Arkivyskupas Teofilius Matulionis (22): Dar viena tremtis ir popiežiaus dėmesys

Irena Petraitienė

510

Ruduo Birštone

Rugpjūčio saulėje spalvas mainantys Birštono kleboniją apsiviję vijokliai ir tarp jurginų sėdintis, į pamaldas besirenkančius parapijiečius tėvišku žvilgsniu palydintis vyskupas Teofilius Matulionis… Vyresnės kartos birštoniškiams visam gyvenimui atmintin įsirėžė toks ankstyvoje jaunystėje matytas jaudinantis vaizdas. Žmonės iš visos širdies užjautė kilnųjį ganytoją, žinodami apie 1958 m. birželio 6 d. Vykdomojo komiteto nutarimą: gyvenamąjį plotą užimantis subnuomininku esantis vysk. T. Matulionis privalo per 7 paras apleisti butą. O Prienų milicijos viršininkas apgaulingu būdu išbraukė vyskupą iš Birštono gyventojų sąrašo.

Teofilius Birštono bažnyčioje

Dėl Prienų teismo nutarties liepos 2d. Aukščiausiajam teismui jis įteikė kasacinį skundą. Liepos 25 d. byla buvo sprendžiama be liudytojų ir be kaltinamojo. Bet sumaniai ginant  advokatui Levitanui, įrodyta, kad vyskupas T. Matulionis pas kan. J. Jonį gyveno kaip šeimos narys – išlaikytinis, o ne subnuomininkas. Nors Prienų teismo nutartis buvo panaikinta, tačiau Aukščiausiojo teismo prezidiumas paliko ją galioti: vysk. T. Matulionis iš buto privalo išsikelti iki rugsėjo 16 d. To nepadarius, bus iškeldintas priverstine tvarka.

Monografijoje „Nemarusis mirtingasis” Pr. Gaida rašė: „Senelis vyskupas buvo nusistatęs: jeigu jo daiktai būtų išmesti į gatvę, paėmus kėdę ir lazdelę sėdėti gatvėje… Apie tai sužinojo vietos gyventojai. Vienas valdininkų viešai pasakė: „Jei vyskupas taip padarytų, tai pasiimčiau senelį už rankos ir nusivesčiau gyventi pas save!“

Visdėlto vysk. Teofilius spaudimui nepasidavė: LKP CK pirmajam partijos sekretoriui, ministrui pirmininkui ir Sovietų Sąjungos prokurorui nusiuntė tokio turinio telegramą: „Prašau nevaryti manęs, 85 metų ligonio, į gatvę, po atviru dangumi, iš dvejus metus be kliūčių užimamo kambario – buto, neduodant atitinkamos patalpos.”

Apie valdžios bandymus iškeldinti vysk. T. Matulionį iš Birštono ir nušalinti nuo vyskupijos valdymo 1958 m. rugsėjo 3 d. pranešime rašė agentas Jurij. Jis informavo, kad 1958 m. rugpjūčio 9 d. vysk. T. Matulionis gavo RKRT įgaliotinio J. Rugienio skyrimą (registracijos pažymėjimą) į Šeduvą, tačiau 15 ar 16 dieną jį grąžino, motyvuodamas tuo, kad negali ten vykti, nes nėra Panevėžio vyskupijos vyskupo J. Steponavičiaus skyrimo, be kurio jis ten neturėtų jurisdikcijos (teisės eiti kunigo pareigas). Grąžindamas pažymėjimą, pabaigoje vysk. T. Matulionis esą pabrėžęs, kad „ir kur būtų, jis lieka Kaišiadorių vyskupu ir niekam valdžios neperduoda”. Ciniškas agentas pabaigoje KGB pareigūnams pataria: „Reikėjo parengti butą ir įteikus pažymėjimą mandagia forma pasiūlyti nemokamą transportą į Šeduvą…”

Iš tiesų 1958 m. rugpjūčio 16 d. raštu vysk. T. Matulionis atsisakė priimti RKRT įgaliotinio skyrimą kaip nekanonišką ir vykti į Šeduvą, paaiškindamas, jog kunigus pareigoms skiria ne pasaulietinė, bet dvasinė vyriausybė ir kad ši tvarka respektuojama Sovietų Sąjungoje. Vyskupas gi nėra gavęs jokio dvasinės vyriausybės paskyrimo. Ne tik vyskupas, bet ir kuris kitas kunigas užsitrauktų ekskomuniką, jei priimtių dvasines pareigas iš pasaulietinės valdžios. Jis tik kaip pilietis galėtų vykti į bet kurią ištrėmimo vietą, gavęs raštu tokį valdžios įsakymą. Laiško pabaigoje rašė: „Ten ar kitur, jei būsiu verčiamas vykti, vyksiu tik kaip tremtinys ir tik trėmimo raštu”.

KGB pulk. A. Martavičiaus spalio 5 d. į Maskvą nusiuntė pranešimą, kad vysk. T. Matulionį Šeduvoje seks agentas Algimantas, kuris stebės dvasininkų lankymąsi pas jį; jį prižiūrės gydytojas agentas Vasaris, periodiškai pas jį lankysis agentai Gediminas ir Takas. Be to, jo bute įrengta slapto pasiklausymo aparatūra. Ketinama vysk.V. Sladkevičių paveikti, kad bendradarbiautų su KGB organais. „Jeigu Sladkevičius nesutiks slaptai bendradarbiauti su KGB, jis bus išsiųstas į tolimą nuo Kaišiadorių parapiją.”

Vidas Spengla (A. Žilinskas) KGB archyvuose rado tokių žinių: 1957-1961 m. vysk. T. Matulionio bylą įvairiais pretekstais peržiūrinėjo kagėbistai Sutkus, Narvydas, Muchinas, ji buvo siunčiama į KGB Krasnojarsko krašto valdybą, kur vėl peržiūrinėjo Ivanovas, Česnavičius ir kiti. Pagal ją rengiamos įvairios pažymos, ieškoma „ryšių”, sprendžiamas vyskupo iškeldinimo iš Birštono klausimas, rengiama kompromitacija…

…Ne vėjas daužė senosios Birštono klebonijos langines, ne medžių šakos brazdino stiklinės verandos duris – 1958 m. spalio 16-17 d. vidunaktį ses. benediktinė Angelė Misiūnaitė tarpduryje išvydo 8 saugumiečius. Supratusi, dėl ko jie čia, visdėlto bandė lyg savimi užstoti brangųjį Ekscelencija tardama: „Serga”. Bet jie išsivedė vysk. T. Matulionį į automobilį ir, gydytojui Dainiui lydint, išvežė į Šeduvą. Juos lydėjo saugumiečiai kitame automobilyje.

Šeduvoje

„Iš visų kryžių šis sunkiausias!”. Tuos žodžius vysk. T. Matulionis ištarė, paėmęs į rankas savo vyskupiškąjį kryžių ant krūtinės po to, kai plačiau papasakojo jį aplankiusiam kan. P. Raudai savo išgyvenimus Butyrkų, Solovkų ir Vladimiro kalėjimuose. Turbūt Apvaizda taip surėdė, kad ir Šeduvoje, paskutinėje vyskupo Teofiliaus gyvenimo stotelėje, renesansinė dvibokštė bažnyčia turi Šv. Kryžiaus Atradimo titulą.

„Stebėjausi, kad per visą gyvenimą Šeduvoje niekad negirdėjau jo nusiskundimų sunkiu praėjusiu gyvenimu, o vien tik mokėjimą prisiminti gerus praeities įvykius… Mes visi arkivyskupą Teofilių laikėme labai tauriu, kantriu, maloniu, švelniu, vien tik gero trokštančiu, žodžiu, – beveik šventa asmenybe!“

Klebonas kan. Antanas Misevičius, kuriam į vykdomajį komietą iškvietus, buvo pranešta, kad į Šeduvą yra atvežtas vysk. T. Matulionis, nuėjo tiesiai pas kun. Augustiną Pronskietį. Taip, vyskupas čia, nors pavargęs, bet neblogos nuostaikos. „Stebėjausi, – atsiminimuose rašė kan. A. Misevičius, – kad per visą gyvenimą Šeduvoje niekad negirdėjau jo nusiskundimų sunkiu praėjusiu gyvenimu, o vien tik mokėjimą prisiminti gerus praeities įvykius… Mes visi, vietos ir kaimynai kunigai, Šeduvos parapijiečiai, arkivyskupą Teofilių laikėme labai tauriu, kantriu, maloniu, švelniu, vien tik gero trokštančiu, žodžiu, – beveik šventa asmenybe!“

Sunkvežimiui pagaliau atvežus asmeninius vyskupo daiktus, baldus, klebonas su vikaru sunešė juos į tris nedidelius kambarius. Vikaras kun. Jonas Juodelis, kuriam 1946 m. vysk. T. Matulionis suteikė diakono šventimus, tyliai stebėjosi, kad Vyskupas  lyg atostogauti, o ne į tremtį būtų atvykęs, buvo viskuo patenkintas, vietos daug, viskas gerai. „Kartais susitikęs mane ar kitą kunigą, pasikviesdavo: „Užeikite, turiu šviežio pieno, grietinėlės…”

Bažnyčioje, kunigui baigiant šv. Mišias ir linktelėjus į presbiterijoje klūpantį vyskupą, jis mažu kryželiu palaimindavo celebrantą… Jo nuotaikos ir dvasios giedrumo nepajėgė palaužti nei senatvė, nei tremtis, nei taip dažni negalavimai…

„Būdamas tokioje būklėje ir tokiame amžiuje, – pasakojo kan. A. Misevičius, vis dėlto po pietų, atrodo, neidavo ilsėtis, o palankiam orui esant, eidavo pas kun. A. Pronckietį ir jį už parankės vesdavosi į bažnyčią Kryžiaus Kelių apeiti. Įdomus tas jų ėjimas buvo tuo, kad iki šventovės gana aukštų laiptų vyskupas vesdavo kun. A. Pronckietį, o jau laiptais kun. Pronckietis padėdavo vyskupui užlipti.”

Vysk. Teofilius, susitaikęs su mintimi, jog iš Birštono visdėlto bus ištremtas, norėjo glaustis Šiluvoje. Bet Šeduvoje tarnavo kun. Augustinas, nuo 1917 m. ir pašaukimo, ir bendros kančios Rusijos kalėjimuose brolis, 1933 m. kartu į Lietuvą sugrįžęs. Kaip ir kun. Mykolas Bugenis, rašęs: „Šeduvoje vyskupą Teofilių lankydavau, net nakvodavau. Kartais kildavo įtarimas, ar jo bute nebuvo įrengtas mikrofonas… Šv. Mišias laikydavo sėdėdamas. Jo didžiausias draugas kun. A. Pronckietis su juo melsdavosi ir medituodavo …”

Buvo ir tokių, kurie, vykdydami nedorą uždavinį, tik drumstė seneliui ramybę. Mokėdamas tokius greitai pažinti, jis laikė juos nelaimingais ir kartais pakišdavo po keletą rublių.

„Periodiškai pas jį lankysis agentai Gediminas ir Takas”, – pranešime rašė KGB pulk. A. Martavičius. Nežinia, ar tai galėjo būti atvykdavę kai kurie kunigai, klierikai Butkus, Krikščiūnas? Vysk. Teofilius perdaug į tai nesigilino, bet ses. Angelė žinojo, kad Ekscelencijai akių neapdumsi: „Buvo ir tokių, kurie, vykdydami nedorą uždavinį, tik drumstė seneliui ramybę. Mokėdamas tokius greitai pažinti, jis laikė juos nelaimingais ir kartais pakišdavo po keletą rublių…”

Ses. A. Misiūnaitės nuomone, Šeduvoje vysk. T. Matulionis vietinės civilinės valdžios buvo gerbiamas. Ji daug kartų parodė jam reikiamą dėmesį: davė lentų sandėliui, paskyrė žemės net dvi normas, pašto viršininkas davė savo pievą ganiavai (Kaišiadorių vyskupijos kurija nupirko karvę, kad vyskupas turėtų šviežio pieno, be to, mokėjo mėnesinę pašalpą). Komisija, priimdama buto remontą, liepė kambarius iš naujo perdažyti…

Šv. Tėvo gestas

Palangėje, po žydinčia obelimi sėdintį ir iš brevijoriaus besimeldžiantį vyskupą Teofilių buvo galima matyti vis dažniau ir dažniau. Iš pakeltos galvos ir į tolį įbesto žvilgsnio buvo aišku, kad mintys ne Šeduvoje. 1959 m. vasario 3 d. raštu pranešė prel. J. Labukui, kaip kapitulos pirmininkui, kad būdamas sukliudytas (impeditus) perduoda vyskupijos valdymą kapitulai. 1959 m. kovo 1 d. kapitulos išrinktas valdytojas kan. Juozas Meidus gavo vysk. T. Matulionio įgaliojimus, tačiau ir toliau, pasak Pr. Gaidos, reiškėsi kaip pilnas šeimininkas savo vyskupijoje, jausdamas atsakomybę Dievui.

Lankėsi kan. J. Stankevičius ir kan. Č. Krivaitis, prel. J. Labukas, kan. J. Meidus. Būta įvairių, Kaišiadorių vyskupijos istorijoje likusių, įtampų. Sovietinė valdžia reikalavo atsisakyti atskiro Kaišiadorių vyskupijos valdymo ir grįžti į Kauno arkivyskupiją, kurią valdė kan. J. Stankevičius, anksčiau tvarkęs ir Kaišiadorių vyskupiją. Pastarasis irgi buvo suinteresuotas vėl tvarkyti Kaišiadoris. Pagaliau sovietinė valdžia sutiko palikti atskirą Kaišiadorių vyskupijos administraciją.

Artėjo Vatikano II Susirinkimo laikas. Kvietimus dalyvauti gavo visi Lietuvos vyskupai, tačiau dauguma jų valdžios valia buvo nušalinti nuo vyskupijų administravimo ir negalėjo tikėtis gauti leidimo išvykti. Vietoj jų režimas rengėsi į Romą siųsti tuos vyskupijų valdytojus, kurie buvo jam visiškai lojalūs ir kontroliuojami jo slaptųjų tarnybų. Vysk. Matulionis, pasak istoriko dr. A. Streikaus, visai rimtai svarstė galimybę susigrąžinti vyskupijos valdymą į savo rankas ir tik po didelio spaudimo sutiko suteikti kanoninį įgaliojimą valdyti vyskupiją valdžios primestam kandidatui.

1960 m. gegužės 31 d. pirmą kartą Šeduvą pasiekė žinia iš Vatikano. Kardinolo Dominyko Tardini pasirašytoje telegramoje pranešama, kad Šventasis Tėvas pagerbęs vysk. T. Matulionį, suteikdamas titulą „Episcopi Pontificio Solio adstantis” (vyskupo – Apaštalų Sosto palydovo, asistento). Kitais 1961 metais lapkričio 3 d. buvo gauta kita kardinolo A. Cicognani pasirašyta telegrama: „Šv. Tėvas skaudžiai liūdi, patyręs apie sunkią vyskupo Teofiliaus sveikatos būklę. Jis maldauja Visagalį Dievą, užtariant ligonių sveikatos Gelbėtojai Dievo Motinai, kad ligonį paguostų, pakeltų ir sustiprintų. Kartu teikia apaštališkąjį palaiminimą.”

Pagaliau to paties kardinolo Amleto Cicognani pasirašyta telegrama buvo gauta Šeduvoje 1962 m. vasario 9 d., tai yra suėjus lygiai 33 metams nuo tos dienos, kai kun. Teofilius Petrapilyje slaptumo atmosferoje buvo gavęs vyskupo šventimus: „Šventasis Tėvas, kaip naują palankumo ženklą, suteikia Tau arkivyskupo (asmeninį) titulą už pagirtiną tvirtumą, tiek metų einant Gerojo Ganytojo pareigas Šventoje Bendrijoje; linkėdamas laimingos ateities, Jis Tau ir Tavo ganomiesiems teikia apaštalinį palaiminimą .“

Pr. Gaida rašė, kad vysk. T.  Matulionio pagerbimu, t. y. pakėlimu į arkivyskupus, rūpintis pradėjo Kaišiadorių vyskupijos kunigai išeiviai, gyveną Š. Amerikoje. Jie su dideliu dėmesiu sekė užsienyje gaunamus pranešimus apie vysk. T. Matulionio didvyrišką laikyseną sovietinio persekiojimo metu ir norėjo į tai atkreipti Vatikano dėmesį.

Kun. dr. Ignas Urbonas-Urbonavičius pirmasis ėmėsi iniciatyvos: kreipėsi į Čikagoje gyvenantį vysk. Vincentą Brizgį ir Romoje prisiglaudusį vysk. Vincentą Padolskį, keldamas mintį daryti žygių Romoje, kad vysk. T. Matulionis, tiek daug iškentėjęs ir dar tebekenčiąs persekiojimą, būtų pakeltas į kardinolus, jei negalima, bent į arkivyskupus.

Abu vyskupai parašė atitinkamą raštą, kuris buvo įteiktas Vatikanui per arkiv. A. Samorę (vėliau kardinolą), tuo metu (1960-1961 m.) dirbusį valstybės sekretoriate.

Prašymas buvo išpildytas – pradžioje vysk. T. Matulioniui buvo suteiktas vyskupo Apaštalų Sosto asistento titulas, o vėliau – arkivyskupo. Šis gestas buvo ne įprastinės garbės pareiškimas, bet įvertinimas asmens, kuris visą savo gyvenimą paaukojo apaštališkajai misijai.

Bernardinai.lt

Rekomenduojame