Vyskupo išgelbėta gyvybė

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

Nors jau praėjo daug metų nuo baisių II Pasaulinio karo patirčių, tačiau bevartydami istorijos puslapius atrandame vis naujų iki šiol mažai žinomų žygdarbių. Vienas jų – Dievo tarno Teofiliaus Matulionio indėlis karo metais gelbėjant žydų kilmės mergaitę.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, remdamasis amžininkų liudijimais ir kita istorine medžiaga, 2003 m. pristatė arkivyskupą Teofilių Matulionį (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui už karo metais Kaune, Čiobiškyje ir Kaišiadoryse slapstytą Esterą Elinaitę. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos prezidentas šį aukštą apdovanojimą po mirties suteikė T. Matulioniui už drąsą, sumanumą iš ryžtą gelbstint žūvančius žmones.

Bent trumpam nusikelkime į 1943 metų Kauno getą, kuriame su šeima savo trečiąjį gimtadienį šventė Estera Elinaitė. Šeimą neramino grėsmingos žinios apie artėjančias nelaimes, todėl jie nusprendė mergaitę patikėti kompozitoriaus M. K. Čiurlionio dukters Danutės Čiurlionytės – Zubovienės šeimai. Jo vyras – Vladimiras Zubovas nuolat ieškojo žmonių, galinčių priimti žydų vaikus. Tuomet jis užmezgė ryšį ir su Kaune prie seserų benediktinių bažnyčios gyvenančiu vyskupu T. Matulioniu, kurio iniciatyva mažoji Estera buvo paslėpta benediktinių vienuolyne, o ja ypač rūpinosi ses. Angelė – Agota Misiūnaitė (2013 m. taip pat apdovanota po mirties Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi).

Vienuolyne Estera jautėsi puikiai. Visi buvo sužavėti šio vaiko grožiu, judrumu, lankstumu ir gyvybingumu. Ses. Angelė džiaugėsi šia maža mergaite, nešiodavo ją, pasakodavo pasakas… Deja vieną vakarą į vienuolyno duris pasibeldė vokiečių policija ir norėjo daryti kratą, tačiau kažkas tam sutrukdė. Pasidarė nebesaugu. Vienuolės įsupo mažutę Esterą į avikailius ir arklio traukiamu vežimu nuvežė į Čiobiškio vaikų namus, kuriuose tuomet vienuolės slėpė dar penkis žydų vaikus.

Vokiečių policija krėtė ir Čiobiškio vaikų namus, tačiau Esterai pavyko pasislėpti, o tolesnis buvimas Čiobiškyje tapo itin pavojingas. Tuomet pagalbos ranką vėl ištiesė dabar jau Kaišiadoryse esantis vyskupas Teofilius. Estera buvo slepiama Kaišiadorių vyskupijos kurijoje bei katedros bokšte esančiame kambarėlyje. Mergaitė buvo labai muzikali, katedroje vis sukosi apie vargonus, giedojo su visais. Vokiečiams pasitraukus vėl buvo grąžinta į Čiobiškio vaikų namus.

Karui besibaigiant į Kaišiadorių vyskupijos kurijos duris pasibeldė Esteros mama, atėjusi pas vysk. Teofilių ieškoti savo dukrelės. Vėliau pati Estera aprašė šį susitikimą: „Mama buvo labai sujaudinta vyskupo dėmesio man, kada jis ėmė kalbėti apie mano muzikinius sugebėjimus ir kad juos reikia lavinti. Jau buvo beveik tamsu, mano mama norėjo eiti į Čiobiškį, bet vyskupas jos neišleido. Kitą rytą ji basomis išsiruošė į kelionę, kadangi jos batai jau buvo visai suplyšę. Čiobiškio  našlaičių  prieglaudos viršininkė su džiaugsmu priėmė mano mamą, tačiau  mama nenorėjo, kad kiti vaikai sielvartautų, todėl iš pradžių man nesirodė. Vieną vakarą mama atsargiai įėjo į kambarį, kuriame vaikai  jau buvo suguldyti į lovas, norėdama paslapčiomis iš toli pasižiūrėti į savo stebuklingai išgelbėtą dukrelę. Gerai  atsimenu, kad, kai sugavau jos žvilgsnį nuo slenksčio, pašokau ant kojų ir lietuviškai paklausiau: „Ar tu būsi mano mamytė?“. Mama nežymiai linktelėjo, o ašaros pripildė jos akis“.

Motina ištesėjo pažadą, duotą vyskupui Matulioniui ir leido dukrą mokytis muzikos. Estera pradžioje mokėsi skambinti fortepijonu Kaune, po to Vilniuje, Maskvos P. Čaikovskio  valstybinėje konservatorijoje, tapo profesionalia atlikėja. 1973 m. Estera Elinaitė su šeima emigravo į Izraelį, tačiau tęsė koncertinius pasirodymus Europoje. 1991 m. Šveicarijoje E. Elinaitė įkūrė fondą talentingiems pianistams mokyti ir remti. Gyvenimas labai įdomiai brėžia savo liniją, nes fondo dėka M. K. Čiurlionio proanūkis garsus pianistas Rokas Zubovas, kurio senelis suvaidino svarbų vaidmenį gelbėjant Esterą, keletą kartų su žmona stažavosi pas E. Elinaitę Ciuriche.

Žvelgdami į šią istoriją matome, kiek daug žmonių prisidėjo gelbėjant mažąją Esterą, tarp kurių yra ir mūsų arkivyskupas Teofilius, Dievo tarnas.