Pal. vyskupo Teofiliaus Matulionio apsilankymą 1934 metais Kretingoje menančios nuotraukos

Julius Kanarskas

Pranciškono br. Mykolo Tamošiūno albume išlikusioje nuotraukoje pal. Teofilius Matulionis
nufotografuotas su Alfonsu Marija Macaičiu, kuriam suteikė kunigo šventimus, jo motina ir provincijolu t. Kazimieru Čepuliu
94

Nuo Alantos kilęs ir tarnystę Dievui pasirinkęs jaunuolis Teofilius Matulionis kunigo šventimus gavo 1900 m., baigęs Peterburgo dvasinę akademiją. Tarnystę pradėjęs Latvijos katalikų parapijose, nuo 1910 m. kunigavo Peterburge (Petrograde, Leningrade), pastatė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią.

1923 m. bolševikų buvo įkalintas, o po amnestijos grįžo į savo parapiją, tęsė pastoracinį darbą. Romos popiežiaus sprendimu 1929 m. slapta jis buvo konsekruotas vyskupu ir įgaliotas vadovauti Leningrado vyskupijos tikintiesiems. 1930 m. vėl suimtas, apkaltintas priešvalstybine veikla ir išvežtas į liūdnai išgarsėjusį griežtojo režimo Solovkų lagerį Baltosios jūros saloje. Į Lietuvą grįžo 1933 m., sovietų Rusijos ir Lietuvos vyriausybėms apsikeitus politiniais kaliniais.

Grįžęs į tėvynę talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, vizitavo parapijas. Vienuolių pranciškonų kvietimu 1934 m. gegužės 4–10 d. viešėjo Kretingoje. Joje susitiko su pranciškonais ir dieceziniais kunigais, parapijiečiais, pranciškonų gimnazijos pedagogais ir klierikais, papasakojo jiems apie tarnystę Rusijoje ir patirtus išbandymus. Pranciškonų bažnyčioje gegužės 6 d. suteikė kunigo šventimus diakonui Alfonsui Marijai Macaičiui, aukojo šv. Mišias Kretingos Lurde. Gegužės 10 d. dalyvavo pranciškono t. Alfonso Marijos Macaičio primicijose, o po šventės su primiciantu, jo motina, pranciškonais, dieceziniais kunigais, pranciškonų gimnazijos pedagogais ir klierikais, Kretingos apskrities šviesuomenės atstovais nusifotografavo vienuolyno sode.

Vienoje nuotraukoje, kuri išliko pranciškono br. Mykolo Tamošiūno albume, vyskupas nufotografuotas su t. Alfonsu Marija Macaičiu, jo motina ir provincijolu t. Kazimieru Čepuliu. Kitoje nuotraukoje, saugomoje Kretingos muziejuje, su vyskupu įsiamžino 98 asmenys, iš kurių kol kas pavyko atpažinti tik 27. Kas gi buvo tie asmenys, kokie jų likimai?

1934 metų gegužės 10 d. Teofilius Matulionis dalyvavo pranciškono t. Alfonso Marijos Macaičio primicijose.

1934 metų gegužės 10 d. Teofilius Matulionis dalyvavo pranciškono t. Alfonso Marijos Macaičio primicijose. Kretingos muziejaus rinkinys

Kretingos muziejaus rinkinys

Pirmoje eilėje ant žemės sėdi 6 broliai pranciškonai. Iš dešinės antras – br. Kazimieras Rusteika (1907–1946), trečias – Šv. Antano kolegijos klierikų bendrabučio auklėtojas br. Serafimas Bikulčius (1894–1978). Iš kairės trečias – stalius, vienuolyno dirbtuvių vedėjas br. Bernardas Šumbarevičius, gimęs 1908 m. Vilkaviškyje, 1929 m. tapęs pranciškonu, gyvenęs Pajūrio ir Kretingos vienuolynuose.

Antros eilės viduryje sėdi vyskupas Teofilius Matulionis, į kairę nuo jo – primicianto motina Macaitienė ir primiciantas t. Alfonsas Marija Macaitis (1901–1965). Už jų – Šv. Antano kolegijos ekonomas br. Liudvikas Macianskis.

Į dešinę nuo vyskupo, už nežinomo kunigo, sėdi gvardijonas t. Augustinas Dirvelė (1941–1948). Jis gimė Slavikų parapijos Juodupėnų kaime, Šakių r. sav., 1921 m. įstojo į pranciškonų ordiną, 1923–1928 m. studijavo Kauno ir Vroclavo dvasinėse seminarijose, 1931 m. buvo paskirtas Kretingos vienuolyno gvardijonu. Kretingoje pastatė pranciškonų gimnaziją, Lurdą ir Šv. Antano rūmus (prieglaudą išeivijos lietuviams). 1936 m. išrinktas pranciškonų provincijolu, 1939 m. paskirtas Pajūrio vienuolyno vikaru ir novicų magistru. 1940 m. Kretingoje enkavedistų suimtas, kalintas kalėjimuose ir lageriuose, 1948 m. nušautas Vorkutoje. Po mirties 1989 m. nominuotas Kretingos rajono garbės piliečiu, 2017 m. jo vardu pavadinta gatvė Kretingoje netoli vienuolyno.

Antros eilės dešiniajame krašte sėdi provincijolas t. Kazimieras Čepulis (1884–1962), kilęs iš Meškuičių kaimo, Šiaulių r. sav. Jis kunigavo Salantų, Laukžemės ir kitose parapijose. 1925 m. įstojo į pranciškonų ordiną, vadovavo Kretingos, Troškūnų ir Pajūrio vienuolynams, 1933–1936 m. ir 1939–1943 m. buvo Lietuvos pranciškonų provincijolu, o 1940 m. paskirtas Lietuvos pranciškonų generaliniu delegatu su nepaprastomis teisėmis. Nuo 1946 m. persekiojamas saugumiečių gyveno Šiauliuose slapstydamasis svetima pavarde. 1954 m. legalizavosi, kunigavo Velžio parapijoje. Palaidotas Panevėžyje. 2000 m. jo vardu pavadinta viena iš Kretingos miesto gatvių.

Už provincijolo stovi Kretingos bažnyčios altarista, kunigas Petras Ruškys (1876–1962). Jis gimė Pašvitinio kaime (Pakruojo r. sav.). Tapęs kunigu ir apsigynęs teologijos mokslų daktaro laipsnį, didesniąją gyvenimo dalį dirbo pedagoginį darbą. Nuo 1922 m. dėstė Kretingos progimnazijoje ir seminarijoje, 1923 m. buvo paskirtas progimnazijos direktoriumi, įsteigė dvimečius mokytojų kursus. 1931–1933 m. buvo Kretingos vidurinės mokyklos direktoriumi ir kapelionu. 1923 m. redagavo pirmuosius žurnalo „Šv. Pranciškaus varpelis“ numerius, tvarkė vienuolyno biblioteką, rašė straipsnius apie Kretingos istoriją bei t. Ambrozijų Pabrėžą.

III eilės dešinėje sėdi savivaldybininkas Antanas Tiškus (1883–1949), gimęs ir augęs Kretingoje. Nuo 1901 m. dirbo raštininko darbą Gargždų, Plungės, Salantų ir Kartenos valsčių valdybose, 1919–1922 m. buvo apskrities viršininko sekretoriumi ir padėjėju, nuo 1923 m. tarnavo apskrities valdyboje. 1936 m. paskirtas Kretingos valsčiaus sekretoriumi, o 1941 m. – apskrities ligoninės ūkio skyriaus vedėju. Nacių okupacijos pradžioje pusę metų kalintas Kretingos kalėjime. Palaidotas Kretingoje.

Šalia jo sėdi pedagogas, gimnazijos direktorius Vaclovas Šliageris (1881–1963). Jis gimė Jučių kaime, Raseinių r. sav., baigė Maskvos universitetą. Tarpukariu vadovavo Radviliškio progimnazijai ir Šiaulių berniukų gimnazijai, kartu su Peliksu Bugailiškiu įkūrė Šiaulių kraštotyros draugiją. 1932 m. paskirtas Pranciškonų ordino gimnazijos direktoriumi, persikėlė į Kretingą, nuo 1934 m. dirbo fizikos ir gamtos mokslų mokytoju. Išėjęs į pensiją grįžo į Šiaulius, mokytojavo berniukų gimnazijoje, 1941–1956 m. pabuvojo Sibiro tremtyje. Mirė Tytuvėnuose, palaidotas Šiauliuose.

Į kairę nuo direktoriaus sėdi Vasario 16-osios akto signataras, valstybės veikėjas Aleksandras Stulginskis (1885–1969). Jis gimė Kutalių kaime, Šilalės r. sav., studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Insbruko universiteto Teologijos-filosofijos fakultete (Austrija). 1913 m. baigė Halės universiteto Žemės ūkio institutą Vokietijoje. Grįžęs dirbo agronomu, Vilniuje vadovavo Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, dėstė gamtos mokslus lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams. 1917 m. Vilniaus konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą. Atkūrus valstybę, buvo ministru. 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, ėjo Lietuvos prezidento pareigas. 1922–1926 m. dvi kadencijas buvo renkamas Lietuvos prezidentu. Pasitraukęs iš politinio gyvenimo, nuo 1927 m. gyveno ir ūkininkavo šalia Kretingos įsigytame Jokūbavo dvare. 1941 m. išvežtas į Rešiotų lagerį, 1954 m. perkeltas į Komiją. 1956 m. grįžo į Lietuvą, 1957–1959 m. dirbo Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse. Jam atminti Jokūbave 1991 m. pastatytas paminklas.

Į kairę, už nežinomo kunigo, sėdi grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945). Jis gimė Paryžiuje, augo Lentvaryje ir Kretingoje. Sankt Peterburge baigęs karo inžinerijos mokyklą, tarnavo imperatoriaus gvardijoje. Paveldėjęs Kretingos dvarą buvo paskirtas Telšių apskrities garbės teisėju. Ragino Rusijos pareigūnus panaikinti lietuvių kalbos ir rašto draudimą, su kitais dvarininkais 1909 m. įsteigė privačią Telšių gimnaziją. 1912 m. išrinktas Rusijos valstybės IV dūmos nariu, 1919 m. – Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku. Tarpukariu rėmė katalikiškas organizacijas, buvo jų valdybų nariu. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, mirė karo pabėgėlių stovykloje Elstene.

Greta grafo sėdi apskrities notaras Jonas Kentra (1869–1942). Jis gimė, mokėsi ir gyveno Palangoje, baigęs Liepojos gimnaziją įsidarbino Palangos notaru. Apie 1918 m. atsikėlė į Kretingą, 1919 m. buvo paskirtas taikos teisėju, vėliau dirbo notaru, ūkininkavo Lukauskių (Budrių) dvarelyje. 1941 m. išvežtas į Rešiotų lagerį, kuriame mirė išsekintas bado ir ligų.

Kitapus notaro sėdi grafas Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius (1896–1941). Jis gimė ir augo Kretingos dvare. Baigęs Mintaujos (dab. Jelgava) gimnaziją, mokėsi Rusijos kavalerijos kadetų mokykloje, buvo išsiųstas į Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos frontą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, buvo mobilizuotas į kariuomenę, kovose dėl nepriklausomybės vadovavo I husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui. 1922 m. demobilizavosi, baigė agronomijos mokslus, grįžęs į Kretingą padėjo tėvui ūkininkauti, steigė dvare smulkiosios pramonės įmones, mieste atidarė firminę parduotuvę, vadovavo Lietuvos verslininkų sąjungos skyriui, buvo renkamas apskrities valdybos nariu. 1941 m. iš Kretingos pasitraukė į Židikus, birželį vadovavo sukilėlių būriui. Žuvo šalia Skuodo. Buvo palaidotas Narvydžių kapinėse, o vėliau perkeltas į Tiškevičių koplyčią Kretingos kapinėse.

Už Kazimiero Tiškevičiaus kairėje pusėje stovi pranciškonų gimnazijos mokytojas lituanistas, literatūrologas, kritikas Juozas Tarvydas (1900–1973). Mokėsi Plungės ir Telšių gimnazijose. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete baigė lituanistikos studijas. Nuo 1928 m. mokytojavo Plungėje, 1933–1936 m. – Kretingos pranciškonų gimnazijoje, 1936–1944 m. – Rokiškyje ir Raseiniuose. 1944 m. paskirtas Kretingos gimnazijos mokytoju, 1951–1955 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Grįžęs gyveno Liškiavoje. Palaidotas Darbėnuose.

Į kairę nuo jo, šalia vyro su ūsais stovi klierikas br. Benvenutas Ramanauskas (1911–1987), gimęs Nemunėlio Radviliškyje, Biržų r. sav. Mokėsi Biržų gimnazijoje, 1931 m. įstojo į pranciškonų ordiną ir nuo 1932 m. tęsė mokslus Šv. Antano kolegijoje. 1935 m. išvyko į Švaco (Austrija) pranciškonų seminariją studijuoti teologijos mokslų. 1938 m. Telšiuose gavo kunigo šventimus, dirbo pastoracinį darbą Kretingos parapijoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. persikėlė į JAV. Nuo 1954 m. gyveno Bruklino vienuolyne, dirbo leidinio „Aidai“ administratoriumi, pranciškonų spaustuvėje, rašė religinius straipsnius, parengė knygas „Broliai, pradėkime“ ir „Aš savo dalį atlikau“.

Už vyskupo T. Matulionio stovi provizorius Stasys Ščefanavičius (1865–1944). Jis mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Jos nebaigęs, studijavo farmaciją, tapo provizoriumi, atidarė Sankt Peterburge vaistinę. 1918 m. grįžo į Lietuvą, Kretingoje įkūrė vaistinę „Naujoji aptieka“. Pats augino vaistažoles, iš kurių gamino vaistus ir tinktūras. Dalyvavo miesto savivaldybės veikloje, buvo Šv. Vincento Pauliečio draugijos narys. Palaidotas Kretingos II kapinėse.

Nuo jo į dešinę – pranciškonas t. Napoleonas Butkevičius (1866–1944). Gimęs Žlibinuose, Plungės r. sav., 1889 m. baigęs Kauno dvasinę seminariją, tarnavo kunigu. 1923 m. įstojo į pranciškonų ordiną, 1924 m. buvo paskirtas Kretingos parapijos klebonu. 1924 m. įsteigė Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių, 1925 m. – Katalikų veikimo ir patarimų biurą, vadovavo Kretingos priešalkoholiniam biurui. 1928 m. paskirtas pranciškonų noviciato magistru. Noviciatą perkėlus į Troškūnus, 1930 m. atgaivino juose vienuolyną, buvo jo viršininku ir parapijos klebonu. 1938 m. grįžo į Kretingą, buvo gvardijonu ir provincijolo patarėju, tretininkų vizitatoriumi. 1939 m. paskirtas Pajūrio vienuolyno viršininku. Palaidotas Kretingos II kapinėse.

Į dešinę nuo stovi jo kolekcininkas, kunigas Konstantinas Kuprys-Kuprevičius (1874–1947). Baigęs Kauno dvasinę seminariją, pastoraciją vykdė Žemaičių vyskupystės parapijose. 1934 m. paskirtas Kretingos bažnyčios altarista, įsteigė fondą, kurio lėšomis buvo išlaikomi du Šv. Antano kolegijos klierikai. Kolekcionavo įvairias senienas, dalį eksponatų 1935 m. padovanojo Kretingos muziejui. Vienuolyną 1940 m. uždarius, tarnavo Žukančių ir Akmenės bažnyčiose. Mirė Kauno pranciškonų vienuolyne, palaidotas Aleksoto kapinėse.

Tarp kunigo K. Kuprio-Kuprevičiaus ir pranciškono t. Napoleono Butkevičiaus, už jų nugarų, stovi pranciškonų gimnazijos lotynų kalbos mokytojas Kazys Bauba (1908–1943). Jis gimė Naujoje Vilnioje, mokėsi Pilviškių vidurinėje mokykloje ir Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kurios nebaigęs 1930–1934 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo klasikines kalbas. 1931–1933 m. redagavo žurnalą „Ateitis“, nuo 1934 m. dirbo laikraštyje „XX amžius“, skelbė straipsnius ideologijos bei kultūros klausimais, feljetonus. Nuo 1933 m. mokytojavo pranciškonų gimnazijoje, nuo 1936 m. – Kauno jėzuitų ir suaugusiųjų gimnazijose, nuo 1941 m. buvo jėzuitų gimnazijos direktorius. 1943 m. nacių suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje nužudytas.

Virš provizoriaus S. Ščefanavičiaus stovi Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Stasys Piktuižis (1896–1945). Gimęs Dirgalio kaime ir baigęs Grūšlaukės liaudies mokyklą, dirbo tėvų ūkyje. 1919 m. tapo kariu savanoriu, tarnavo Kretingos ir Kauno komendantūrose. 1921 m. išėjo į atsargą, 1924 m. įsidarbino Kretingos vartotojų bendrovėje. 1941 m. suimtas, kalintas Kretingoje ir Kaune. Karo pradžioje iš kalėjimo išsivadavo, grįžęs dirbo burmistro padėjėju, vėliau – burmistru. Už nacių valdžios nurodymų nevykdymą buvo įkalintas Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigoje. Paleistas grįžo į tėviškę, tačiau 1944 m. enkavedistų suimtas, įkalintas Šiaulių kalėjime, kuriame mirė. Manoma, kad palaidotas Ginkūnų laisvamanių kapinėse.

Į dešinę nuo jo, už nugaros stovi Kretingos vartotojų bendrovės vedėjas Juozas Pabrėža (1884–1944). Jis gimė Nasrėnuose, mokėsi Salantų liaudies mokykloje. 1919 m. tapo kariu savanoriu, tarnavo Kretingos ir Kauno komendantūrose, dalyvavo kovose su lenkais, užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. 1920 m. išėjo į atsargą, Žvainiuose šalia Salantų pasistatė sodybą ir plytinę. 1923 m. buvo išrinktas Kretingos vartotojų bendrovės vedėju ir tarybos pirmininku, 1931 m. prie Rotušės aikštės pastatė erdvų, mūrinį vartotojų bendrovės pastatą. Dalyvavo miesto ir apskrities tarybų, Šv. Vincento Pauliečio draugijos veikloje. Palaidotas Kretingos II kapinėse.

Toje pačioje eilėje penktas nuo J. Pabrėžos stovi pranciškonas br. Laurencijus Daugnora (1903–1980). Jis gimė Darbėnuose, 1929 m. įstojo į pranciškonų ordiną, mokėsi Kauno, Švaco (Austrija) ir Vilkaviškio kunigų seminarijose. 1932–1935 m. buvo Šv. Antano kolegijos bendrabučio vedėjas. 1939 m. įšventintas kunigu ir paskirtas Kauno vienuolyno viršininku. Po karo kunigavo įvairiose parapijose, dalyvavo pogrindinėje pranciškonų veikloje. Palaidotas Kretingos (Padvarių) kapinėse.

Priešpaskutinėje eilėje, kairėje, prie medžio stovi kunigas Tadas Budraitis (1897–1962), kilęs iš Gedžių kaimo, Jurbarko r. sav. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1923 m. buvo paskirtas Telšių parapijos vikaru, nuo 1927 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos giedojimo dėstytoju ir choro vadovu. 1930 m. tapo Plungės bažnyčios vikaru ir gimnazijos kapelionu. Nuo 1931 m. mokytojavo Kretingos vidurinėje mokykloje, o nuo 1933 m. – pranciškonų gimnazijoje. Buvo kapelionu, dėstė tikybą, muziką ir dainavimą, vadovavo gimnazijos chorui. Taip pat ėjo Kretingos kalėjimo kapeliono pareigas, buvo vaikų Angelo Sargo organizacijos dvasinis vadovas, vadovavo Bajorų ir Kretingos šaulių chorams. Nuo 1939 m. dirbo Skuodo gimnazijoje, klebonavo Šateikių, Telšių ir Švėkšnos parapijose. 1951–1956 m. kalėjo Komijos lageriuose. Mirė Gardame, Šilutės r. sav., palaidotas Jurbarko bažnyčios šventoriuje.

Paskutinėje eilėje po medžiu dešiniajame krašte stovi pranciškonas br. Kajetonas Morkūnas, gimęs 1906 m. Tučiuose, Mažeikių r. sav., į pranciškonų ordiną įstojęs 1931 m., dirbęs darbininku Pajūrio ir Kretingos vienuolynuose.

Nuo jo į kairę, kitapus nežinomo vyro, po medžiu stovi pranciškonas br. Mykolas Tamošiūnas (1904–1973). Jis gimė Naujasodės kaime, Rokiškio r. sav., mokėsi Rokiškio gimnazijoje, o 1924 m. įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Nuo 1926 m. dirbo vienuolyno ekonomu ir sekretoriumi, 1936–1940 m. ir 1941–1944 m. – provincijos sekretoriumi, 1940–1941 m. – zakristijonu Šiaulių apskrities bažnyčiose. Vedė vienuolyno metraštį ir vienuolių mirties kroniką. 1940 m. išgelbėjo dalį vienuolyno rankraštyno. Po karo darbavosi vienuolyno, o 1949–1954 m. – bažnyčios raštinėse. Tėvo Stanislovo Dobrovolskio rekomenduotas baigė kunigų seminariją ir 1971 m. buvo įšventintas kunigu. Slaptai krikštijo ir katekizavo vaikus, tuokė jaunuosius. Rinko medžiagą apie sovietų lageriuose įkalintus ir į tremtį išvežtus vienuolius. Palaidotas Kretingoje.

Pagrindinis šioje nuotraukoje įamžintas asmuo – vyskupas Teofilius Matulionis po apsilankymo Kretingoje vizitavo Amerikos lietuvių parapijas, buvo paskirtas Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios rektoriumi, kariuomenės vyriausiuoju kapelionu, o 1943 m. – Kaišiadorių vyskupu. Sovietų valdžia jį 1946 m. areštavo ir 10 metų kalino Maskvos, Oršos, Vladimiro kalėjimuose ir neįgaliųjų namuose Mordovijoje. Sugrįžus į Lietuvą, valdžia jam neleido valdyti vyskupijos ir 1958 m. ištrėmė į Šeduvą, iš kurios jis slapta rūpinosi vyskupijos reikalais. 1962 m. popiežius Jonas XXIII suteikė Teofiliui Matulioniui arkivyskupo titulą, tačiau tais pačiais metais jis iškeliavo amžinybėn. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje.

1990 m. buvo pradėta Teofilio Matulaičio beatifikacijos byla, kuri baigta 2008 metais. Popiežius Pranciškus 2016 m. gruodžio 1 d. įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę, atverdamas kelią jo beatifikacijai – skelbimui palaimintuoju.

Kretingos muziejus

Rekomenduojame