Arkivyskupas Teofilius Matulionis (21): Įpėdinystė

Irena Petraitienė

179

Tęsiame ciklą, pasakojantį apie Teofiliaus Matulionio gyvenimo kelią. Šįkart susipažinsite su Lietuvai itin lemtingo sprendimo aplinkybėmis. Buvusio Kaišiadorių vyskupo, kankinio beatifikacija vyks Vilniuje birželio 25 d.

„Nekreipti dėmesio, jeigu ko nors reikalauja Rugienis ar kitokie valdininkai“

„Visa širdimi pamilkime skaistybės dorybę; venkime ne tiktai to, kas tą gražią angelišką dorybę galėtų sunaikinti, bet net ir to, kas galėtų ją aptemdyti. Nes ji yra kaip dailiai apdirbtas veidrodžio stiklas, kuris kiekvienu mažo kvapo pūstelėjimu apsitemdina. Skaistybę Šv. Raštas vadina brangiausia dorybe, nes sako: „Viskas, kas brangaus yra, yra čia ant žemės niekas prilyginus prie skaisčios sielos “ (Sir. 1,10). Tat ir mes privalome savo širdyje aukštai vertinti tą brangią dorybę. Turime būti pasiryžę:„geriau mirti, nekaip širdies skaistybei mažiausią skriaudą padaryti“, toks turi būti mūsų tvirtas pasiryžimas. Malda: „Sutverk, o Dieve, skaisčią širdį manyje “ (Ps. 1,12) turi nuolat iš mūsų lūpų kilti prie Dievo sosto. Mes privalome prie kiekvieno Švenčiausiojo Sakramento aplankymo, prie kiekvienų šv. Mišių klausymo, prie kiekvienos šventos Komunijos priėmimo, prašyti Dieviškojo Atpirkėjo skaistybės dorybės ir kad Jis savo Širdies Žaizdoje ją paslėptų, kad jos nepražudytume. Ypatingai sėkminga yra malda taip pat tuo reikalu į Šventąją Dvasią, skaistybės Dvasią ir prie Jos skaisčiausios Sužadėtinės Mergelės Marijos. Atsiminkime Apaštalo žodžius, kad brangią skaistybės dovaną „mes nešiojame moliniuose induose“ (2 Kor. 4,7), tai yra, kad silpni esame, kad be ypatingos Dievo malonės skaistybės dorybę sunku yra pilname spindėjime išlaikyti.“ Šitaip 1956 m. gruodžio 23 d.savo ganytojiškame laiške dėstė fiziškai sustiprėjęs ir aktyviai veiklai pasiryžęs vysk. T. Matulionis.

Prieš 1957 m. Velykas jis aplankė daugumą savo diece­zijos parapijų. Visa tai, aišku, labai nepatiko valdžiai, bijojusiai  prarasti  kontrolę  Kaišiadorių  vyskupijoje. Jau iš vakaro kancleris kan. Jonas Jonys žinodavo, jog kelias iki Vilniaus kad ir nelabai ilgas, bet bus pažymėtas aktualiomis apie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos gyvenimą mintimis. Vyskupui Teofiliui rūpėjo jaunųjų katalikų dvasininkų ugdymo reikalai, todėl važiuodavo į Vilnių pas buvusį ilgametį vicerektorių ir profesorų vysk. Kazimierą Paltaroką pasitarti, suderinti jautriai skambančio „instrumento stygas“.

1957 m. rugsėjo 6 d. be valdžios žinios surengtame vyskupijų valdytojų pasitarime Vilniuje posėdžiui pir­mininkavęs vysk. T. Matulionis ragino „nekreipti dė­mesio, jeigu ko nors reikalauja Rugienis ar kitokie val­dininkai. Labai negerai, kada kunigai ir valdytojai nuo­laidžiauja ir talkininkauja.“ Svarbiausias šio pasitari­mo tikslas buvo nustatyti vienodą valdytojų laikyseną sovietų valdžios atžvilgiu ir mėginti apsaugoti kunigų seminariją nuo per didelio valdžios kišimosi, vykdomo per kun. J. Stankevičių.

Kodėl vienas, saugumiečių spaudžiamas, Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorų vyskupijų valdytojas kun. Juozapas Stankevičius gali nutarti kurį seminarijos profesorių priimti, o kurį atleisti? Kodėl, pavyzdžiui, tokio aukšto lygio katalikų dvasininkas, seminarijos dvasios tėvas ir prefektas kun. Vincentas Sladkevičius tapo nereikalingas? Ar tik todėl, jog griežtai atsisakė su saugumu turėti bet kokių reikalų?

1957 metų gegužės mėnesį gavo kvietimą atvykti į milicijos įstaigą Daukšos gatvėje. Nuėjo. Nurodytame kabinete rado 5 sėdinčius pareigūnus, kurie vienas po kito ėmė kunigą atakuoti. Girdi, jis seminariją gadinąs, klierikų laisves varžąs, į kiną, teatrą neleidžiąs. Jam keliamus priekaištus kun. Vincentas tada atrėmė pareigūnams paaiškinęs seminarijos tvarką ir taręs: „Ne aš seminariją gadinu, tai jūs keliate sumaištį, klierikus nuolat kamantinėdami ir juos šantažuodami. Tai jūsų veikla ydinga ir žalinga. Mes klierikus auklėjame, kad jie būtų geri kunigai ir dori piliečiai, o jūs savo persekiojimais trukdote. Tarybinės santvarkos atžvilgiu nebūčiau labai priešiškai nusiteikęs, jeigu ne saugumas – tikra votis ant jos veido.

„Išgirdę tokius žodžius, pareigūnai labai įtūžo ir kviestąjį išvarė iš kabineto. Šitaip baigėsi saugumo darbuotojų pastangos kun. V. Sladkevičių kalbinti bendram darbui, kad „galėtų kilti aukščiau“. Vėliau jį pasikvietęs valdytojas prelatas J. Stankevičius pareiškė, kad seminarijoje ateinančiais mokslo metais dirbti negalės, ir pasakė: “Jūs darote tokius pareiškimus. Jūsų kandidatūrai į vyskupus nepritarta“.

Tokia valdytojo užuomina kun. Vincentui buvo didelė staigmena. Jis tada dar nežinojo, jog iš trečios tremties Lietuvon sugrįžęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis į Vatikaną buvo perdavęs 3 kandidatų į savo įpėdinius sąrašą. Pirmasis tarp jų buvo kun. V. Sladkevičius, Kunigų seminarijos dėstytojas, apie kurį aukšti dvasininkai, kunigai ir klierikai buvo geros nuomonės. O prel. prof. Pranas Kuraitis, būdamas Birštone ir kalbėdamasis su vysk. T. Matulioniu, apie šį kunigą sakydavo: „Tai asmenybė!“. Pasak buvusio Kunigų seminarijos rektoriaus kun. J. Gruodžio SJ,. „Sladkevičius – mūsų laikų šedevras“.

„Kiekvieno šeštadienio vakarais prefektas vesdavo konferencijas, gerą pusvalandį kalbėdavo be jokio rašto, logiškai, taikliai. Gyvenime nedaug teko sutikti žmonių, kurie mokėjo taip įtaigiai kalbėti. Atrodė, kad kiekvieną žodį jis tarsi vinį įkaldavo. Būdavo matyt, jog kunigas Vincentas iš tikrųjų gyvena tuo, apie ką kalba. Mums, klierikams, jis buvo labai geras pavyzdys. Jautėme jo gilų dvasingumą ir tvirtą ranką, labai „ kurie klierikai net truputį prisibijojo“, atsiminimais dalijosi arkivyskupas S. Tamkevičius.

1957-ųjų įtemptos istorinės dienos

Prefektas ir dvasios tėvas, dogminės teologijos dėstytojas kun.V. Sladkevičius tarp auklėtinių. 1955 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialionio muziejaus archyvo nuotrauka
1957 m. lapkričio mėn. 14 dieną vyskupas T. Matulionis iš jį pavadavusio kan. J. Stankevičiaus perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Nemaloniai KGB pareigūnus nuteikė tai, kad beveik visi Kaišiadorių vyskupijos kunigai pritarė vysk. T. Matulionio žengtam žingsniui perimant vyskupijos valdymą į savo rankas: jie suprato, kad vyskupas tą padarė verčiamas sąžinės, gindamas Bažnyčios nepriklausmybę.

1957 m. lapkričio 26 d. LSSR KGB iškėlė baudžiamąją bylą dėl 1957 m. rugsėjo 6 d. įvykusio vyskupijų valdytojų susirinkimo, atliko kratas vysk. T. Matulionio ir prel. B. Sužiedėlio namuose, apklausė kitus pasitarimo dalyvius, tačiau, nepavykus nustatyti, kad pasitarimo metu būta antisovietinių pareiškimų, 1958 m. sausio 11 d. bylos tyrimą turėjo nutraukti.

Gruodžio 17 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko vardu iš Vatikano atėjo atsakymas Nr. 7943, kuriame pasakyta, jog vysk. T. Matulioniui leidžiama net privačiu būdu vyskupu konsekruoti kun. V. Sladkevičių, kuris paskirtas Kaišiadorių vyskupu su paveldėjimo teisėmis. Gautą svarbų Vatikano dokumentą vysk. K. Paltarokas per vieną seserį vienuolę perdavė asmeniškai vysk. T. Matulioniui, kuris tuo metu buvo apsistojęs Birštone pas kleboną kan. Joną Jonį.

Vidas Spengla KGB archyvuose rado faktų patvirtinančių, jog KGB pareigūnai suko galvas, kaip vysk. T. Matulionis susisiekė su Vatikanu ir pateikė kan. V. Sladkevičiaus ir prel. S. Kiškio kandidatūras į vyskupus: to teiravosi agentų Jurij, Argus, Julius ir kitų. Tačiau jiems taip ir nepavyko išsiaiškinti: spėliojo, kad laiškas nukeliavo per Lenkiją…

Gruodžio 17 d. kun. V. Sladkevičius netikėtai sulaukė iš Birštono savo automobiliu atvažiavusio kan. J. Jonio. Jis, į kunigo kambarį įžengęs, kaip buvo vysk. T. Matulionis pataręs, jam ant galvos uždėjo vyskupo pijusę ir pranešė didelę naujieną. Iš pradžių kun. Vincentas manė, jog visa tai tik pokšas, tačiau supratęs, jog čia rimta kalba, sėdo į kan. J. Jonio automobilį ir išvyko į Birštoną.

Vysk. T. Matulionis, jam parodęs Šv. Tėvo, popiežiaus Pijaus XII, atsiųstą raštą, prašė raštiško sutikimo konsekruoti vyskupu. „Labai nenorėjau sutikti, – yra pasakojęs kardinolas Vincentas. – Tada vyskupą tikinau, jog esu netinkamas, žinojau, kad mano kandidatūrai valdžia nepritaria. Bet vysk. Teofilius prašė aukotis dėl bažnyčios ir priimti dedamą naštą. Svarūs jo argumentai: paties senyvas amžius, sveikata menka, o reikia rūpintis Kaišiadorių vyskupijos reikalais. Bet svarbiausia, akcentavo vyskupas, jog reikia laikytis klusnumo Šv. Tėvui.“

Vysk. T. Matulionis kun. Vincento prašomas leido jam pagalvoti ir įvertinti visus argumentus. Kaip mirksnis prabėgo kelios prieštaringų minčių kupinos dienos. Vyskupo pagalbininkas kan. J. Jonys vėl peržengė kunigo kambario slenkstį. Išmušė valanda pasiryžti. „Į Birštoną važiuojant ėmė kilti pūga, – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija. – Meldžiausi, turėdamas slaptą viltį, jog kelyje atsitiks bėda ir man nereiks imtis šios sunkiai pakeliamos naštos. Tačiau Birštoną pasiekėme laimingai. Laukusiam vyskupui tariau sutikimo žodį. Tą pačią dieną, pūgai siaučiant, su kan. Joniu išvykome į Vilnių pas vyskupą K. Paltaroką, kuriam pagal Šv. Tėvo raštą taip pat turėjau įteikt savo raštišką sutikimą. Vyskupą radome sunkiai sergantį, tačiau būtinas reikalas buvo sutvarkytas. Ir vėl kelias atgal į Birštoną. Vis labiau šėlo pūga, vis giliau smelkėsi neramios mintys. Pakely užsukome į Kalvius, kur pas pažįstamą kleboną Kalėdų atostogoms buvo apsistojęs prel. J. Labukas – Matulaitis. Jis irgi tikino, jog būtina aukotis bažnyčios labui.“

„Reikia jų nebijoti, o iš jų reikalauti“

1958 m. sausio 5 d. Panevėžyje per vyskupo K. Paltaroko laidotuves. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialionio muziejaus archyvo nuotrauka
Į Birštoną, pūgai siaučiant, keliauninkai sugrįžo vėlai vakare. Savo asmeninėje koplyčioje vyskupas T. Matulionis, asistuojant kan. Juozui Andrikoniui ir kan. Jonui Joniui, pradėjo ruoštis konsekracijai. Apeigos truko iki paryčių. Konsekruotam vyskupui Vincentui Sladkevičiui, savo įpėdiniui, T. Matulionis padovanojo savo kryžių, žiedą, liturginius rūbus. Kiekvienas vyskupas, gaudamas šventimus, tampa tarsi jį įšventinusio vyskupo dvasiniu įpėdiniu. O tokios įpėdinystės grandinė nusitęsia iki pat apaštalų.

Pirmąją šv. Kalėdų dieną, gruodžio 25–ąją, Birštono bažnyčioje klebonas kan. J. Jonys perskaitė visų parapijų klebonams skirtą vysk. T. Matulionio raštą, pranešantį, jog pagal Šv. Tėvo paskyrimą konsekruotas Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius (tituluotas Aboros vyskupu).

Kitą raštą vysk. T. Matulionis parašė Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui, kad pats vysk. V. Sladkevičius jam nuvežtų. Į Vilnių vyskupas Vincentas išsiruošė užsidėjęs vyskupiškas insignijas.

Kan. Jonas Jonys pasakojo: „Naująjį vyskupą nuvežiau į Vilnių. Vysk. V. Sladkevičius raštą įgaliotiniui įteikė asmeniškai. Aš sėdėjau automobilyje prie įstaigos ir laukiau jo grįžtančio. Mačiau, kaip, vyskupui įėjus į religinių reikalų įstaigą, įgaliotinis Rugienis greit išbėgo iš savo kabineto ir nuskubėjo į Saugumo rūmus. Po geros valandos grįžęs atgal pranešė naujajam vyskupui, kad būtų savo vietoje, gyventų Kaune. Išvažiavome atgal į Birštoną. Paskui mus jau sekė ruda „Pobieda“. Iš mano automobilio radiatoriaus ėmė tekėti vanduo, pakelėje reikėdavo sustot ir pasipildyt vandens. Tada sustodavo ir „Pobieda“.

Prie Žiežmarių paskui mus sekusi „Pobieda“ dingo. Nuo Žiežmarių važiavome pro Kruonį, Jiezną. Į Birštoną grįžome temstant. Namų šeimininkė Angelė Misiūnaitė pranešė, kad jau du kartus buvo atėjęs vietos milicijos įgaliotinis. Vos tik spėjom pavakarieniauti, girdim, beldžia: „Įleiskit, milicija!“ Angelė įleidžia. Atvėrus duris, vidun suvirto 14 žmonių. Gydytojas su vaistais sėdėjo prie vysk. T. Matulionio lovos, o visi kiti buvo kambariuose. Kapitonas Sūnelaitis perskaitė kratos orderį, iškratė mano kišenes ir liepė sėdėti kambario viduryje nejudant. Kratą pradėjo 10 val. vakaro, o baigė 4 valandą ryto. Po kratos paėmė kai kurias knygas, rašomąją mašinėlę „Continental“, vyskupo antspaudą, visokius užrašus, raštų nuorašus, vyskupo ir mano susirašinėjimo raštus, juodraščius – viską, kas susiję su vyskupijos reikalais. Mane įsodino į tą pačią „Pobiedą“ ir išvežė į Vilniaus saugumo kalėjimą. Vieną kartą, per tardymą kažkas skambino mano reikalu, atrodo, pagal birštoniškių pareiškimą. Tardytojas, man girdint, telefonu atsakė: „Kaltas ar ne, bet principą išlaikyti reikia“.

Sudarius bylą, 1958 metų vasario mėnesį Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas per uždarą posėdį mane teisė. Liudininku buvo pakviestas vyskupas T. Matulionis. Atsimenu, teisėjas vyskupo klausia: „Kiek kartų sėdėjai?“ „Tris“, – atsako šis. Teisėjas: „Už ką sėdėjai?“ O vyskupas Matulionis tada sako: „Ar šis reikalas prie šios bylos reikalingas?“ Teisėjas, girdi, ne, šiaip sau klausiama. Tada vyskupas tarė: „Tai prašyčiau manęs nevarginti, o aš jūsų nevarginsiu“. Atsisėdo ir daugiau nieko nekalbėjo. Pagaliau buvo paskelbtas nuosprendis, kad esu nuteistas ketveriems metams kalėjimo.“

Vysk. Teofilius su naujai konsekruotu vysk. V. Sladkevičium prisistatė įgaliotiniui J. Rugieniui, padarydamas mandagumo vizitą. Įgaliotinis grubiai tarė: „Tavo iškeptas vyskupas vyskupijos nevaldys! Vysk. T. Matulioniui užprotestavus, jis pataisė: „Tai tavo ant buksyro ištemptas vyskupas vyskupijos nevaldys! Vysk. Teofilius pakartotinai užprotestavo, kartu pareikšdamas, kad elgėsi Šv. Tėvo įgaliotas“.

Tris kartus sovietinių gulagų grūdintas vysk. T. Matulionis neketino pasiduoti: 1958 m. sausio 3 d. jis parašė pareiškimą LSSR Ministrų Tarybai, reikalaudamas leisti valdyti jam popiežiaus pavestą vyskupiją. Trukdymą atlikti šią Bažnyčios ir sąžinės skirtą pareigą jis vertina kaip nusižengimą SSRS Konstitucijai ir kenkimą Sovietų Sąjungos tarptautiniam prestižui. Kitą dieną parašė SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui N. Bulganinui pareiškimą, kuriame skundėsi neteisėtais RKRT įgaliotinio veiksmais, neleidžiant jam ir jo teisėtam padėjėjui vysk. V. Sladkevičiui valdyti vyskupijos.

1958 m. kovo 7 d. agentas Ralys pranešė, kad vysk. T. Matulionis nesirengia pasiduoti, jis sakęs: „Sėdėjau daugelyje kalėjimų, kalėjimo gyvenimą pažįstu, galiu ir dar pasėdėti“. Savo žodžiu bei pavyzdžiu drąsino ir įpėdinį vysk. V. Sladkevičių. 1958 m. vasario 6 d. agentūriniame pranešime agentas Jurij rašė, kad vysk. V. Sladkevičius jam kalbėjęs: „Kai būnu vienas, taip neramu būna, tokios abejonės apninka – kodėl aš sutikau priimti šventimus. Kai nuvažiuoju į Birštoną, tai šalia vyskupo būna taip ramu, taip tikra. Stebina jo ištvermė, nuotaika, pasitikėjimas Dievu…“

1958 m. sausio 31 d. KGB karininkas Narvydas kalbėjosi su vysk. T. Matulioniu. Vyskupas jam pareiškė esąs teisėtas ordinaras ir prašė netrukdyti valdyti vyskupijos. Nujausdamas, kad vargu ar saugumas jam leis valdyti, ragino vysk. V. Sladkevičių, jog tasai perimtų valdymą: „Jie parėkaus ir nurims: reikia jų nebijoti, o iš jų reikalauti“, – mokė jį gulagų vyskupas. (Pranešė agentas Jurij.)

Tuo metu vysk. V. Sladkevičius gyveno Kaune ir dažnai lankydavo vysk. T. Matulionį Birštone. Kadangi po vysk. V. Sladkevičiaus konsekracijos saugumas areštavo Birštono kleboną kun. J. Jonį (vadintą neoficialiu vysk. T. Matulionio kancleriu), vysk. V. Sladkevičius kartais laikydavo ir pamaldas Birštone. KGB numatė siųsti į bažnyčią agentus ir patikimus asmenis klausytis jo pamokslų.

KGB kūrė savo planus. 1958-aisiais jie intensyviai svarstė, ką daryti su Kaišiadorių vyskupijos valdymu ir jos vyskupais. 1958 m. kovo 3 d. LSSR KGB pirmininkas K. Liaudis parašė pažymą LKP CK sekretoriui A. Sniečkui apie vysk. T. Matulionio antisovietinę veiklą. Apžvelgęs jo viso gyvenimo veiklą ir tuometines pastangas perimti Kaišiadorių vyskupijos valdymą, K. Liaudis siūlė ignoruoti vysk. T. Matulionį ir jo padėjėją vysk. V. Sladkevičių bei užkirsti kelią jų bandymams pakeisti padėtį. Įvertindamas tai, kad vysk. T. Matulionis bet kuriuo atveju kišis į Kaišiadorių vyskupijos valdymą, siūlė jį iškeldinti iš Lietuvos.

1958 m. balandžio 16 d. KGB 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko pavaduotojas Domarkas raporte KGB pirmininko pavaduotojui Martavičiui siūlė vysk. T. Matulionį ištremti iš Lietuvos, vysk. V. Sladkevičių – į tolimą parapiją Lietuvoje ir vyskupijos valdymą grąžinti kan. J. Stankevičiui.

Jeigu tas nepavyktų, tada „reikia Kaišiadorių vyskupijai parinkti kitą iš mūsų pozicijų žiūrint tinkamą asmenį. Jei tokio nebūtų, Kaišiadorių vyskupiją palikti be centralizuoto valdymo, kaip yra Baltarusijoje“. Toliau rašoma: „Iškeldinus vysk. T. Matulionį, iš karto, o teisingiau – tuo pačiu metu, susitikti su vysk. V. Sladkevičiumi ir išsiaiškinti, ar jis nesutiktų slaptai bendradarbiauti su KGB“. Suprantama, tada jam leistų valdyti vyskupiją.

Bernardinai.lt

Rekomenduojame