Arkivyskupas Teofilius Matulionis (XV): Karo metų sielovados sėklos

17

Irena Petraitienė

Jam pirmiausia rūpi Dievo balsas“

„…Siunčiu Jums Viešpaties Gailestingumo paveikslėlį – šaukitės į Dievo Gailestingumą, kuris Jus apsaugos“, – apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje pradėjusį sklisti pamaldumą žinią nešė kun. Vincentui Dainiui rašytas laiškas. Vyskupas Teofilius, įsigilinęs į kan. Juozapo Matulaičio-Labuko mokslo draugo Vilniaus kunigų seminarijoje kun. Mykolo Sapočkos (palaimintasis), pagal ses. Faustinos (šventoji) regėjimus parengtą brošiūrą „Dievo Gailestingumas“, tapo šio pamaldumo šalininkas. Nuoširdi malda „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ jam buvo Švč. Jėzaus Širdies garbinimo tąsa ir troškimas, kad Jėzaus karalystė viešpatautų kiekvieno atskiro asmens širdyje. „Taigi pirmučiausia šaukimės Dievo gailestingumo, – ragino vyskupijos tikinčiuosius.– Bet atsiminkime, kad būtina sąlyga laimėti Dievo gailestingumą – pirma susitaikinti su Dievu per atgailos sakramentą, nebegrįžti į savo senas nuodėmes, pradėti naują gyvenimą ir tuomet – būkime tikri – nieko blogo mums neatsitiks.“

„Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ant rankų apsireiškimų Girkalnio šventovėje kurijai buvo pranešta iš viso penki, – tuo pačiu metu kun. V. Dainiui laiške pranešama apie sklindančias kalbas apie regėjimą. – Šiuo reikalu metropolito kurija greitai numato pasiųsti tyrinėtojų komisiją. Arčiau susipažinti su šiuo dalyku jungiu priedą, parašytą rašomąja mašinėle. Jei gausite, parašykite, tada pasiųsiu daugiau žinių. Apie bažnytinės komisijos pažiūrą šiuo reikalu, kai sužinosiu, pranešiu. Jei visa tai būtų tikras Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas, kokia didelė laimė ir Dievo palaima mūsų tėvynei!“;

Tai, pasak P. Gaidos, būdingos eilutės, rodančios didelį vysk. T. Matulionio jautrumą ir palankumą antgamtiniams dalykams: „Jis domisi jais, ieško tikrumo, yra pasiruošęs nusilenkti autentiško autoriteto sprendimui, bet niekad netampa racionalistu, bandančiu apsiriboti protine įžvalga ir atsiriboti nuo antgamtinio pasaulio. Jo gyvenimo centre yra moralinių vertybių pasaulis, kitaip tariant, Dievo pasaulis, kurin pakyla žmogus asmeninės aukos sparnais. Į tokią gyvenimo plotmę nepakyla racionalistas, nes jis nepajėgia aukotis. Jisai sugeba viską gerai apskaičiuoti, naudos mastu matuoti, bet aukos dvasia jam lieka svetima. Dėl to herojinių pasiryžėlių tarpe nėra racionalistų, nes tai ne jų sritis. Ir vysk. T. Matulionis nėra iš jų eilių. Jam pirmoje eilėje rūpi Dievo balsas. Išgirdęs jį savo širdyje, ryžtasi eiti ta linkme, nors dėl to reikia ir daug kentėti.“

„Ateinančiais metais į Eucharistinį kongresą, aišku, jei įvyks, pasistenk būtinai atvykti“, – laiške kvietė savo bičiulį kun. Vincentą. 1943 m. gruodžio 9 d. trečiajame vysk. T. Matulionio laiške tikintiesiems aiškinta, kad 1944 m. numatytas kongresas minės dešimtmetį nuo tokio pat Eucharistinio kongreso, įvykusio Kaune 1934 m. birželio 29 – liepos 1 d. „Anuomet, dalyvaujant 100 tūkst. žmonių, mūsų tauta pasiaukojo Švč. Jėzaus Širdžiai ir nuo tos dienos mes galime vadintis Jėzaus Širdies tauta, nes, mes visi esame Jo, o Jis – mūsų! Mūsų tautinė vėliava šalia kitų yra padėta Paray-le-Monial Švč. Jėzaus Širdies šventovėje, kur šv. Marija Margarita Alakok buvo gavusi apreiškimus.“

Per vieną iš apreiškimų Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose. Širdį juosė erškėčių vainikas, ant jos buvo uždėtas kryžius. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina iki šiolei. O tuo tarpu vyskupas pavedė aukotis Švč. Jėzaus Širdžiai – Jai pavesti šeimas, mokyklas, įstaigas, parapijas (vad. intronizacija), puošti aikštes ir viešąsias vietas gražiais lietuviškais kryžiais (senuosius atnaujinti), melstis kongreso intencija.

1944 m. vasario 2 d. vysk. T. Matulionio ketvirtasis laiškas dėstė apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus Fatimoje, kuriuos Katalikų Bažnyčia laikanti tikrais, o Šv. Tėvas Pijus XII 1942 m. yra paaukojęs Nekalčiausiai Marijos Širdžiai visą pasaulį. Fatimoje apsireiškusios Marijos reikalavimai vykdomi: aukojamasi Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, švenčiami penki pirmieji šeštadieniai, Fatimoje pastatyta šventovė. Laukiama atsivertimo vienos tautos, „kurios gyventojų gryčiose pagarboje laikomi Marijos paveikslai, šiandien gal paslėpti, laukiant geresnių laikų“ (iš Pijaus XII maldos). Vyskupas pavedė pamaldose už taiką ir tėvynę pridėti Šv. Tėvo Pijaus XII maldą, ją kalbėti gegužės ir spalio mėn., kasdien kalbėti dalį rožinio, praktikuoti penkis maldingumo šeštadienius, aukoti šeimas ir parapijas Nekalčiausiai Marijos Širdžiai.

Aš lieku vietoje“

„… Šis karas yra padaręs žmonijai moralinės žalos ir įnešęs dorinio pakrikimo: atbuko žmonių jausmai, sukietėjo širdys, dingo tarpusavio meilė… padaugėjo susimetėlių, pasimetėlių skaičius; šventadieniais apytuštės šventovės… mažai einančių prie Dievo stalo – ten tuščia ir tylu… Dar yra viena šių dienų blogybė, galima sakyti, dabartinio karo padarinys, o mūsų tautos gėda ir nelaimė – tai samagono (naminės degtinės) gaminimas ir jo besaikis vartojimas …“ Šitaip per 1944 m. Sekmines Kaišiadorių vyskupijos ganytojas savo raštu kreipėsi į tikinčiuosius, kviesdamas į kovą su girtuokliavimu Lietuvoje.

Kun. Igno Urbonavičiaus-Urbono atsiminimuose pažymima, kad vysk. T. Matulionis rašė nuostabiai gražius ganytojinius laiškus. Visi stebėjosi. Iš ko tas gražumas kyla?

Iš gilaus troškimo žmones vaduoti iš blogio, iš nuoširdaus susirūpinimo ir noro tiesos žodį kaip vinį kiekvienam įkalti. Gal todėl kaip Motiejus Valančius vysk.Teofilius degtindariams rėžia: „Žinokite, kad jūs esate mūsų tautos ir Tėvynės didžiausi priešai, kenkėjai, nenaudėliai, mūsų Tėvynės duobkasiai… Jei nenorite užsitraukti ant savęs, savo vaikų, savo namų Dievo rūstybės ir bausmės, o žmonių prakeikimo, tučtuojaus liaukitės gaminę ir gėrę samagoną! „Prie šio laiško buvo išleista instrukcija, kurioje smulkiai nurodyta, kaip, kada ir kokiu būdu organizuoti akciją prieš samagoną. Ant atskiro lapo duodamas projektas viešo pasižadėjimo „negerti, nepardavinėti, niekam nesiūlyti ir visai į burną neimti samagono ir kitų stipriųjų svaigalų.“ Taip pat pridedama formulė priimti nariams į Blaivybės Draugiją (Modus adscribendi Confraternitati Temperantiae).

„Nors buvau tuo metu jaunas kunigas, bet vyskupas mane sutikdavo kaip tėvas mylimą sūnų“, – atsiminimuose rašė kun. Pranas Račiūnas MIC, 1944–45 m. Varėnos I vikaras. Prie Varėnos buvo aerodromas ir lakūnų mokykla. Vietos mergaitės susipažindavo su kariškiais ir prašydavo, kad kunigas jas sutuoktų. Tačiau kun. Pranas neskubėjo, bet nuvykęs pas vyskupą prašė jo patarimo. Vyskupas atsakė: „Tokių mergaičių netuok! Kariškiai, frontui pasitraukus, jas paliks. Jei bus nesutuoktos ir paliktos, galės susituokti su kitais. O jei bus sutuoktos ir pamestos, visam laikui jų gyvenimas bus suardytas! Gali surasti įvairių kliūčių tokioms sutuoktuvėms, pvz., pareikalauti, kad pristatytų pulko vado sutikimą kariškiui tuoktis šventovėje. Galima manyti, kad sovietinis pulko vadas niekada tokio leidimo neduos…“

Čiobiškio šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono kun. Liudo Puzono vienas kaimynas buvo kviečiamas atvykti į Kaišiadoris dėl kažkokio skundo. „Su juo nuvažiavau ir aš. Mano kaimynui pasikalbėjus akis į akį su vyskupu, buvome abu pakviesti pietų. Ir nuostabu! Vyskupo laikysena buvo švelni ir mandagi; jei nežinotum, negalėtum įtarti, kad mano draugas atėjo pietauti po labai jam skaudaus pasikalbėjimo. Paėmęs jo lėkštę, vyskupas pirmiausia jam pripylė sriubos!.. Išeidamas iš to apsilankymo, pats sau pasakiau: na, tokio vyskupo negalima nepaklausyti!“.

„Kunigo asmuo, – rašė kun. dr. J. Stakauskas, – visada sukeldavo žmonių aistrų: vieni pro dievišką pradą nematė jame žmogiškų negalių ar lengvai jas dovanodavo, kiti pro žmogišką tikrovę nematė jame dieviško prado! Iš čia meilė ir pagarba kunigui iki heroizmo arba neapykanta iki satanizmo! Teofilius mokėjo giliai vertinti dievišką kunigo charakterį ir kartu būti meilingai atlaidus tam moliniam indui, į kurį Kristus sudėjo savo brangenybes. Todėl ir nupuolęs kunigas randa pagarbos bei tėviškos užuojautos. Jo širdžiai artimiausi žmonės – kunigai! Būdamas už grotų ir ištrėmime, jis stiprino kunigus savo laiškais. Tam reikalui negailėjo nei laiko, nei silpnų jėgų – guodė juos daugybe žinelių iš Tėvynės, prirašydamas ištisus lapus drebančia ranka… Jis atlikdavo išpažintį pas eilinį pripuolamą kunigą, kartais paprastą vikarą, duodamas gražiausio nuolankumo pavyzdį…“

Dažnai Kaišiadoryse lankydamasis Aukštadvario ūkio mokyklos ir progimnazijos kapelionas kun. Ignas Urbanavičius-Urbonas negalėjo atsistebėti, koks didelio nusižeminimo žmogus buvo jų ganytojas. „Kunigus laikė savo broliais, visus apsilankiusius išbučiuodavo, nuoširdžiai pasikalbėdavo, pasitardavo, išleisdamas palydėdavo. Panašiai elgdavosi ir su kitais žmonėmis. Kitus laikė aukštesniais, o pats jautėsi mažesniu. Mieste, kur gyveno, su kiekvienu žmogeliu draugiškiausiai pasišnekėdavo.“ Prieš pasitraukdamas iš Lietuvos kun. Igno aplankytas ganytojas klausė jo nuomonės: ar ateis bolševikai? Atsakė: „Jau ateina! Ekscelencija, ir aš manau bėgti.“ Bėgti? Kodėl? Kunigas prisipažino: „Bijau mirties.“ Vyskupas nusijuokė ir tarė: „O aš visai nebijau mirties. Reikia melstis…“

Benediktinių vienuolyne talkinęs, kunigų seminarijoje dėstęs, „Instituto Rusio“ idėją palaikęs ir Kaišiadoryse kapelionu buvęs kun. Mykolas Bugenis pasitraukė Vokietijon. „O Ganytojas, – atsiminimuose rašė generolas V. Glovackis, pasiliko, nors puikiausiai žinojo, kas jo laukia. Jis pasiliko ištikimas Dievo valiai ir savo, kaip Ganytojo, pareigoms.“ „Rusams artėjant į Lietuvą, paprašė jam nupirkti veltinius, vatines kelnes, šimtasiūlę, nes žinojo kas jo laukia – jis buvo pasiryžęs iš Lietuvos niekur nesitraukti…, – pasakojo vyskupo brolienė Antanina Matulionienė.

1944 m. liepos mėnesį karo frontui artėjant prie Vilniaus, vysk. T. Matulionis dekanams išsiuntė tokią telegramą: „Aš lieku vietoje. Įsakau ir visiems parapijų klebonams pasilikti savo vietose.“ Taip pat raštu pateikė nurodymus, kaip jie turi laikytis frontui priartėjus. Pagrindinė nuostata – pasilikti su žmonėmis! Pasitraukti galės tik tie, kuriems grėstų tikras pavojus, ir tai tik su vyskupo leidimu. Iš šimto Kaišiadorių vyskupijos kunigų į Vakarus pasitraukė penki. Tą pačią 1944 m. liepos 3 dieną vysk. T. Matulionis vyskupijos kunigams pranešė: „Atsižvelgiant į dabartinį momentą prašau, kviečiu ir pavedu parapijų klebonams ir bažnyčių rektoriams visose vyskupijos bažnyčiose suruošti 3 (tris) Permaldavimo dienas. Prašau ta proga paraginti, kad tikintieji pavieniai ir šeimos kasdien kalbėtų po dalį Rožančiaus. Pasitikėkime Švč. Jėzaus Širdies gailestingumu, Dievo Motinos Marijos globa, šv. Juozapo ir šv. Kazimiero užtarimu!“

Pačiam spinduliuojant Evangelijos dvasia“

„Liepos 24 dieną atvykęs GESTAPO valdininkas pareiškė, kad Rytų Krašto komisaro Lohse yra jiems įsakyta evakuoti vyskupus iš tų vietų, kurias gali užimti rusai. Vilnius ir Kaišiadorys buvo jau rusų pusėje, Panevėžio nebuvo galima iš Kauno pasiekti. Telšiai ir Vilkaviškis dar nebuvo laikomi pavojuje. Arkivyskupui ir man davė dvi dienas pasiruošti, ir turėsime iš Kauno išvykti“, – atsiminimuose rašė vysk.Vincentas Brizgys, per 1944 m. vasaros įvykių sumaištį ir skubėjimą su vysk. Teofiliumi nespėjęs asmeniškai atsisveikinti.

Arkivyskupijos reikalus tvarkyti Kaune likę prelatai Stanislovas Jokubauskis, Povilas Januševičius dažniausiai tardavosi su Kaišiadorių vyskupu T. Matulioniu. Mokslo metams artėjant, slėgė du dideli rūpesčiai: ką daryti, kad 1944 m. rudenį savo darbą galėtų pradėti Kauno kunigų seminarija, ir kaip katekizuoti be kapelionų likusį mokyklinį jaunimą.

Vysk. T. Matulionio pavedimu kancleris kan. S. Kiškis Kaune tuo reikalu kalbėjosi su prel. S. Jokūbauskiu, matėsi su Vilkaviškio atstovu kun. J. Šalčium, pagaliau nuvyko į Panevėžį pas vysk. K.Paltaroką ir įteikė savo, Kaišiadorių, vyskupo laišką. Grįždamas iš Panevėžio, kan. S. Kiškis susitarė su Ukmergės klebonu kun. J. Dagiliu, kad skirtu laiku priimtų vyskupus ir jų atstovus kaip savo svečius. Vilniaus arkivyskupui M. Reiniui apie tai, jog Ukmergėje organizuojama vyskupų konferencija, vysk. Teofilius pranešė specialiu laišku.

Vos atvykusį į Ukmergę vysk. M. Reinį vietinė sovietų valdžia sulaikė, tardė ir paleido tik vakarop, todėl ir vysk. T. Matulionio pirmininkaujama konferencija prasidėjo tik vakare. Buvo paskirta nauja Kauno kunigų seminarijos vadovybė: rektorius kun. prof. S. Gruodis, SJ, vicerektorius kan. P. Rauda, prefektas kun. J. Meidus.

Tą pačią dieną kleboną kun. J. Dagilį iškvietęs saugumas jį smarkiai puolė už tai, kad vyskupus priėmė, neturėdamas specialaus leidimo. Į Ukmergę paprastu, arkliais traukiamu vežimu vyskupą Teofilių lydėjęs kancleris kun. S. Kiškis rašė: „Išlaikytas visą naktį ir rytą grįžęs jis tik maldavo susirinkusius greičiau išsiskirstyti. Apie popietę atvyko karinis dalinys, ir kiekvienam konferencijos dalyviui pranešė komendantūros įsakymą konferenciją nutraukti ir tuoj išsiskirstyti; kiekvienas turėjo pasirašyti, kad tą įsakymą vykdys.“

Iš Kaišiadorių vysk. Teofilius važiuodavo į Kauną teikti klierikams šventimų. Kun. K. Balčys, pats mažuosius šventimus gavęs Kaune, pasakojo, kad vysk. T. Matulionis Kauno kunigų seminarijoje klierikams gana atvirai kalbėdavo apie savo veiklą Petrapilyje panašiose sąlygose, kad reikia ruoštis katakombiniam kunigų paruošimui. Taip esą buvo daroma Petrapilyje: kunigai parinkdavo kandidatus parapijose ir pogrindyje juos ruošdavo kunigystei.

Seminarijos vicerektorius kan. Petras Rauda taip pat džiaugdavosi matydamas atvykusį vysk. Teofilių: „Vakarienės prel. S. Jokubauskis pakvietė kartu ir mus. Tai buvo dvasios puota: vyskupas valgė kukliai, bet lengvai įsitraukė į pokalbį… Prisiminė vyskupas, kad viešėdamas Amerikoje Pitsburgo vienuolyne susipažino su lietuvaite vienuole, paprasta darbininke, vos raštinga. Ji išklostė vyskupui, kad Europoje prasidės karas, Lietuva bus pačiame karo sūkuryje, bet Mergelės Marijos apsiaustu bus pridengta, todėl ji mažiau nukentės… Vyskupo kalbos norėjome klausyti ir klausyti. Padėkojęs išėjau į savo kambarius ir svarsčiau – kokia milžiniška jėga slypi vyskupo sieloje, kad ji sugeba kiekvieną patraukti. Tą jėgą galima išsisugdyti, bet tik per ilgesnį lauką pačiam spinduliuojant Evangelijos dvasia.“

Bernardinai.lt

Rekomenduojame