T. Matulionio istorijos pėdsakais: iššūkis A. Sniečkui, išeivijos vaidmuo ir lemtingi sprendimai

8

Saulena Žiugždaitė

„Šis palaiminimas yra lemtingas mūsų valstybei ir tautai, – sako menininkas ir žurnalistas Vaidotas Žukas, turėdamas omenyje artėjantį valstybės atkūrimo šimtmetį. „Savo pasirinkimu vyskupas Teofilius Matulionis apsprendė ir šiandieną: be jo įžvalgos gal nebūtume vėliau turėję tokio pasipriešinimo ir Sąjūdžio, kokius turėjome“, – teigia beatifikacijos bylos notaras kun. Algirdas Jurevičius. O istorikas, LR Seimo narys Arvydas Anušauskas pabrėžia, kad nors Rusijoje katalikams tarnavęs lietuvis kunigas vienas pirmųjų patyrė sovietinio režimo pastangas pavergti Katalikų Bažnyčią, tačiau išliko nepalaužiamas.

Šios mintys buvo išsakytos Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Beginklė tiesa“, siekiant kuo plačiau nušviesti Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju reikšmę šiandien. Birželio 25-osios įvykis – pirmasis Lietuvos istorijoje. „Pristatome visuomenei žmogų, kuris mūsų visuomenei ypač reikalingas, reikšmingas, aktualus“, – sakė rengėjai.

A. Anušauskas: „A. Sniečkaus represinė politika nulėmė T. Matulionio likimą“

Neįmanoma suprasti Teofiliaus Matulionio gyvenimo herojiškumo, detaliau neįsigilinus į istorinį kontekstą. Kalbėdami apie lagerius ir tremtį, dažniausiai susitelkiame į laikotarpį, kuris prasidėjo po Lietuvos okupacijos 1940-aisiais metais, teigė dr. Arvydas Anušauskas, primindamas, jog mažiau žinome apie ankstesnį laikotarpį, kai visai šalia Lietuvos buvo agresyviai persekiojami kunigai, vyskupai bei vienuoliai.

Teofilius Matulionis tapo viena pirmųjų šio represinio režimo aukų: patyrė spaudimą, persekiojimą, buvo ne kartą suimtas ir tikriausiai buvo vienas pirmųjų dvasininkų, patekusių į lagerį Slon – žiaurumu pagarsėjusią kalinimo įstaigą Solovkų lageryje.

Po okupacijos Lietuvos Katalikų Bažnyčia atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, tačiau ir toliau darė didelę įtaką Lietuvos visuomenės gyvenime, nepaisydama persekiojimo, spaudimo priimti sovietams naudingus sprendimus – bažnytinės sandaros, valdymo, hierarchijos srityse. „Bažnyčia sugebėjo tam efektyviai priešintis, nors tai pareikalavo ir aukų“, – sakė A. Anušauskas

Istorikas priminė vieną iš žinomesnių reiškinių Lietuvoje, kai po 1944-ųjų aktyviausiai Katalikų Bažnyčią mėgino spausti Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas. Nors Maskva į šį procesą nesistengė itin kištis, „įdomu, kad Antanas Sniečkus darė viską, kad Katalikų Bažnyčia tuo metu būtų susilpninta. Po poros dešimtmečių jis netgi gyrėsi, kad buvo iškviestas į Maskvą pasiaiškinti, nes buvo kaltinamas kairiuoju nukrypimu“.

Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas, prasidėjo trėmimai, o Katalikų Bažnyčia buvo „autoritetas, žmonėms teikdavęs daugiau vilties“. Tad buvo stengiamasi Bažnyčią izoliuoti nuo Vatikano bei visuomenės. Šis laikotarpis labai glaudžiai susijęs su Teofiliaus Matulionio tolesniu likimu.

Vilniuje Sniečkaus vadovaujami kolaborantai sumanė dar labiau stiprinti spaudimą Katalikų Bažnyčiai: buvo nuspręsta suregistruoti visas religines bendruomenes bei kunigus. Bažnyčia tam priešinosi kelerius metus – labai sunkiomis sąlygomis, nes hierarchai vienas po kito buvo suimami, kalinami, žudomi. Būtent šiuo laikotarpiu Katalikų Bažnyčia patyrė pačių didžiausių nuostolių, o tuometinis komunistų partijos pirmasis sekretorius Sniečkus „atvirai demonstravo savo panieką ir, sakyčiau, fanatišką neapykantą Katalikų Bažnyčiai“.

Buvo suimti, įkalinti, ištremti 362 kunigai, 4 vyskupai, uždaryti visi vienuolynai, paleista apie 14 tūkstančių vienuolių – jie liko be pragyvenimo šaltinio. Uždaryta apie 130 bažnyčių ir koplyčių, nacionalizuotas visas jų turtas, palikta viena kunigų seminarija ir t. t.

„Tačiau katalikų dvasininkai buvo kartu su tauta, – pabrėžė plačiai patvirtintą tiesą istorikas. – Atsidūrę tremtyje jie ir toliau atliko savo pareigas, buvo su savo žmonėmis. Vėliau grįžę iš tremties nemenka dalis tų dvasininkų toliau išliko, ko gero, stipriausia opozicinė režimui jėga. Palenkti savo valiai Katalikų Bažnyčios Lietuvoje komunistinei valdžiai taip ir nepavyko.“

Kun. A. Jurevičius: „Arkivyskupo Teofiliaus įžvalga – lemtinga“

Gali kilti klausimas, kodėl apskritai Bažnyčia kai kuriuos savo narius skelbia palaimintaisiais ar šventaisiais? – provokavo kun. A. Jurevičius.Visi esame pakviesti į šventumą ir gal nieko nepaprasto, jei kas nors jo siekia.“Tačiau kai kurių žmonių pastangos yra išskirtinės, nepaprastos, o sąlygos, kuriomis tenka gyventi – „neretai priešiškos ne tik šventumui, bet elementariam žmogiškumui“. Toks asmuo buvo ir arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurio beatifikacijai ruošiamės.

Kunigas dar papildė istorinę T. Matulionio gyvenimo mozaiką konkrečiomis detalėmis apie kunigo, vėliau vyskupo sąsajas su anuometiniu Lietuvos komunistų partijos vadovu Antanu Sniečkumi. Kai nepriklausoma Lietuva 1933 metais keitėsi kaliniais su sovietine Rusija, iš Rusijos buvo paleista grupė kunigų ir keletas pasauliečių, tarp kurių ir Teofilius Matulionis. Lietuva atidavė savo kalinius – nedidelę grupelę čia suimtų komunistų. Iš Rusijos pusės pirmasis sąraše buvo Teofilius Matulionis, iš Lietuvos pusės – Antanas Sniečkus. „Gal todėl buvo juntama tokia stipri A. Sniečkaus neapykanta tiek tikėjimui, tiek pačiam Matulioniui? – spėja kunigas. – Režimas niekaip nepaliko jo ramybėje.“

Kodėl mes šiandien kalbame apie šį žmogų? Kokią reikšmę jis turi šiandienei Lietuvai? Vienas iš svarbiausių būsimo palaimintojo sprendimų buvo priimtas 1957-aisiais. „Jausdamas, kad silpsta jėgos, pasirinko savo įpėdinį.“ Tuo metu sovietinė valdžia siekė, kad vyskupais taptų jiems palankūs žmonės ir jau turėjo parengę savo sąrašą. Tačiau Teofilius tam nepasidavė. Jis slapta, turėdamas pritarimą iš Vatikano, bet priešingai nei norėjo sovietinė valdžia, naktį prie dviejų liudininkų vyskupu pašventino kanauninką Vincentą Sladkevičių.

„Teofilių mažiau pažįstame, o būsimą kardinolą Lietuva išties žino gerai: žinome, kokia jo reikšmė atgimimo metais ir apskritai Lietuvos Bažnyčiai. Galime teigti, kad šiuo pasirinkimu vyskupas Teofilius tiesiog apsprendė ir šiandieną. Gal neturėtume tokio pasipriešinimo ir Sąjūdžio, kokį turėjome – tai buvo didžiulė arkivyskupo Teofiliaus įžvalga“, – teigia kun. Algirdas Jurevičius.

Sparti bylos eiga – išeivijos dėka

Kodėl Teofiliaus Matulionio palaimintuoju paskelbimo procesas buvo užbaigtas pirmiau nei kitų? Bylos postulatorius priminė, kad nors Lietuvoje yra daug kankinių, pradėta ne viena kanonizacijos byla tiek vyskupams, tiek ir pasauliečiams, bylos eiga yra susijusi su dideliu tiriamuoju darbu, istorine analize, žmonių liudijimų surinkimu ir įvertinimu.

„Mums labai pagelbėjo tai, kad medžiaga apie Teofilių buvo renkama ne tik čia, Lietuvoje – po nepriklausomybės atgavimo, bet ypač lietuvių išeivijoje.“ 1981 metais Romoje buvo išleista prelato Prano Gaidos knyga „Nemarus mirtingasis“, ir Lietuvos išeivija buvo labai susidomėjusi šia asmenybe. „Kai apie 1990 metus Kaišiadorių vyskupija pradėjo beatifikacijos bylą, su džiaugsmu konstatavo, kiek daug medžiagos jau surinkta. Beliko apklausti gyvus liudininkus, kurie buvo tiesiogiai susitikę, bendravo su Teofiliumi: tai kartu kalėję kunigai, pasauliečiai ar kiti asmenys, palaikę su juo ryšį.“

Visa dokumentinė medžiaga užėmė keturias dideles dėžes. Surinkta pagal Vatikano keliamus reikalavimus, 2008 metais buvo išsiųsta į Šventųjų skelbimo kongregaciją. „Visa medžiaga vėliau sutilpo į daugiau nei 800 puslapių knygą, kurią ruošė kunigas dr. Mindaugas Sabonis – iš Kaišiadorių vyskupijos pusės, o iš Šventųjų skelbimo kongregacijos atsakingas buvo paskirtas kun. Zdzisławas Kijas, OFM. Conv. Knygą sudaro istorinė dalis, paskui – žmonių liudijimai, po to – šventojo reikšmė Bažnyčiai.

Kardinolų komisija šventųjų skelbimo kongregacijoje savo sprendimą priėmė remdamasi šioje knygoje pateikta medžiaga. „Kol kas šis formalus teisinis darbas yra atliktas tik šiai vienai bylai, todėl ji ir sulaukė šių rezultatų“, – apibendrina kun.A. Jurevičius.

V. Žukas: „Išskirtinis žmogiškas jautrumas derėjo su akmenine tvirtybe“

„Šis palaiminimas, mano galva, yra svarbus mūsų valstybei ir tautai, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui“, – sakė spaudos konferencijos bei fotografijų parodos Seime iniciatorius Vaidotas Žukas. Teofiliaus Matulionio asmenybė, anot menininko, „ypač reikšminga ta prasme, kad Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie buvo aistringai ištikimi savo idėjai, idealui“. „Žinome, – teigė Žukas, – kaip Lietuvos žmonės daugeliu atvejų prisitaikė prie sistemos, prie okupacijos. Šis žmogus buvo keistai tvirtas, žmogiškai – švelnus, jautrus, bet jo principai buvo akmeniniai.“

Kalbėtojas pasidalino jaudinančiais įspūdžiais apie tai, jog galėjo perskaityti Teofiliaus laiškus iš lagerių, kalėjimų, cenzūrų išbraukytus, būtinai rusiškai rašytus. „Bandžiau prikibti, – atviravo menininkas, – kaip žmogus, kaip žurnalistas, norėjau rasti kokią nors silpną vietą.“ Išties žmogus, ilgą laiką sėdėjęs uždarose erdvėse pačiomis nepriimtiniausiomis sąlygomis – kaip ir kiekvienas kitas, būdamas pažeidžiamas ir kenčiantis skausmą, alkį ir šaltį, – galėtų retsykiais parodyti silpnumą. „Tačiau nėra susilpnėjimo žodžių. Yra šiaip žmogiškas jautrumas, bet labiau nukreiptas į likusius Lietuvoje brolius, seseris, dukterėčias… Toks kunigo ar vyskupo žmogiškas jautrumas ir tvirtumas mums ypač daro įspūdį“, – sakė V. Žukas.

Be to, Matulionis turėjo realią galimybę išvengti jam tekusio likimo. 1933-iaisiais jis buvo iškeistas į Lietuvos bolševikus ir tada keliavo į Šventąją Žemę, Romą bei JAV. „Amerikos lietuviai jį kalbino likti pas juos, sakydami, kad jau atkentėjo, padarė savo. Jis būtų galėjęs ten toliau vaikščioti kaip didvyris ir dalintis savo išgyvenimais.“ Tačiau jis nesutiko. Grįžo atgal į Lietuvą, kur jo laukė sovietų okupacija, paskui – nacių, paskui dar viena sovietų. „Jis veikė kaip tikras Bažnyčios karys: davė priesaiką tapdamas kunigu, tuo labiau – vyskupu ir liko jai ištikimas.“

Skaudžiausios grėsmės akivaizdoje Matulionis kreipėsi į savo vyskupijos kunigus: „Nevažiuoju aš ir jums draudžiu išvykti.“ Iš pusantro šimto Kaišiadorių vyskupijos kunigų išvyko vos 5. „Matulionio tvirtumas neapleisti kenčiančių ar suspaustų žmonių, kurie jam pavesti kaip dvasiniam vadovui, labai aktualus ir mūsų dienomis“, – pabrėžė kalbėtojas, primindamas skaudų šiandienį Lietuvos nukraujavimą dėl ekonominės migracijos.

„Teofilius Matulionis kilęs iš didelės – 10 vaikų šeimos, – tęsė Žukas. – Man labai didelį įspūdį padarė jo keli išlikę laiškai dukterėčiai septynmetei Marytei.“ Vienintelis 80-mečio vyskupo būdas susisiekti su tėvynėje likusia šeima ir giminaičiais, – laiškai. Tad jis sugalvojo labai paprastą dalyką – iškarpė iš popieriaus narvelį, nupiešė menišką paukščiuką ir rašo Marytei: „Tu dabar gali pamatyti, kur esu ir kaip dabar jaučiuosi.“ „Aukščiausio lygio žinia vaikui. Galime visi pasimokyti taip jautriai ir konkrečiai bendrauti su vaikais“, – pabrėžia kalbėtojas.

Primename, kad Teofiliaus Matulionio paskelbimas palaimintuoju vyks birželio 25 d. Vilniaus katedros aikštėje. 14 val. vyks šv. Mišios, tačiau jau nuo 12 val. prasidės programa, kurioje dalyvaus ir piligrimų iš Lenkijos, Baltarusijos bei Latvijos, – šalių, kuriose kunigo tarnystę vykdė Teofilius Matulionis. Apeigoms vadovauti popiežius Pranciškus siunčia Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Angelo Amato SDB. „Beatifikacija pirmą kartą vyks Lietuvoje, nelikime nuošalyje, ruoškimės ir dalyvaukime“, – kviečia organizatoriai.

Vyskupo kankinio T. Matulionio parodą galima aplankyti ir naktį

Kovo 28 d. LR Seime ir Dailininkų sąjungos galerijoje (DSG, Vokiečių g. 2) atidarytos dvi parodos, skirtos artėjančiai vyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio Beatifikacijai.

I ir II Seimo rūmuose netradicinėse vietoe – žurnalistų foje, prie rūmų dviejų įėjimų, taip pat DSG galerijos vitrinose eksponuojami dideli foto stendai iš T. Matulionio gyvenimo. Abiejų parodų rengėjas Vaidotas Žukas medžiagą ekspozicijoms rinko iš vysk. T. Matulionio giminaičių privačių archyvų. Daugiausiai nuotraukų originalų paskolino vysk. T. Matulionio dukterėčia Marija Matulionytė Bendoraitienė (vyskupo brolio Jeronimo dukra), Meilė Matulionytė Bubelienė (vyskupo brolio Antano dukra), taip pat sūnėnas Teofilis Pilka (vyskupo sesers Uršulės sūnus), 1955 m. pats vykęs pas dėdę vyskupą į Mordoviją, fotografavęs kalinį ir tremtinį. Ant išdidintų stendų įkomponuoti užrašai lietuvių ir anglų kalba.

Parodų parengimą finansavo LR Seimo valdyba, Kristina ir Vidūnas Mekšrūnai, mons. kun. Kęstutis Kazlauskas, Marija ir Vitas Bendoraičiai.

Numatyta, kad T. Matulionio Beatifikacijai skirtos parodos Seime ir DSG galerijoje vyks iki šių metų gegužės 2 d.

Parengė Saulena Žiugždaitė
Bernardinai.lt

Rekomenduojame