Arkivyskupo Teofiliaus metams skirta mokslinė konferencija

81

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

2017 m. gegužės 4 d. Kaune įvyko respublikinė mokslinė konferencija, skirta garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Konferenciją organizavo Katalikų teologijos fakultetas (VDU), Kaišiadorių vyskupijos kurija ir Gyvenimo ir tikėjimo institutas.

Įžanginiame žodyje pristatydamas konferencijos pavadinimą „Martyrium reikšmė Bažnyčios gyvenime XX amžiaus totalitarinių ideologijų kontekste“ doc. dr. Benas Ulevičius pastebėjo, jog „šventumas yra viena pagrindinių, bet visuomenėje mažiausiai suprantamų bažnytinių sąvokų“.

Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas priminė, jog martyrium (kankinystė ir liudijimas) jungia mus su ankstyvąja Bažnyčia ir jos aistringu troškimu Kristų sekti Jo pažeminime ir kančioje. Kalbėdamas apie garbingąjį Teofilių ganytojas priminė, jog Teofiliaus martyrium labiausiai išryškėjo nuo 1917 metų, kuomet Peterburge valdžią užėmė bolševikai. Teofiliaus paprastumas, tiesumas ir drąsa, atsispindinti jo parašytame Memorandume, kuris šiandien taip pat nepraranda savo aktualumo.

Konferencijos globėju „pakrikštytas“ Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas pasidžiaugė vykstančia konferencija, kurios tikslas – praplėsti mūsų žvilgsnį, ir priminė, jog „šventieji rodo ne į save, bet į Kristų. Tetampa ši konferencija mūsų dovana Teofiliui, bet kartu ir Teofiliaus dovana mums“.

Pirmąjį pranešimą „Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio laiškai iš įkalinimo vietų (1947-1956)“ skaitė doc. dr. Arūnas Streikus. Prelegentas pasidalijo savo pirmuoju susitikimu su Teofiliaus gyvenimu operatyvinio sekimo bylos pagalba, kurią jam buvo pavesta aprašyti. Sekimo byla ir ypač sekamas asmuo – vyskupas Teofilius taip sudomino jaunąjį tyrinėtoją, kad jis pasuko Bažnyčios istoriko keliu.

Pranešimo turinį sudarė Vaidoto Žuko iš Teofiliaus giminaičių surinktų laiškų apžvalga:

a) Laiškai pakeliui į Vladimiro kalėjimą (1947 m. lapkričio 19 d. – 1948 m. balandžio pabaiga). Šalia asmeninių reikalų vysk. Teofiliui buvo nepaprastai svarbu sužinoti daugiau apie Kaišiadorių vyskupijos likimą.

b) Laiškai iš Vladimiro kalėjimo. Šiuose laiškuose Teofilius dėkoja giminaičiams už siuntinius ir jaučiasi labai nepatogiai, kad artimieji save nuskriausdami jam taip nuoširdžiai padeda: „mane slegia mintis, kad esu jums našta, kad nuskriaudžiu šeimą, vaikus…“ Iš Vladimiro Teofilius rašė rusiškai, kad palengvinti cenzorių darbą ir pagreitintų laiškų keliavimą. Įkalinimo pradžioje buvo leidžiama kas mėnesį siųsti ir gauti po du laiškus, bet vėliau tvarka buvo sugriežtinta: leidžiama siųsti ir gauti tik du laiškus per metus. Siuntiniai buvo draudžiami, bet kalinius galima buvo paremti pinigais, kad kalėjimo parduotuvėje jie galėtų ką nors nusipirkti. Po tvarkos sugriežtinimo Teofilius artimiesiems rašė: „Daugiau už mane melskitės, nes su jumis galėsiu rečiau bendrauti“. Kalėjimo laikotarpiu vysk. Teofilius stengiasi per giminaičius daugiau sužinoti apie Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Jam rūpėjo, kas valdo vyskupiją po prel. Bernardo Sužiedelio suėmimo. Apie tai jis rašė broliui Jeronimui užuominomis: „rašei apie vyskupijos mirtį, bet neparašei, kur vyskupija palaidota, Kaune ar kitoje vietoje?“ – Vyskupijos „palaidojimu“ Teofilius vadino Kaišiadorių vyskupijos valdymą iš Kauno.

Privataus pobūdžio laiškuose juntama kalinio kasdienybė ir dvasinė būsena. Nei viename laiške nesiskundžiama, bet lakoniškai konstatuojama – „gyvenu po senovei, mano sveikata po senovei“. Teofilius primena giminaičiams, kad už juos meldžiasi ir klausinėja apie jų gyvenimą bei darbus. Prašo atsiųsti anglų ir prancūzų kalbų žodynus, savarankiško mokymosi medžiagos, nes Vladimiro kalėjime kaliniai nebuvo varomi į darbus, todėl turėjo daug laisvo laiko.

c) Laiškai iš Potmos invalidų namų. Invalidų namai Potmoje (Mordovija) nebuvo jokia socialinė įstaiga, bet – švelnesnio režimo įkalinimo namai. Iš invalidų namų rašyti vysk. Teofiliaus laiškai yra gerokai informatyvesni, negu iš kalėjimo. Be to, jie rašyti lietuvių kalba, kas byloja apie cenzūros nebuvimą. Laiškuose dominuoja išlaisvinimo ir grįžimo į Lietuvą tema. Pasibaigus bausmės laikui vysk. Teofiliui neleidžiama grįžti į Lietuvą, bet jo artimieji dėl to labai stengiasi. Teofilius rašė prašymus dėl grįžimo į Lietuvą įvairioms valdžios instancijoms, o brolienė Mikalina dėl to parašė net N. Chruščiovui ir laiške taikliai įvardijo įkalinimo priežastį – „nes jis yra dvasininkas ir turi vyskupo titulą“. Nors buvo dedama daug pastangų dėl vysk. Teofiliaus grįžimo į Lietuvą, ilgą laiką pastangos nedavė jokių rezultatų. Pats Teofilius tai priėmė kaip Dievo valios ženklą.

Invalidų namuose gyveno 53 katalikai (10 iš jų – lietuviai), kurie sudarė nedidelę bendruomenę. Kartu buvo dar vienas kunigas – t. Wendelin Jaworka SJ, bet jam buvo leista grįžti į Slovakiją. Jam išvykus vysk. Teofilius laiškuose sielojosi, kad neteko ne tik įdomaus pašnekovo, bet ir gero konfesarijaus.

1956 m. Teofilius gauna Latvijos vyskupų ir Bikavos parapijiečių kvietimą gyventi pas juos. Mažai truko, kad Teofilius būtų apsigyvenęs Latvijoje, tačiau atkaklios pastangos davė rezultatų – vysk. Teofiliui buvo leista grįžti į Lietuvą.

Reziumuodamas pranešimą A. Streikus dar kartą priminė, kad per asmeninio pobūdžio laiškus atsiskleidžia nepaprastai stipri, įdomi ir nepalaužiama asmenybė.

Dr. Roma Zajančkauskienė pranešime „Teologinių dorybių sklaida arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystėje“ pristatė pagrindinius vysk. Teofiliaus gyvenimo etapus, kuriuose nepaprastai išryškėjo dorybės. Visose situacijose vysk. Teofiliui buvo svarbi dvasininko tapatybė. Jis visur labai rūpinosi savo tikinčiaisiais, nes ganytojas negali palikti savo ganomųjų. Gali pasirodyti, kad Teofilius neatliko nieko nepaprasto, bet tardymų metu jis persekiotojams patvirtina: „skelbiau krikščionių tiesas ir moralę“, „klausiau išpažinčių ir neatsisakau toliau taip daryti“.

Prelegentė priminė 1910 m. įvykusį kun. Teofiliaus paskyrimą Peterburge organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją ir statyti bažnyčią. Vyskupo paklaustas, ką norėtų pasirinkti, kun. Teofilius atsakė: „Ekscelencija, visur yra savų sunkumų. Kur skirsite, ten ir vyksiu“. Teofilius visais atžvilgiais atsiskleidžia kaip pavyzdingas kunigas. Solovkuose kunigai žinojo esant agentą, todėl vengė klausyti jo išpažinčių, bijodami išdavystės. Teofilius taip pat žinojo apie to žmogaus polinkį skųsti kitus, tačiau paprašytas jis visgi klausė jo išpažinties, po kurios buvo įskųstas. Teofilius neprarado progos prabilti į jo sielą su viltimi, kad tas žmogus atsivers, kad liausis skundęs kitus. Į persekiotojų klausimą, kodėl pažeidžia draudimą dėl religinių apeigų ir klausė išpažinčių, Teofilius atsakė: „Jei kas prašys, – klausysiu išpažinčių net ir tada, kai man tai draus“, nes tai kunigo šventoji tarnyba, į kurią negali kėsintis jokie civiliniai valdžios potvarkiai.

Peržvelgdama Kauno arkivyskupijoje vysk. Teofiliaus vykdytų vizitacijų ataskaitas, dr. R. Zajančkauskienė pastebėjo, jog Teofilius pabrėžė gyvo tikėjimo reikalingumą, tikėjimo liudijimo ir Šventosios Dvasios reikšmę tikinčiųjų gyvenime. O laiškuose artimiesiems jis dažnai juos paveda Švč. Jėzaus Širdies globai. Ten randami daug pasakantys atsidūsėjimai: „Ačiū Viešpačiui ir jūsų dievotom maldom“, „Dievo gailestingumui nėra galo, jis beribis ir galingas“, „aš nieko nebijau, kai meldžiuosi“… Beviltiškomis aplinkybėmis vysk. Teofilių aplankydavo subtilus humoro jausmas, ir jis sugebėdavo išlikti skaidrios, šviesios sielos. Tai – linksmas kankinys.

Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius pranešime „Salvator mundi, salva Russiam! Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sielovadinė meilė Rusijos žmonėms” atskleidė Teofiliaus meilės Rusijos žmonėms priežastis. Arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo ir yra globalaus pasaulio asmenybė, nes jo sielovadiniame akiratyje visuomet buvo įvairių tautų žmonės. Ypatingo dėmesio susilaukė Rusijos žmonės. Nepaisant komunistinio totalitarizmo ir gausybės trukdymų, arkivysk. Teofilius įvairiais būdais stengėsi ne tik dvasiškai bei materialiai padėti Rusijos žmonėms, bet ir siekė, kad į misijų Rusijoje organizavimą įsijungtų ir jas remtų kuo daugiau Lietuvos žmonių. Prelegentas atskleidė arkivysk. Teofiliaus pamaldumą šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei misijų Rusijoje organizavimo kontekste.

Dr. s. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSB, gera Kauno seserų benediktinių istorijos žinovė, pristatė pranešimą tema „Vyskupas Teofilius Matulionis – kapelionas martyrium bendruomenėje“. Vysk. Teofilius bene ilgiausiai netrukdomas galėjo save atskleisti būdamas seserų benediktinių kapelionu. Vyskupas sutiko užimti tas pareigas vienuolyne nepaprastai sunkiu benediktinėms metu: bendruomenė buvo kankinama vidinių nesutarimų ir konfliktų, dalis seserų atsiskyrė, kitos netgi paliko vienuolyną.

Naujasis kapelionas dvasinę vienuolyno reformą pradėjo nuo dievogarbos atnaujinimo. Jis pakeičia įžadų priėmimo liturgiją, įvesdamas papildomų simbolinių apeigų, pvz. apeigų pradžioje įžadus duodančios seserys įeina pro didžiąsias duris apsirėdžiusios puošniomis karūnomis ir baltais drabužiais; įžadai išreiškia mirtį pasauliui, todėl sesuo gulasi ant grindų ir uždengiama calūnu – kapą simbolizuojančia drobe. Tariant žodžius „kelkis iš numirusių ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5,14) sesuo keliasi naujam gyvenimui.

Nepaprastai svarbus žingsnis vienuolyno istorijoje buvo vysk. Teofiliaus iniciatyva pradėta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Tam buvo pertvarkyta šv. Mikalojaus bažnytėlė, JAV lietuvių aukomis skoningai atliktas vidaus remontas. Bendruomenė Kaune išauga iki 52 seserų. Tai – aukso amžius per visą 400 metų benediktinių gyvavimo Lietuvoje istoriją. Paskaitininkė įžvelgė nepaprastą vysk. Teofiliaus ir jo įvestų dvasinių pratybų reikšmę vienuolyno suklestėjimui.

Seserims rūpesčių sukėlė vysk. Teofiliaus paskyrimas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu (1940 m.). Seserys rašo prašymą, kad vyskupas nebūtų iš jų iškeltas. O paskirus Teofilių Kaišiadorių vyskupu (1943 m.) draugystė su benediktinėmis tęsiasi, nes trys seserys atvyksta į Kaišiadoris, o vienuolyno vyresnioji įkuria Kaišiadoryse seserų benediktinių skyrių. Taip vysk. Teofilius ir toliau liko neoficialiu seserų benediktinių kapelionu.

Prelegentė apžvelgė vienuolyno archyviniuose dokumentuose saugomus seserų benediktinių liudijimus apie Teofilių: „visų mylimas, malonus tėvas, rodantis širdingą pagarbą, gražiai išaiškina vienuolinio pašaukimo brangumą, pasitikintis Dievu, daro tai, kas geriausia…“

Konferencijos dalyviai pagrindinių pranešimų dėka liko priartinti prie būsimo Palaimintojo Teofiliaus besiaukojančios meilės Dievui ir žmonėms. Susidarė įspūdis, kad jo gyvenimo nuostatose slypi dar daug neatskleistų klodų.

Rekomenduojame