matulionių giminę aplankęs vysk. Teofilius, galima sakyti, kaip tikrą sūnų, ėmėsi globoti pamaldų jaunuolį. 1936 m. jo patartas Jonas mokėsi saleziečių vienuolyne Vytėnuose, vėliau vyskupo pakviestas zakristijonavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1943 metais Jonas Pilka įstojo į Kauno kunigų seminariją; ją baigęs, 1948 m. spalio 31 d. Panevėžio vyskupo K. Paltaroko buvo įšventintas kunigu.

„Butrimonys panašūs į Bikavą, pirmąją parapiją Latvijoje, kur buvau klebonu 9 metus: žmonės geri, pamaldūs, bažnyčia irgi gan graži, – taip vysk. Teofilius komentavo ką tik klebonu paskirto kun. J. Pilkos atsiųstą Išganytojo bažnyčios nuotrauką. – Pagyvensite, apsiprasite, atsiras daugiau karštų mylėtojų Jėzaus Eucharistijoje esančio. Juk qualis pastor, tales et oves (koks ganytojas, tokios avys.) Sėdžiu su lietuviu, kuris gerai žino Butrimonis…“

Parašęs laišką kun. Jonui, vysk. Teofilius mintimis ir maldomis nusikeldavo į Kauną, Pušų gatvę, kur sunki liga kamavo jaunesnįjį brolį Juozą Matulionį. Siųsdamas gautą „naminių vaistų“ receptą, iš visos širdies pridėdavo ir dvasinių patarimų: „…O antras dalykas – ruoštis laimingam susitikimui ant visados aname pasaulyje, ruoštis laimingai kelionei į aną pasaulį pas Išganytoją, maldauti laimingos mirties, atlikus šv. išpažintį, vertai priėmus Švenčiausiąjį Sakramentą, Paskutinį Patepimą, turint rankoje uždegtą Grabnyčią. To viso sau ir Tau kasdien meldžiu Jėzaus ir Marijos gailestingų ir nekaltų Širdžių…“

Osvoboždion“ (Išlaisvintas)

Zubovo Polianoje „vladyka“ vadintas vysk. Teofilius kūrendavo krosnis, o naktimis sėdėdamas laikydavo šv. Mišias. Jam patarnaudavo viename kambaryje metus su juo gyvenęs Juozas Juršanas: „Pas vyskupą dažnai lankydavosi „svečiai“ iš Maskvos ir įkalbinėdavo jį pasirašyti prieš popiežių, su jais bendradarbiauti, tai tuojau galėtų būti laisvas. Vyskupas su tokiais siūlymais jokiu būdu nesutikdavo, todėl jo iš lagerio ir neleido, nors daug kartų buvo rašęs ir prašęs paleisti.“ (1949–1950 m. Maskvos religinių kultų įstaiga, vadovaujama I. Polianskio, vertė Lietuvos kunigus pasirašyti popiežių Pijų XII smerkiantį atsišaukimą, tačiau ši akcija nepasisekė.)

Nors kreipimaisi į aukščiausiojo lygio instancijas likdavo be atsako, galiojo invalidų namų komendanto pareiškimas: „Jums išvažiuoti į Lietuvą uždrausta“, tačiau vysk. Matulionis rankų nenuleido. 1955 m. liepos 16 d. jis vėl rašo ilgą laišką SSRS generaliniam prokurorui, o rugpjūčio 1 d. – pakartotinį užklausimą, rugpjūčio 5 d. – SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui K. Vorošilovui, reikalaudamas peržiūrėti jo bylą ir iš invalidų namų paleisti.

„Tik „būk valia Tavo“ dėka laikaus ramus ir laukiu naujo smarkesnio vėjo, – tuo metu rašyta kun. Jonui Pilkai. Laukiant atsakymo, viltis subanguodavo, išgirdus, anot vysk. Teofiliaus, paleistą žinią, kad visi, kas turi žmonių, kas juos priima visam išlaikymui, bus „paliuosuoti“ namo. Tik, deja, ar nepasiliks tik gandas?. „Ir žinok tu žmogus, kas čia darosi: tai atsakyta, tai iki Naujųjų metų mažai kas beliks invalidų namuose. Atrodo, kad iš pažadų nėra ko džiaugtis, gavus neigiamą atsakymą nėra ko liūdėti, o su teisiuoju Jobu sakyti: Dievas davė kryžių, Dievas duos ir jėgų nešti jį; atėjus laikui, paims jį, ar dar trumpiau: būk valia Tavo“, – laiške rašė kun. Jonui Pilkai.

1955 m. balandžio mėn. Sikstas Riauka, buvęs I ir II Seimų krikščionių demokratų bloko atstovas, Kaune gyvenęs netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios, pažinojęs vysk. T. Matuliuonį, kartu su žmona parūpino oficialų dokumentą, kad jie apsiima vyskupą priimti, jį pilnai išlaikyti ir gydyti. Vyskupas, pareiškęs susirūpinimą, kad ši akcija nepakenktų pačiam Sikstui, gavo tokį atsakymą: „… Man jau nėra kaip ir bepakenkti! Mes Tamstą su lova ar su kėde parvešime į Lietuvą – jei ne gyvą, tai palaikus! Lietuvių tauta niekados neužmirš Tamstos!“.

1956 m. balandžio 26 d. Pabaltijo karinės apygardos karo prokuroras, peržiūrėjęs T. Matulionio bylą, pagaliau oficialiai nusprendė ją nutraukti. „Osvoboždion“ (Išlaisvintas),– tą pačią dieną mielajam Sikstui nusiųstoje telegramoje buvo tik vienas vysk. Teofiliaus žodis.

Valanda su vysk. Kazimieru Paltaroku

Vilniuje prie Aušros Vartų nuo amžių suplaukdavo minios žmonių. Kaip „didi apgynėja Gedimino miesto“, „sostinėje reziduojančioji Išminties Skrynia“, „Lietuvos kunigaikštienė“, giesmėse buvo garbinama Marija. Dievo Motinos stebuklingas paveikslas buvo iškilmingai, popiežiaus Pijaus XI vardu ir įgaliojimu vainikuotas 1927 metų liepos 2 dieną. Vilniaus lenkai norėjo jį vainikuoti „Lenkų Karalienės“ vardu, tačiau Pijus XI savo dekrete leido jį vainikuoti „Švč. Mergelės Marijos – Gailestingumo Motinos“ titulu.

Čia, Aušros Vartuose, gegužės 7-osios rytą vyskupas Teofilius Matulionis klojo iš gilybių giliausių plaukiančias maldas. „Vyskupą atlydėjau iš Mordovijos į Vilnių 1956 metais. Atvažiavome gegužės 6 d. apie 10 val. vakaro ir nakvojome netoli Šv. Jono bažnyčios esančiame viešbutėlyje. Kitą dieną vyskupas nuėjo prie Aušros Vartų; šv. Mišių nelaikė, bet atliko išpažintį. Pietų buvo pas vyskupą K. Paltaroką“, – atsiminimuose rašė kun. Jono brolis Teofilius Pilka.

Iki L. Giros gatvės, kur buvo Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų kurija, vysk. Teofilius žingsniavo pėsčiomis, mąstydamas apie dešimties metų tarpsnį, skyrusį nuo paskutinio susitikimo su vysk. Kazimieru Paltaroku. Neretai jį prisimindavo, prel. J. Matulaičiui-Labukui laiške rašė: „Rygoje buvo konsekruoti du vyskupai. Vienas iš jųjų, buvęs seminarijos rektorius Kazimieras Dulbinskis, ištremtas į Abezą. Negirdėti, bet ir Lietuvoje, be + Kazimiero (Paltaroko), reikia manyti, turbūt yra daugiau, tik kol kas incogniti, kaip kadais buvo Rusijoje.“

„Reikia vengti viešais pareiškimais ir šiurkščiais veiksmais kelti tikinčiųjų nepasitenkinimą, religines institucijas geriau griauti iš vidaus, užmaskuotais būdais“, – 1949 m. gegužės 13 d. „pamokė“ J. Stalinas. Vadinasi, ir Lietuvos religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis, 1950 m. pranašavęs, kad po dvejų metų iš Bažnyčios Lietuvoje liksią tik „ragučiai ir nagučiai“, buvo įpareigotas ieškoti „minkštesnių formų“. 1949 m. spalio 10 d. į Vilnių atvykęs RKRT pirmininko pavaduotojas J. Sadovskis taip pat pažymėjo, kad RKRT įgaliotinis turėtų ne tiesiogiai diktuoti dvasininkams, o laukti jų pačių iniciatyvų, kurias „sufleruoti“ kartais turėtų MGB.

1950 m. Maskvoje vykusioje antrojoje sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje visi Lietuvos kunigai pasirašė Pasaulinio taikos šalininkų kongreso Stokholmo konferencijos kreipimąsi. Vysk. K. Paltarokas, stengdamasis remtis tik esminiais krikščioniškojo mokymo principais, 1950 m. atsisakė savo pirmoje kalboje sovietiniam radijui konkrečiai įvardyti anglus ir amerikiečius kaip karo kurstytojus. Jo nuomone, tai būtų neleistinas Bažnyčios kišimasis į politiką: „Jis esąs prieš visus karo kurstytojus, ar tai būtų kinai, įžengę į Tibetą, ar Šiaurės Korėjos gyventojai, pradėję P. Korėjos puolimą.“

Vysk. K. Paltarokas dalyvavo 1951 m. rugsėjo mėn. vykusioje respublikinėje taikos šalininkų konferencijoje, o tų pačių metų gruodžio mėn. „atstovavo“ Lietuvos Katalikų Bažnyčiai trečiojoje sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje, nors nei vienur, nei kitur kalbėti jam ir nebuvo leista.

1952 m. gegužės mėn. vysk. K. Paltarokas, kun. J. Stankevičius ir kan. P. Maželis Zagorske dalyvavo RSB patriarcho suorganizuotoje visų SSRS teritorijoje veikusių konfesijų taikos konferencijoje. Be to, kunigai dažnai sakydavo pamokslus taikos tema, kalbėdavo per radiją, jų straipsniai spausdinti laikraščiuose. Valdžios pageidavimu 1951 m. pabaigoje vykusi Kauno, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų dekanų konferencija netgi nusprendė pakoreguoti suplikacijų tekstą: vietoj „visai krikščionijai taiką ir vienybę duoti teikis“ – „visai žmonijai“.

1951 m. B. Pušinis aiškinosi vysk. K. Paltaroko nuomonę dėl naujų vyskupų pašventinimo, tačiau tąkart vyskupas tokia idėja per daug nesusižavėjo. Tų pačių metų gruodžio mėn. nuvykęs į Maskvą dalyvauti sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje, jis prašė RKRT pirmininką I. Polianskį tarpininkauti, kad nuteisti Lietuvos vyskupai T. Matulionis, P. Ramanauskas, arkiv. M. Reinys būtų paleisti į laisvę.

1954 m. KGB vykdė operaciją „Apostoly“, kurios tikslas – padėti kun. J. Stankevičiui ir kun. P. Maželiui tapti vyskupais. Vysk. K. Paltarokas pareiškė abejonę, ar pavyks gauti popiežiaus leidimą šventinti naujus vyskupus, nes Vatikanas pripažįsta ir negalinčius atlikti savo pareigų ordinarus, t. y. tuos, kurie pasitraukė į Vakarus arba tuo metu buvo sovietų kalėjimuose. 1955 m. sausio mėn. pabaigoje vysk. K. Paltarokas vis dėlto išsiuntė popiežiui Pijui XII laišką. Atsakydamas į vysk. K. Paltaroko prašymą, Vatikanas vyskupais nominavo J. Steponavičių ir P. Maželį.

„Nemažai man sveikatos sugraužė“, – papasakojęs apie svarbiausius su Bažnyčia susijusius reikalus prisipažino vysk. Kazimieras, patardamas vysk. T. Matulioniui vis dėlto nueiti pas įgaliotinį B. Pušinį.

Kiekvienas kunigas – tėvelis

„…Teofiliuje nebuvo nė krislo aklo užsispyrimo, kokį galima buvo matyti pas kitus, nė krislelio tos gudrios diplomatijos, kuri moka panaudoti kito neapsižiūrėjimą, silpnumą ar klaidą. Jis gerai žinojo, kad nėra tobulo žmogaus, kad kiekvienam tenka suklysti, apsirikti. Jis nesidžiaugė kitų klaidomis, neišnaudodavo susidariusios iš to situacijos.“ Taip apie vyskupo T. Matulionio pasiryžimą peržengti įgaliotinio įstaigos slenkstį rašė dr. kun. J. Stakauskas.

Vysk. T. Matulionio pasirodymas Vilniuje, pasak Pušinio, visiems jo draugams buvo nelaukta staigmena. Kauno arkivyskupijos valdytojui kan. J. Stankevičiui įgaliotinis pranešė telefonu, kad grįžęs vysk. T. Matulionis jokiu būdu negalės gyventi Kaišiadoryse ar bet kur savo vyskupijoje, pataręs apsigyventi kur nors netoli Kauno (Paštuvoje). Iš Vilniaus per Vievį, kur sustojo aplankyti ir padėkoti jį šelpusiam kun. Petrui Šiugždai, vyskupas Teofilius pasuko į Butrimonis pas kun. Joną Pilką. Čia, atvykus prel. B. Sužiedėliui ir kun. J. Joniui, buvo sutarta, kad vyskupas apsigyvens Birštone pas kleboną, o tuo tarpu nuvyks pas brolienę Mikaliną į Aukštąją Panemunę.

1956 m. birželio 9 d. vysk. T. Matulionis Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų valdytoją kan. J. Stankevičių raštu kuriam laikui paskyrė savo generalvikaru tokiomis teisėmis, kokios yra kanonų nustatytos. Kunigų skyrimai ir kilnojimai gali būti daromi tik gavus vyskupo sutikimą. Vyskupas sutiko, kad 1955 m. pabaigoje iš lagerių sugrįžęs prel. J. Labukas apsigyventų Raseiniuose, tačiau neleido, kad buvęs kancleris kun. S. Kiškis važiuotų į Pašvitinį altaristu. Šis buvo paskirtas į Semeliškes savo vyskupijoje.

Vysk. T. Matulionis iš savo generalvikaro kan. J. Stankevičiaus reikalavo, jog, teikdamas Kaišiadorių vyskupijoje Sutvirtinimo sakramentą, visada perspėtų tikinčiuosius, kad tai darąs vyskupo įgaliotas ir kad atlikdamas apeigas nedėvėtų mitros.

Birštono klebonas kun. Jonas Jonys, suremontavęs ir praplėtęs savo butą, vieną kambarį paskyrė vyskupui Teofiliui. Namuose jis visada būdavo su sutana, o per pamaldas bažnyčioje pasirodydavo su visomis vyskupo insignijomis. Visada skaitydavo brevijorių ir dargi be akinių. „Mano viena akis mato toli, o kita arti!“ – sakydavo vyskupas. Ir jo klausa buvo labai gera. Kalbėdavo nedaug, bet visada neskubėdamas, trumpai ir aiškiai.

„Birštone gyvenantį vyskupą T. Matulionį aplankydavo svečiai, Kaišiadorių ir kitų vyskupijų dvasininkai, – pasakojo kan. Jonas Jonys, tuometinis Birštono klebonas. – Kai kada atvažiuodavo valdytojas kan. J. Stankevičius, prel. J. Labukas ir kiti.“ Sveikatai kiek sustiprėjus, vysk. T. Matulionis rūpinosi papildyti kapitulą. 1956 m. liepos 19 dieną suteikė garbės kanauninko titulą šiems kunigams: Juozui Jaruševičiui, Romualdui Stundžiai, Kazimierui Miknevičiui, Jonui Pilkai, Jonui Joniui, Petrui Laskauskui, Jonui Mintaučkiui, Jonui Vaišnorui, Vincentui Sladkevičiui, Česlovui Krivaičiui ir Povilui Bakšiui.

Gyvendamas Birštone, mėgdavęs pavažinėti, aplankyti bažnyčias ir kunigus. Nepamainomas palydovas šiose kelionėse buvo pats Birštono klebonas kan. J. Jonys. Ryte, po šv. Mišių, klausdavo klebono: „Ar, Tėveli, šiandien nebūsi užimtas?“ (Kiekvieną kunigą jis vadindavo tėveliu.) Jei ne, tai „pasikinkę“ „Moskvičių“ abu išvykdavo pasivažinėti. Kelionėje vyskupas grožėdavosi bažnyčiomis, aplinka, gamta, gyvenvietėmis; kur sustojus, užeidavo į bažnyčią pasimelsti, domėdavosi vidaus įrengimu, švara ir tvarka.

Didžiąją savaitę lankydavo Kristaus Karstą. Mėgdavo greitai važiuoti ir nebijodavo prastų kelių. Mašinoje turėjo pasikabinęs šv. Kristoforą. Kartą, važiuojant į Aluntą, pasitaikė slidus kelias, Ukmergėje mašina paslydo ir atrodė, kad užkabins cementinį stulpą. Vairuotojas kan. Jonas Jonys išsigando, o vyskupas nė kiek… Jis, parodęs į šv. Kristoforą, tarė: „Kogi jis čia sėdi? Ar ne tam, kad mes saugiai važiuotume?“

Bernardinai.lt

Rekomenduojame