Kai pernai popiežiui Pranciškui paskelbus, jog ne tik Lietuva, bet ir visas katalikiškas pasaulis 2017 metų birželio 25 dieną bus pagerbtas didžia Bažnyčios dovana, – Vilniaus arkikatedroje įvyks garbingojo arkivysk. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai skirtos iškilmės, apie būsimąjį Palaimintąjį įvairių žiniasklaidos priemonių, renginių bei konferencijų dėka sužinojome daug svarbių bei įdomių jo gyvenimo faktų, kurie patvirtino Biblijos tiesą – „po saule nieko nėra naujo!“ (Koh 1, 9), nes tai, kas padeda mums tolydžio artėti prie Kristaus yra amžinai šiuolaikiška ir be galo aktualu. Bėga amžiai, bet bendražmogiškos vertybės nekinta, nes jos nuolat sau atsinaujinančios jėgos šviežumo, kuris yra tikroji pasaulio druska ir šviesa, semiasi iš neišsenkančio šaltinio – Dievo.
Arkivysk. Teofiliaus Matulionio gyvenimo pavyzdys – ne Kristaus poelgių kopijavimas, bet savitu asmeninės raiškos būdu Jo charakterio atskleidimas ir karžygiškų dorybių išsiskleidimas, įvykęs toje žmogiškos prigimties orumą žeminančioje kasdienybėje, kai dėl tikėjimo į Jėzų ir autentiško liudijimo įkalintas jis prisiėmė ir savanoriškai nešė vos pakeliamą kagėbistų uždėtą neapykantos, paniekinimų bei patyčių kryžių, kuris, atrodė, Teofilių nuves iki tokio kraštutinio išsekimo, kad jis nebeištvers, palūš ir kapituliuos… Argi ne panašiai velnias galvojo gundydamas Jėzų, kai Jis po didžiojo pasninko, būdamas fiziškai išsekęs, leidosi pastatomas ant šventyklos šelmens, turėjo klausytis jo nesąmonių, net Jam buvo liepiama pulti stačia galva žemyn?
Kai unikaliai Dievo sukurtas žmogus, sąmoningai savo tapatybės išgryninimo ieškodamas Jame leidžia dieviškajam Skulptoriui, pasinaudojant visais gyvenimo išmėginimais ir kančiomis, jautriai šalinti bei glūdinti jo mažus netobulumus ir silpnybes, kad jos visiškai netrukdytų įvykdyti visus Jo iš anksto numatytus planus, toks asmuo iš tiesų vertas pasigėrėjimo. Dievo bei žmonių akivaizdoje iškyla Teofilius Matulionis, kuris, sava kankinyste tapęs uoliuoju Nukryžiuotojo mokiniu bei jaunesniuoju Jo broliu, susilaukė išaukštinimo ne tik danguje, bet, išmušus palaimintos istorinės lemties valandai, yra skelbiamas palaimintuoju – visų mūsų globėju bei užtarėju Kristuje.
Jis tampa plačiai žinomas net tiems tėvynainiams, kurie anksčiau dėl įvairių priežasčių buvo atitolę nuo Bažnyčios. Dabar jiems atsiveria puiki galimybė žengti drąsų žingsnį link jos ir savo išganymo, nes būtent šio palaimintojo asmenyje, veikiant Šventajai Dvasiai, išryškėja tikrasis Jėzaus atvaizdas, liudijantis, kad didžioji žmogaus gyvenimo prasmė ir palaimintos pomirtinės egzistencijos garantija glūdi vien tik begalinėje Dievo malonėje, kurią Jis dosniai teikia kiekvienam, kas, nepaisydamas savo a priori nepagrįstų ir perdėm subjektyvių nuogąstavimų, slegiamas nerimo ar priklausomybių naštos, ne kartą girdėjęs tendencingų žinių apie kai kuriuos suklydusius Bažnyčios tarnus, ima ir, giliau įsižiūrėjęs į kankinio Teofiliaus gyvenimą, taria: „Jei gailestingasis Viešpats arkivyks. Teofiliui kartais net jo žiauraus persekiojimo dienomis taip dosniai pagelbėdavo ir dėl to jis visas kančias ištvėrė, kai kiti, atsidūrę jo vietoje, būtų seniai palūžę, tuomet Jis ir nuo manęs, dar neseniai Dievą savaip ignoravusio žmogaus, tikiu, nenusigręš. Todėl nebėra priežasties delsti, eisiu pas Tą, kuris mane prie savo širdies priglaus, atleis, pamokys, ves, visados tik laimins, idant galėčiau patirti Jo išsipildančių pažadų malonę, kuri lydės ne tik šiame gyvenime…“
Teofilius Matulionis buvo aukšto rango dvasininkas, todėl jis pirmiausia yra sektinas pavyzdys kunigams bei pašvęstojo gyvenimo vienuolijų nariams, kurie kasdien susiduria su didėjančiais mūsų liberalioje ir nukrikščionėjusioje visuomenėje rafinuotų pseudovertybių plitimo iššūkiais. Pasak šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, „mirties kultūros“ invazija tęsiasi, ir jos stabdymą pradedame nuo savęs.
Kardinolas Kristopas Šionbornas (Christoph Schonborn) kunigams rašė apie asmeniškos, vidinės tylos svarbą, kuri keičia jų santykį su Dievu, aplinkiniais ir savimi. Jis ir jaunimui, ir kunigams bylojo: „Vidinė malda yra tyla. Kova už tylą… Dažnai sakau: „Televizorius, kompiuteris ar iPhone turi nuostabų mygtuką, kur parašyta Off, ir kai paspaudi tą mygtuką, staiga stoja tyla. Kokia graži patirtis!“
Arkivysk. Teofilius po naktinių tardymų, grįžęs į savo kamerą dėl patirtų skaudžių išgyvenimų ir nemigo valandų kartais turbūt turėdavo mintyse paspausti vidinį mygtuką Off, kad į jo širdį pamažėle vėl sugrįžtų ramybė… Jei galėtų jis mums tartų: „Brangūs kunigai, branginkite ypač vakaro tylą, o kurie jos stokojate, atraskite jos gydantį, stiprinantį ir naujų jėgų kūrybingiau dirbti sielovadoje teikiantį poveikį. Pamilę tylą išsaugosite įžvalgos jausmą ir bijosite triukšmo, kuris naikina jautrumą dėmesingam Dievo žodžio apmąstymui…“ Pasak šv. Kryžiaus Jono, „atlygis už savęs atsižadėjimą – vienybė, kurios Dievas teikia tiek, kiek jie savęs atsižada“.
Ištikimasis Dievo tarne ir išaukštintas amžinybėje, Teofiliau, galinga savo malda užtark mus pas Viešpatį, kad artėjančio naujo gyvenimo aušroje būtume laimingi girdėdami: „Ne veltui bėgote“ (plg. Fil 2, 16).
