Baigiame pasakojimą apie svarbiausius Teofiliaus Matulionio (1873-1962) gyvenimo etapus. Kaišiadorių arkivyskupas bus paskelbtas palaimintuoju Vilniuje, birželio 25 d.

„Tada sode žydėjo gėlės …“

„O dabar vienintelis noras – dar kartą pamatyti mylimą tėvynę Lietuvą, pasimatyti su jumis visais, mano širdžiai brangiais ir artimais, pasiruošti krikščioniškai atsiskirti su šiuo pasauliu, atlikti išpažintį, gauti Paskutinį Patepimą ir paguldyti kaulus gimtojoje žemėje. Padėkite savo maldomis išprašyti šių malonių iš Augščiausiojo per Švenčiausios Išganytojo Širdies gailestingumą ir Nekaltai Pradėtosios Švenčiausios Mergelės Marijos užtarimą“. Taip 1954 m. sausio 31 d. vysk. Teofilius rašė broliui Juozui ir brolienei Mikalinai.

Kita taip pat Kaune, aukštojoje Panemunėje, gyvenusi brolienė Antanina Matulionienė, brolio Jeronimo žmona, atsiminimuose pažymėjo: „Pora savaičių prieš mirtį Jeronimo rūpesčiu jis buvo nuvežtas į Kauno klinikas, bet iš ten greit pasišalino, kai tik pajuto, kad medicinos priedanga siekiama nedorų tikslų… Iš ten ištrūkęs, jis turėjo nesveiką išraišką, neteko gyvumo, buvo lyg apsnūdęs. Atsiprašęs, ėjo ilsėtis. Tada sode žydėjo gėlės… Man atrodė, kad jis pas mus paskutinį kartą… Šeduvoje vyskupą lankėme penkis kartus.“

Kai Lietuvoje mirė vysk. Pr. Ramanauskas, o Latvijoje vysk. P. Strods, vysk. Teofilius rašė: „Mirė abu neseni, o tas, kam metas būtų (numirti), tebegyvena, ar geriau pasakius – teberiogso!“ Tokia „ girgždu“, „smilkstu“ laiškuose aprašinėta savijauta buvo ir 1962 m. rugpjūčio 12 d., kai Šeduvoje arkiyskupą Teofilių aplankė buvę Bikavos parapijiečiai.

Ekscelencija, kaip atsimena ses. Angelė Misiūnaitė, net atgijo iš džiaugsmo: „ Jis pasisodino iš senų laikų pažįstamus

Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

delegatus už stalo ir juos vaišino. Jis negalėjo atsidžiaugti „savo “ Bikavos šventovės paveikslu ir pakabino jį tokioje vietoje ant sienos, kad vis turėtų prieš akis. Užmiršęs savo negalią, jis daug pasakojo ir klausinėjo apie mielą Bikavą…“

Prabėgus kelioms dienoms, rugpjūčio 16 d. – antras vizitas, apsilankė du kartus teistas, buvęs Kauno kunigų seminarijos vicerektorius kan. Petras Rauda: „Arkivyskupas sėdėjo fotelyje; atsiprašė negalįs atsistoti svečių pagerbti. Butas kuklus – du maži kambarėliai. Šeimininkas išblyškęs, ant stalo brevijorius, matyt, jį kalbėjo ir, nuostabu, skaitė be akinių… Balsas išvargusio žmogaus, bet akys gyvos ir pastabios. Teiravosi, kaip pakėliau lagerinį gyvenimą.

Apie save kalbėjo nenoromis ir visai nesiskundė sveikata. Papasakojau kurie kunigai ten buvo iš Lietuvos ir Ukrainos – iš viso 20! Tai unitai kunigai. Jie save vadina graikų katalikais. Drauge su jais buvo jų arkivyskupas Slipyj. Pastebėjau, kad su Slipyj gyvenau vienoje sekcijoje dvejus metus. Klebonas pradėjo merkti akimis – laikas išeiti! Pats supratau – nevalia ligonio varginti, o išeiti nesinorėjo… Paprašiau arkivyskupą palaiminimo. Pasakė laiminsiąs sėdėdamas. Atrodo, ar nebūsiu paskutinis kunigas, gavęs arkivyskupo palaiminimą…“

Po dviejų dienų, rugpjūčio 18 d. ryte Šeduvos klebonas arkivyskupą rado pasikeitusį, bet besistengiantį išlaikyti ramumą. „Vakar turėjau svečių – sakė arkivyskupas,– kratą pas mane darė, bet labai mandagiai – manęs prašė nesivarginti ir sėdėti, o šeimininkei liepė visur atidarinėti. Krėtė nuo pietų iki pavakario, o kiti gatvėje „dežūravo“, kad niekas pas mane neateitų.“

Paklaustas, ar daug ką paėmė, arkivyskupas nieko tikro negalėjo pasakyti, nes sėdėdamas galėjo nepastebėti. Kratos metu buvo paimta: du geltonais viršeliais bloknotai, 45 lapai įvairių susirašinėjimų, sąsiuvinis rusų kalba ir šeši sąsiuviniai lietuvių kalba,  knyga „Marija kalba pasauliui“.  Ses. Angelė yra pasakojusi, kad dėl paimtos užrašų knygelės arkivyskupas labai sielojosi – ten buvo sužymėtos pavardės žmonių, kuriems dar neatsakyta į jų laiškus; „Arkiv. Teofilius dejavo, kad tie kunigai gali turėti nemalonumų. Po kratos ligonio sveikata dar pablogėjo. „Tuokart aš nuo arkivyskupo neatsitraukiau ir, jo prašomas, visokias maldas ir skaitymus skaičiau,– atsiminimuose rašė kun. A. Misevičius. – Po rytinių pamaldų atėjo visi kiti Šeduvos kunigai, net šventovės tarnai. Visiems mums besimeldžiant, jis atidavė Dievui sielą, būdamas sąmoningas iki pat  paskutinio atsidūsėjimo“.

Artimas bičiulis kun. Augustinas Pronckietis liudijo: „Ligonis nė kiek nusuvaitojo, tik kakta pabalo, ir gyvybė apie vidudienį užgeso… Rankos pasiliko sudėtos, kaip buvo meldęsis…“ Arkiv. Teofilius Matulionis mirė Šeduvoje 1962 m. rugpjūčio 20d., pirmadienį, apie vidudienį.

Į Šeduvą atvyko Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. P. Bakšys ir prel. J. Matulaitis- Labukas, atsiminimuose rašęs: „Buvo pašarvotas bute, kur gyveno. Rytojaus dieną prisistatė įgaliotinio inspektorius ir visą laiką sėdėjo Šeduvoje, sekdamas laidotuves. Man atvykus, pareikalavo tuojau įdėti Velionį karstan, nunešti šventovėn ir nakčiai ją užrakinti, kad žmonės per naktį nebudėtų. Taip pat reikalavo palaidoti Velionį Šeduvoje. Kan. P. Bakšys ir aš įrodinėjom, kad geriau palaidoti Kaišiadorių katedroje – ten nebus visiems matomas, tuo tarpu čia bus lankymo vieta. Tai įtikino pareigūnus ir jie sutiko, kad būtų palaidotas Kaišiadorių katedroje, tik uždraudė viešai skelbti laidotuvių laiką. Mat, norėjo išvengti procesijų pakeliui ir skambinimo varpais.“

Laidotuvių dieną ir jos išvakarėse keliai buvo milicijos apstatyti. Jos buvo pilna ir mieste. Sunkvežimiams buvo uždrausta priimti keleivius į Kaišiadoris ir iš Kaišiadorių.

„Miserere mei Deus“

Arkiv. T. Matulionis pašarvotas Šeduvoje

Kaišiadorių katedros klebonas kan. Petras Laskauskas, gavęs kelias telegramas apie arkiv. T. Matulionio mirtį, pradėjo rūpintis laidotuvėmis: „Man, kaip katedros klebonui, tas įvykis sukėlė gilų susimąstymą ir didelį susirūpinimą: kaip tokį asmenį sutikti, pagerbti, paruošti kapą… Juk turima reikalo su asmeniu, kuris visuomenės labai mylimas, gerbiamas ir laikomas šventu. Iškilmėms organizuoti ir kapui paruošti laiko buvo labai maža, be to, trūkumas medžiagų ir darbininkų.

Tai svarstant, atėjo šaukimas į rajono komitetą. Komiteto pirmininkas Mykolas Gudžius, iš atitinkamų šaltinių tuo reikalu taip pat turėdamas informacijų, reikalavo, kad ta žinia nebūtų skleidžiama tarp žmonių; atvežus velionį į Kaišiadoris, skambinti varpais leidžiama tik įnešant jo kūną nuo šventoriaus vartų į katedrą. Kitą dieną tuo pat reikalu buvau pakviestas į rajoną dar du kartu. Dabar čia dalyvavo ir religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis.

Po kiek laiko rajono vadovai su įgaliotiniu apžiūrėjo palaidojimui skirtą vietą ir pačią katedrą. Leista buvo pasakyti tik vieną pamokslą – jį pasakė Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. P. Bakšys pagal valdžios patvirtintą turinį. Po laidotuvių rajono administracija pareikalavo iš klebono žinių, kiek laidotuvėse dalyvavo kunigų kokie ir iš kur. Tas reikalavimas nebuvo patenkintas“.

Rugpjūčio 23-oji. Gedulingai gaudžiant Kaišiadorių katedros varpui, pasitinkamas iš Šeduvos atvežtas arkivyskupo karstas. Jį pasitikti per katedrą iki vartų išsirikiuoja apie du šimtai kunigų iš visos Lietuvos. Nuvilnija psalmė „Miserere mei Deus“ – „Pasigailėk manęs, Dieve“, lydinti ganytojo žemiškuosius palaikus į altoriaus papėdę.

„Atvykome į Kaišiadorių katedrą  ketvirtadienį, atsiminimuose rašė kan. P. Rauda. – Žmonių beveik pilna šventovė. Kunigai netilpo erdvioje zakristijoje buvo jų per 100, nors spaudoje nebuvo paminėta apie Kaišiadorių vyskupo mirtį. Čia pirmą kartą pamačiau ir pažinau a.a. mirusio arkivyskupo įpėdinį vyskupą Vincentą Sladkevičių. Jis taip pat gyveno tremtyje, Nemunėlio Radviliškyje. Ūgio nedidelio, bet protas peraugo fizinį ūgį. Iš akių bei kalbos švytėjo išmintis ir kartu paprastumas bei nuolankumas. Iš keleto sakinių pašnekovas pavergiamas. Šventas arkivyskupas rado tinkamą sau įpėdinį.

Prie visų katedros altorių be pertraukos buvo aukojamos šv. Mišios. Pasiteiravau, kas laikys Sumą ir atliks laidotuvių apeigas; pasakyta — Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius. Vysk. V. Sladkevičius, teisėtas mirusiojo arkivyskupo įpėdinis, sėdėjo presbiterijoje, paskendęs maldoje. Tuoj po šv. Mišių pamokslą sakė kan. P. Bakšys, primindamas Velionies blaivumą – per visą gyvenimą jis nevartojęs svaigalų!“

Po Mišių – gedulingoji absoliucija „Libera me, Domine“– „Gelbėk mane, Viešpatie“, giedama choro ir visų dalyvių – paskutinysis visos Bažnyčios patarnavimas mirusiajam. Giedant „Pater noster“ – „Tėve mūsų“, ganytojo karstas pašlakstomas Krikštą primenančiu švęstu vandeniu ir pasmilkomas smilkalais – į dangų kylančios maldos ženklu ir pagerbiant ganytojo kūną – Šventosios Dvasios šventovę. Skambant pasalmės priegiesmiui „Ego sum resurectio et vita“ – „ Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“, arkivyskupo karstas nuneštas į katedros Vyskupų kriptą.

„Visi laidotuvių dalyviai,– rašė kan. P. Rauda, – kunigai ir pasauliečiai – susikaupę, giliai išgyvendami atsisveikino su savo arkivyskupu, kuris kuris tarsi žvaigždė horizonte visiems spinduliavo, kartu primindamas, kad nieko nėra kilnesnio ir vertingesnio, kaip ištverti ištikimybėje Augščiausiajam, nepaisant aplinkybių! Liko paguoda — arkivyskupas Teofilius iš aukštybių užtars ir globos našlaitę vyskupiją! Mūsų gi likusių pareiga — melstis ir konkrečiai rūpintis, kad Bažnyčia arkiv. Teofilių Matulionį paskelbtų šventuoju!“

„Jis yra visos krikščionių bendruomenės deimantas“

Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje, Europoje – daugelyje užsienio lietuvių šventovių buvo laikomos gedulingos pamaldos. 1962 m. rugpjūčio 31 d.  Čikagos lietuvių Markett Parko „Marijos Gimimo“ šventovėje 1962 m. rugpjūčio 31 d. šv. Mišias aukojo vysk. Vincentas Brizgys, asistuojant kun. V. Bagdanavičiui MIC, ir kun. J. Kubiliui SJ. Savo pamoksle vysk. V. Brizgys sakė: „Norėta jį išbraukti iš žmonių atminimo, bet įvyko priešingai; jo kankintojų vardai išbraukti net iš komunistų partijos istorijos, o arkivyskupo Matulionio vardas išliko gyvas Lietuvoje, Rusijoje ir kitur pasaulyje.“

Pamokslininkas pastebėjo, kad iš didžiojo kentėtojo arkiv. Teofiliaus Matulionio veido, matomo paveikslėlyje, dvelkia ne sutriuškinto asmens dvasia, o laimėtojo didybė. Vyskupas V. Brizgys priminė, kad: „nuo mūsų priklauso, ar Dievas duos ženklą, kad arkiv. T. Matulionis yra išrinktųjų eilėse. Žmogiškomis akimis žiūrint, kitaip esą būtų sunku ir įsivaizduoti. Teofilius liksiąs amžiams žinomas Bažnyčioje ir visame pasaulyje kaip sektinas nenugalimos dvasios pavyzdys “.

Amerikos Lietuvių Katalikų Kunigų Vienybės organizacija, priėmusi savo suvažiavime priėmusi atitinkamą nutarimą, skatino kur galima rengti pamaldas,  stengiantis iškelti ir visos kenčiančios Lietuvos būklę. Apie 1962 m. rugsėjo 23 d. Sidnėjuje, Camperdovn Australijos lietuvių katalikų parapijos bažnyčioje vykusias kun. P. Butkaus aukojamas šv. Mišias „Tėviškės aidai“ rašė: „Tik įžengęs bažnyčion, išvydau nekasdienišką vaizdą: aukštos palmės sujungtos viršūnėmis sudarė lyg arką, prieš jas vėliavos su gedulo kaspinais. Įsižiūrėjus pro baltų gėlių puokštes juodas katafalkas, kurio viršuje Mišių kielikas, vyskupo gedulinga mitra, dar aukščiau kylantis kryžius, gausiai gėlių ir žvakių – visa tai darniai, skoningai ir simboliškai – čia tolimoj Australijoj ir svetimoj bažnyčioj pagerbtas mūsų tautos kankinys… Įsimąstai ir negali suprasti: iš kur tų dvasinių ir fizinių galių tam viskam pakelti, nepalūžti ir išlikti gyvam? Ir dar su kokia aukos ir maldos dvasia …“.

Nors Matulionis buvo gerbiamas laisvųjų lietuvių, latvių ir estų dėl atkaklios drąsos, tačiau jis buvo daugiau nei baltiečių patriotas, kovojąs su sovietiniu milžinu. Matulionis pragyveno keturias sovietų slaptosios policijos kartas.

Pasirodžius pranešimams apie arkiv. T. Matulionio mirtį, įvairių kraštų spauda netrukus ėmė spausdinti jo nekrologus. Prel. Pr. Gaidos nuomone, bene išsamiausią nekrologą parašė George Weller, „Daily News Foreign Service „agentūros atstovas, 1962 m. gyvenęs Kipro salos sostinėje Nikosijoje: „Slaptoji sovietų tarnyba užbaigė 44 metų senumo bylą, liečiančią paskutinį didįjį kankinį trijų okupuotų Baltijos kraštų, būtent, arkivyskupą Teofilių Matulionį iš Kauno, prieškarinės Lietuvos sostinės. Dvidešimt ketverius metus trukusios Matulionio kančios prilygo ir kartais pralenkė kančias kardinolo Aloyzo Stepinac, Čekoslovakijos arkivyskupo Juozo Berano (tebesančio kalėjime) ir Vengrijos kardinolo Juozo Mindszenty, prisiglaudusio Amerikos delegatūroje Budapešte…

Nors Matulionis buvo gerbiamas laisvųjų lietuvių, latvių ir estų dėl atkaklios drąsos, tačiau jis buvo daugiau nei baltiečių patriotas, kovojąs su sovietiniu milžinu. Jis mylėjo rusų tautą, gerai mokėjo jos kalbą, kovojo už religijos laisvę, katalikų toleravimą Rusijoje ir tikinčiųjų Bendrijos išlikimą Baltijos kraštuose. Matulionis pragyveno keturias sovietų slaptosios policijos kartas ir trūko tik vienos savaitės iki penktosios kartos. Jis pragyveno lūkesčius Mikalojaus, Lenino Čekos ir GPU, Juozo Stalino NKVD, Nikitos Chruščiovo KGB ir MGB.“

Kun. Tomas F. Kvinlivan OMI, išspausdino straipsnį „Pranešimas laisviesiems iš Sibiro“ ir pridėjo didelę iliustraciją, vaizduojančią kalinį kunigą, slaptai atnašaujantį Mišias sibiriniame barake. Tame straipsnyje autorius atpasakoja arkiv. T. Matulionio biografiją, mirtį ir sako : „Jei kartais sekmadienio rytą dalyvaudami Mišiose jaučiatės darą didelę auką arba jei kartais manote, kad sunku išlaikyti trijų valandų pasninką prieš Komuniją, atsiminkite vyskupą Matulionį, ir jo kunigus jų barakinėje koplytėlėje. Įsivaizduokite juos atnašaujant Mišias su skardiniais kielikais, atliekant išpažintį bei rizikuojant savo gyvybe, slepiantis nuo žiaurių sargų akių, priimant Komuniją šaltame Sibiro miške prie piūklo rankenos. Dėkokite Dievui, kad gyvenate laisvoje Amerikoje. Dėkokite Dievui už laisvas Mišias, laisvus sakramentus, laisvus vyskupus, laisvus kunigus, laisvus pasauliečius. Esate laisvi jūs ir jūsų artimieji“.

Arkivyskupas Matulionis yra ne vien lietuvių tautos turtas. Jis yra visos krikščionių bendruomenės deimantas.

Kai sovietų pavergtos Lietuvos spauda apie arkiv. T. Matulionio mirtį tylėjo, daug rašė katalikiškoji išeivijos spauda. Kanados lietuvių savaitraštis „Tėviškės Žiburiai“  išspausdino prel. Pr. Gaidos vedamąjį: „Tokia reta asmenybė, kaip a.a. arkivyskupas T. Matulionis, negali nešviesti ir po mirties. Jo neįstengė sunaikinti budeliai gyvo, juo labiau neįstengs sunaikinti mirusio. Moralinė didybė šviečia ir iš kapo, kai tuo tarpu politinė ir fizinė galybė sunyksta ties kapo slenksčiu. Politiniai bei kariniai milžinai pavojingi būdami gyvi, o moraliniai didvyriai – mirę. Mirusių didvyrių sostams nėra pavojaus – jie niekad negriūva ir dargi stiprėja žmonių širdyse.“

Brazilijos lietuvių laikraštis išspausdino garsiojo misijonieriaus kun. J. Bružiko SJ radijo kalbą, pasakytą 1962 m. rugsėjo 2 d.: „Man teko velionį labai gerai pažinti. Aš lenkiu prieš jį galvą ir meldžiuosi ne už jį, bet prie jo. Tai buvo didis šventasis ir tikėkimės, kad Bažnyčia susirūpins jį pašaukti į altorių garbę, o mūsų išvarginta tautelė gaus po šv. Kazimiero antrąjį šventąjį ir gyvenimo kankinį už Bažnyčią ir Tėvynę amžinos atminties Teofilių Matulionį. Jis to vertas …“.

Australijos „Tėviškės Aidai“ rašė:  „Arkivyskupas Teofilis Matulionis persekiotojams rūpi nugramzdinti užmarštin. Mums, laisvojo pasaulio krikščionims ir lietuviams, rūpi iškelti savo išpažinėją ir kankinį iki aukščiausios garbės… Juk tai tokia didi, herojinė asmenybė, kuri lietuvių tautos gyvenime turi tapti moraliniu švyturiu. Jo šventumas, mūsų akimis, yra neabejotinas, nors oficialiai nedeklaruotas. Jau prieš keliolika metų, kai buvo pasklidęs gandas apie arkiv. Matulionio mirtį, latvių vysk. B. Sloskans pareiškė kreipęsis į Romą jo beatifikacijos reikalu. Tai kelias, kuriuo anksčiau ar vėliau teks eiti. Arkivyskupas Matulionis yra ne vien lietuvių tautos turtas. Jis yra visos krikščionių bendruomenės deimantas. Jo garsas turi sklisti visame pasaulyje, ypač ten, kur tebesiaučia persekiojimo rykštė. Mums reikia daugiau pastangų, kad kartu su savo sūnumi suspindėtų ir motina Lietuva.“

Bernardinai.lt

Scroll to Top