Arkivyskupas Teofilius Matulionis (VIII): „Niekados tų dienų nepamiršiu“

80

Irena Petraitienė

Himnas Kūrėjui „Te Deum“

1932 m. liepos vidury griausmingu balsu iš viso GPU ginkluoto būrio išsiskyręs Augustas Paukeris plyšojo, jog kunigų komunai atėjo galas. Švaistydamiesi bjauriausiais keiksmažodžiais, įsakė kaliniams išsirikiuoti. „Kas atsitiko?” – žvalgėsi vienas į kitą. – Išdavystė?” Vorele žingsniuojantys salos pakraštin lyg viena virve buvo bendru rūpesčiu susieti: „Kas bus?” „Buvome pasiruošę net pačiam blogiausiam atvejui… Išklausėm vienas kito išpažinties, – atsiminimuose rašė kun. V. Dainys. – Didelė kanauninko Teofiliaus dvasinė ramybė ir rezignacija veikė mane raminamai. Kai vieną kartą iš daugelio tardymų, pilnų klastos, melo ir kankinimų, grįžo jis vienutėn, jaučiausi labai prislėgtas. Mintis, kad tardymo metu aš privalėjau ginti savo kolegas, mane labai kankino… Tai pasakiau kanauninkui ir papasakojau visą tardymo eigą. „Tėve Vincentai, būki visiškai ramus, atsakei gerai ir taikliai… Nesirūpinkite, ką ir kaip sakysite, nes tą valandą bus jums duota ką turite sakyti, – priminė jis Evangelijos tekstą. Kanauninko žodžiai grąžino ramybę iškankintai mano sielai ir daugiau nebegalvojau, ką ir kaip sakiau tardymo metu.”

Jį tardė tas pats, į Anzero salą įsiveržusios gaujos vadas Paukeris. Arogantiškas, sarkastiškas, visažinis. Bandė demonstruoti teologinę išmintį, liepdamas aiškinti kai kurias šv. Alfonso moralinės teologijos tezes, komentuoti šv. Tomo „Summos” atskiras pastraipas. Piktdžiuga degė Pauerio akys, kad salos kunigų komuna visdėlto neišlaikė paslapaties. Replika skaudžiai smigtelėjo vysk.Teofiliaus Matulionio širdin, mat komuną išdavęs vienas popas, anksčiau buvo jo parapijietis, visai dar jaunas vyras…

Po tardymo ginkluotas sargybinis vyskupą vesdavo į kamerą, Solovkų salos buvusio vienuolyno svečių namo požemį. Ten, „akmeniniame maiše” jo nekantriai laukdavo kun. Vincentas: broliška akimirka pasidalydami, pasiguosdami, pasimelsdami šalin nuvydavo juodą slogutį. Po dešimties dienų gulėjimo ant plikų narų ir daugelio naktinių tardymų pagaliau atsivėrė kalėjimo vienučių durys. Kun. V. Dainys savo atsiminimuose pažymėjęs, kad broliai kunigai nuoširdžiai sveikinosi, neslėpė ir visus užliejusio liūdesio, nes kai kurių kunigų, komunos dalyvių, uoste kartu nebuvo. Kur jie? „Laimei, kanauninkas buvo drauge su mumis.” Atplukdyti į Kemą, kalinių apgyvendintą vietovę, kunigai buvo išskirstyti po vienutes arba sugrūsti į celes kartu su žemiausio lygio kriminaliniais nusikaltėliais. Praslinkusi sunkių minčių kamuojama savaitė atrodė kaip ištisas šimtmetis. Kai suburzgė sunkvežimis, rašė kun. V. Dainys: „Ne vienas iš bendrabrolių savo širdyje pasivedė Dievui, nes manė, kad veža pražūtin, ir tyliai vienas kitam davė išrišimą. Laimei, pasirodė, kad toji baimė buvo nepagrįsta. Jie buvo gabenami į geležinkelio stotį. Atgabentieji buvo suvaryti į tamsų, be langų, pilną mėšlo pastatą ir užrakinti. Taip ir vėl buvome visi kartu. Nė vieno netrūko. Buvome laimingi ir patenkinti, kad jautėme vienas kitą, girdėjome pažįstamus balsus, nors vienas kito nematėm.”

Leningrado „Oktiabersko” (seniau „Nikolajevsko”) geležinkelio stotyje gerai pažįstamas engėjas Paukeris, kaip paprastai, mėtydamas piktas replikas, visus atvykusius varė į tamsią kalėjimo mašiną, vadinamą „juoduoju varnu”. Ten vyskupas Teofilius ir kun. Vincentas tik žvilgsniu vienas su kitu galėjo pasisveikinti ir mintimis palinkėti tolesnės ištvermės. Špalernės kalėjime kiekvienas tuoj pat buvo nuvestas į jam skirtą vienutę. Apie tvyrojusią atmosferą kun. V. Dainys taip rašė: „Griežčiausia izoliacija, badas, nuolatiniai naktiniai tardymai, mirties grėsmė padarė mane tikru lavonu. Meldžiausi už kanauninką kaip mirusį, nes vieno tardymo metu man buvo pasakyta, kad jo nebėra gyvo – buvo likviduotas.” Tuo tarpu vyskupas T. Matulionis, apkaltintas tuo, kad sudarė „antitarybinę grupuotę, kuri vykdė antitarybinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisve tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis apie katalikų padėtį SSRS“, nešė tardymų kryžių. „Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas Teofilius. – Tardymai vykdavo naktimis ir ilgai trukdavo. Tardytojas buvo gan kietas, bet aš neturėjau ko slėpti, nei jam ką nors naudingo pasakyti. Taip prabėgo eilė naktų. Vieną kartą pasakiau, kad dėl manęs jis turi tiek vargti. Matyt, tas pasakymas pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man paduodamas tarė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!” Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir laisvieji miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo mostas išspaudė man ašarą ir buvo vienas jautriausių mano išgyvenimų … Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą.”

1933 m. balandžio pabaigoje kun. V. Dainiui buvo įsakyta iš kameros išeiti „su utėlėmis“ (su savo daiktais) ir žygiuoti lydimam sargybinio. „Vedė mane ne žemyn prie išėjimo, kaip buvau manęs, bet aukštyn (vienu aukštu) tame pačiame kalėjime! Kai atidarė duris tos vienutės, kurioje turėjau apsigyventi, pastebėjau, kad ji nėra tuščia. Joje stovėjo vyras su nepaprastai didele, nešukuota barzda, savo pečiais dengiąs aukštą grotuotą langelį. Sustojau apstulbęs, nežinodamas ką daryti. Tiktai gerai pažįstamas balsas pažadino mane iš apstulbimo. Prieš mane stovėjo kanauninkas Matulionis. Metėmės vienas kitam į glėbį ir verkėm iš susijaudinimo. Nors ir aš turėjau didelę barzdą ir nebuvau į save panašus, tačiau kanauninkas iš karto mane atpažino, nes pro langelį krintanti šviesa ant manęs įgalino jį pastebėti mano veido bruožus. Iš mūsų džiaugsmo sklidinos krūtinės prasiveržė dėkingumo himnas Kūrėjui Te Deum.”

Fiat voluntas Dei

Staiga plykstelėjusi šviesa – netikėtai pagerėjusi buitis, davė knygą, leido trumpam bendrai pasivaikščioti, padidino maisto davinį bičiulius, buvo signalas, kad pro Špalernės kalėjimo sienas sunkiasi gera žinia. (Buvo prasidėjusios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybos dėl pasikeitimo kaliniais.) Vyskupas Teofilius su kun. Vincentu gyveno laukimu ir buvo patenkinti, galėdami būti drauge. Pokalbius, maldas, skaitymus, diskusijas keitė mintys apie laisvės dieną, ateitį. Kartą vysk. Teofilius paklausė savo bičiulio kun. V. Dainio, ką darytų, jei leistų grįžti Tėvynėn: „Ogi važiuočiau, – atsakiau nė kiek nemikčiodamas. „Aš nevažiuočiau, rimtai bei ryžtingu balsu pareiškė kanauninkas… Todėl, kad Tėvynė turi kunigą, o Rusija neturi… Gal kada išleis iš kalėjimo, o tada būsiu čia reikalingas. „Sutinku su Jumis, kanauninke, tačiau labai abejoju, ar leis čia Jums darbuotis. Jei būtum bent vyskupu, galėtum ką nors parinkti, paruošti ir įšventinti, bet dabar kaip kanauninkas…“ „O vis dėlto pasilikčiau. Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori turėti juos arti savęs, kad ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji tada jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai.”

Iki birželio pabaigos bičiuliai gyveno viltimi. Išaušus kalėjimo durų atsivėrimo dienai, kun. Vincentas tikėjosi , jog kelias vingiuos į pietus, Tėvynės link. Deja, vežė vėl į šiaurę … Prie jų prisidėjo dar vienas kunigas Pavelas Chomičius ir klierikas Kazimieras Tysovskis. Visaa tas ketvertas buvo išlaipintas Ladogos ežero šiauriniame krante „Ledenoje Pole“ („Ledo lauko”) stotyje, iš kur pasiekė prie Sviro upės miškais ir durpynais apsupą stovyklą. Štai ką vėliau kunigams J. Stakauskui ir S. Kiškiui pasakojo pats vysk. Teofilius: „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome malkas rogėmis. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes turėjome parūpinti sijų naujai vedamam keliui. Buvo tokių parų, kai per šakas ir akmenis turėdavome iš miško į kelią (šimtą ir daugiau metrų) ant pečių išnešti po 12 kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6–7 v. ryto iki vakaro. Jei padarydavai normą, vakare gaudavai duonos, o jei neįstengdavai – pasilikdavai visiškai alkanas… Nešami medžiai pragrauždavo mums nugaras, pečius. Vėliau teko vandens atplukdytus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus reikėdavo susikinkyti keliems ir vežti juos 2–3 km. Nuo to pasidariau invalidas. Tada gavau įsakymą tvarkyti kalinių apgyvendintą baraką.”

O tie barakai buvo be langų, tamsūs, nešvarūs, pilni blakių ir kitokių parazitų. Baisi tvankuma, nemalonūs kvapai, keiksmai, barniai, peštynės, vagystės, pasak kun. V. Dainio, sudarė vaizdą tikro pragaro žemėje, kurio velniais buvo žmogiško pavidalo būtybės. Tai truko iki 1933 m. rugpjūčio pusės. Vieną dieną į mišką atėjo specialus pasiuntinys ir pranešė, kad kanauninkas T. Matulionis ir jo draugas kun. V. Dainys tuojau turi grįžti stovyklon. Čia jiems buvo pranešta ruoštis kelionei. Kur? Nepasakė. Tik iš puse lūpų ištartų žodžių ir raštinės tarnautojų pasakymų jiedu galėjo padaryti išvadą, kad viltis turbūt artėja. Vadinasi, sėkmingai vyksta Lietuvos atstovo J. Baltrušaičio vedamos derybos. 1933 m. liepos 28 d. slaptame rašte LR Kariuomenės teismo valstybės gynėjui Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius S. Lozoraitis informavo, kad „LRV pasiuntinys Maskvoje, turėdamas LRV sutikimą, susitarė su SSRS Vyriausybe dėl abipusio apsikeitimo kaliniais.”

Maskvoje, Butyrkų kalėjime, vysk. Teofilius ir kun. Vincentas susitiko kitus iš Solovkų ir kitų kacetų suvežtus pažįstamus kunigus. Buvęs Omsko klebonas kun. Mykolas Bugenis taip pasakojo apie tuos paskutiniuosius mėnesius ir savaites Maskvos kalėjimuose: „Iš Solovkų mus atvežė į Butyrkų kalėjimą. Kun. V. Paškevičius pakėlė triukšmą, reikalaudamas, kad greičiau iš čia išvežtų. Dėl to buvo padaryta krata. Mus suvarė į buvusią cerkvę, kur puolė mus milijonai blakių… Kaip seniūnas, parašiau skundą, ir mus perkėlė kitur. Ten radau kan. Teofilių. Jis turėjo iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus vadinamąjį „političeskij pajok“ (davinys) ir maistu dalijosi su visais, supjaustydamas vieną bulvę į 10 dalių… Vėl skundėmės, ir mums maistą padidino dvigubai. Vėliau maistą siuntė Lietuvos atstovas Jurgis Baltrušaitis. Visi kalbėdavome Rožinį, o vadovavo vis Teofilius. Lubiankoje buvome 1933 m. rugpjūčio 28, šv. Augustino dieną.”

Vysk. Teofilius, dirbdamas sunkius darbus pelkėtose, drėgnose ir šaltose vietose, buvo visiškai netekęs sveikatos. Į Maskvą jis atvažiavo sutinusiomis kojomis, todėl ligoninėje gydėsi visą mėnesį. Kiek sustiprėjęs buvo nugabentas į Lubiankos kalėjimą, kur viename kabinete valdininkas paklausė: „Ar sutinki važiuoti į Lietuvą, kai bus keičiamasi kaliniais?” Vyskupas Teofilius prieš atsakydamas į šį klausimą, norėjo susisiekti su Lietuvos atstovybe, paskui prašė pusvalandžio pagalvoti ir pagaliau tarė: „Iš tikrųjų nevažiuosiu.” Po kiek laiko kitas valdininkas pašaukė vyskupą, nuvedė jį į atskirą kambarį ir ėmė daryti kratą, kaip pas juos įprasta. Vyskupas manė, kad jį vėl kažin kur veš, taigi pateks į bendrą kamerą, kur jį apvogs. Todėl prašė valdininką, kad paimtų jo daiktus apsaugai. „Kodėl?“ – „Kai nuvesite į bendrą kamerą, mane apvogs!“ Ne, atsakė, nuvesiu į gerą kamerą, ten neapvogs! Tikrai, jį nuvedė į didelę kamerą su dviem langais. Iš toli jis pamatė žmones, bet nežinojo, kas jie. Įėjęs į kamerą, jis su jais pasisveikino rusiškai:„Zdrastvujte, tovarišči!” (Sveiki draugai).„O kur taip ilgai buvai,– gyvai jaudinosi kaliniai, mes seniai tavęs laukiame ir niekaip negalime sulaukti!” Ten jau buvo 15 draugų, paruoštų grįžti į Lietuvą. Šiai kamerai jau buvo leista pasimatyti su Lietuvos atstovu Maskvoje Jurgiu Baltrušaičiu. (P. Gaida „Nemarusis mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis”)

„Ministeris, – rašyta kun. V. Dainio atsiminimuose, – pranešė, kad maždaug po savaitės prasidės kelionė Lietuvon, nuo rytdienos visi gaus iš pasiuntinybės maisto: sviesto, sūrio, baltos duonos, cigarečių ir t. t .Visi buvo kuo geriausiai nusiteikę ir vienas kitam linkėjo laimės, kuri jiems taip netikėtai nušvito. Tiktai kanauninkas Matulionis stovėjo tylus, nes sakėsi nedavęs sutikimo grįžti Tėvynėn ir pareiškęs norą čia pasilikti. Išgirdę tokį „dictum“ visi draugai nustebo, ėmė netgi prikaišioti jam lengvapėdiškumą ir peikti jį už tai, nors sieloje vertino jo kilnumą bei pasiaukojimą, kuris buvo daugiau nei herojiškas. Kiekvienas gerai suprato kanauninko mintį ir slaptą intenciją.”

Praėjo savaitė. Kiekvienas įtemptais nervais laukė Lietuvos pasiuntinio žadėto išvykimo momento. Vieną dieną įgriuvo vienutėn GPU agentas, perskaitė pavardes turinčiųjų išvykti Lietuvon ir liepė visiems tuojau pat pasiruošti kelionei. Tarp suminėtų pavardžių buvo ir kanauninko Matulionio pavardė. „Džiaugsmu ėmė plakti visų širdys. Sveikino kanauninką, kad važiuoja kartu. Jis gi nuleido akis ir kukliai tarė: Fiat voluntas Dei (tebūnie Dievo valia). Taigi į kanauninko atsisakymą nebuvo atsižvelgta, jis buvo įrašytas Lietuvon išsiunčiamųjų sąrašan, nepaisant jo valios.”

Bernardinai.lt

Rekomenduojame