Būti išaukštintam Kristuje

Kun. Marius Talutis, Punsko parapijos vikaras

Bradi Barth, Magnificat Series
43

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos „rabi“. O jūs nesivadinkite „rabi“, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“ Mt 23, 1–12

Jėzus savo mokiniams siūlo mažutėlio kelią, kuriame nėra vietos savęs aukštinimui, susireikšminimui, savireklamai.

Iš Evangelijos pagal Matą

Šiomis lapkričio švenčių dienomis, kai norėtųsi daugiau ramybės ir maldos dvasios lankant kapus, daugybė Lietuvos naujienų sekėjų susierzinę aptarinėjo naujus skandalus. Šį kartą visuomenės dėmesys atiteko rašytojai, ėmusiai viešai abejoti Lietuvos didvyrio biografija ir šiurkštokai palietusiai itin jautrią istorijos stygą. Nežinia, ar norėta pakviesti visuomenę į brandžią diskusiją, ar tiesiog mėginta atkreipti į save dėmesį. Atrodytų, šiandien yra apie ką diskutuoti ir nešokant ant kankinio kapo. Evangelija parodo šios istorijos giluminę šaknį: „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi.“ Iš tiesų, atsiribojant nuo šio atvejo, o žvelgiant į mūsų laikotarpio gyvenseną, matyti, kiek daug pastangų dedama, šmeižto išliejama dėl tokio menko tikslo – būti žmonių matomam. Netgi kuriamos firmos, dirba geriausi specialistai, dažniausiai atvykę iš kitų valstybių, išmanantys žmonių elgesį ir silpnybes, besistengiantys tik dėl vieno tikslo – padėti kitiems būti matomiems bet kokia kaina. Visgi daugiausia padaro tie, kurie mažai kieno pastebėti tylia auka ir kukliu įvertinimu kuria Tėvynės ateitį.

Jėzus savo mokiniams siūlo mažutėlio kelią, kuriame nėra vietos savęs aukštinimui, susireikšminimui, savireklamai. „Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“ Evangelijos siūlomas savęs žeminimas nereiškia negailestingos savikritikos, netinkamumo pabrėžimo ar net savo tėvynės didvyrių ir autoritetų menkinimo. Tai kvietimas žengti mažutėlio keliu, kuriame vis daugiau būtų Viešpaties ir vis mažiau manęs paties. Jei ką padariau gražaus ir prasmingo – tebus šlovė Dievui, bet ne man. Jei pavyko pasiekti gerų rezultatų – ačiū Dievui, kuris mane stiprina. Aukštindami Dievą ir iškeldami jį į svarbiausiąją vietą, savo sielą pakeliame į tikrąsias aukštybes. Prisiminkime mūsų tautos palaimintąjį, kankinį vyskupą Teofilių Matulionį, kuriam, kaip tam Biblijos Jobui, teko iškentėti daugybę laisvės suvaržymų, ligų ir kalėjimų. Daugelį kartų jam buvo siūloma save išaukštinti, o Dievą, vidinę laisvę, tiesą pažeminti, apeiti, apgauti dėl žinomumo, patogumų, galios ir tariamos išorinės laisvės. Vyskupas Teofilius, didvyriškasis Evangelijos liudytojas, pasirinko Jėzaus mažutėlio kelią, o ne pirmąsias vietas pokyliuose ar sveikinimus turgaus aikštėse. Tai nebuvo lengvas ir patogus kelias, bet dėl jo šiandien turime nuostabiausią pavyzdį ir padrąsinimą šiuo sunkiu Tėvynei laiku. Palaimintojo Teofiliaus gyvenimas mums primena, kad turime daugybę kankinių ir šventųjų, kurie globoja mūsų Tėvynę, ir galime į juos atsiremti viltingai ieškodami šviesios Lietuvos ateities.

Kristus liepia savo mokiniams nesivadinti tėvu, „rabi“ ir mokytoju, nes jau turime Tėvą, Mokytoją. Čia labai verta pažymėti, kad svarbu ne tiek pats pavadinimas, bet tai, ką mes turime Kristaus dėka. Turime Tėvą – Dangiškąjį Tėvą, būtent Jėzus mus išmokė Dievą pažinti kaip Tėvą – atleidžiantį, besirūpinantį, mums gyvenimą dovanojantį Tėvą. Turime Kristų – Mokytoją, ne tik palikusį mums savo mokslą, užrašytą Naujajame Testamente, bet ir gyvenimo Mokytoją, savo svarbiausią pamoką atskleidusį Kryžiuje. Per Kristų turime Dievą Šventąją Dvasią, nužengusią ant apaštalų ir gyvenančią mūsų sieloje, pašventinančią visą mūsų būtį ir vedančią į tiesos pilnatvę.

Lapkričio švenčių ir diskusijų apie didvyrius akivaizdoje šiandien kaip niekada aktualus Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis-meditacija „Vivos plango, mortuus voco“, kurį mielus skaitytojus kviečiu dar sykį su nauja patirtimi perskaityti ir surasti jame Kristaus Evangelijos bei mūsų gyvenimo pėdsakus.

Šaltinis: lzinios.lt

Rekomenduojame