Kaišiadorių katedroje lankėsi Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius

Daliaus Šatrausko nuotr.

Daliaus Šatrausko nuotr.
295

Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus homilija, pasakyta Kaišiadorių katedros pal. Teofiliaus koplyčioje 2017 m. spalio 29 d.

„Didžiausia vertybė“

Skaitydamas Kauno katedros administratoriaus kan. Povilo Dogelio 1930-1949 m. dienoraštį „Kas pergyventa“, radau 1945 m. birželio  21 d. tokį įrašą: „Visų akys į Kaišiadoris nukreiptos. Kaišiadorių vyskupas – kankinys Teofilius Matulionis labai drąsiai gina Bažnyčios teises. Bolševikai sako – iš visų vyskupų pats nesukalbamiausias yra Kaišiadorių vyskupas“. Palaimintasis Teofilius toks buvo todėl, kad vykdė didįjį Dievo meilės įsakymą.

Visi žmonės sutaria, kad meilė yra didžiausias gėris ir laimingas yra tik tas, kuris myli ir yra mylimas. Kas nemyli, tas nuo laimės yra toliau nei žemė nuo saulės. Visiškai nemyli ir negali mylėti tik velnias. Panorėjęs būti kaip Dievas, jis liko savo klaidoje, kuri reiškiasi neapykanta Kūrėjui ir visai jo kūrybai.

Mes, žmonės, esame laisvos ir protingos būtybės, kurios renkasi tai, kas geriausią. Ir geresnio pasirinkimo už meilę nebėra. Meilė yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo viršūnė.

Įstatymo mokytojas klausė Jėzų, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme ir išgirdo atsakymą: ‚Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu‘. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‚Mylėk savo artimą, kaip save patį‘ (Mt 22, 39-40). Tačiau pats įspūdingiausias atsakymas, kas yra meilė, buvo ne Jėzaus žodžiai, bet jo mirtis   ant kryžiaus, nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Bažnyčia herojiškai vykdančius meilės įsakymą skelbia palaimintaisiais. Šiais metais turėjome laimės išgirsti tokį Bažnyčios sprendimą apie arkivysk. Teofilių Matulionį. Meile buvo nuausta visa jo kunigiška ir vyskupiška tarnystė. Su didele meile jis tarnavo tikintiesiems Petrograde ir kt. parapijose, bet jo meilės kulminacija buvo tuomet, kai jis vilkėjo kalinio drabužį.

Meilė turi visokių spalvų; iš jų pati gražiausia – kai iš meilės paaukojama gyvybė. Šitaip padarė Jėzus Kristus, todėl jį gerbia net geros valios netikintieji žmonės.

Tačiau didįjį Dievo meilės įsakymą dažnai yra sunku įvykdyti. Sunku mylėti Dievą, kai žmogų slegia dideli išbandymai, žmogus meldžiasi, o dangus tyli. Tuomet  Dievui  sakyti: ‚Aš pasitikiu tavimi‘ yra tiesiog herojiška laikysena. Tokią laikyseną aptinkame pas palaimintąjį Teofilių Matulionį. Nekaltai kalėdamas nežmoniškai sunkiose sąlygose, jis nesuabejojo laikytis Dievo rankos. Jis sakydavo: „Tebūnie Dievo valia“.

Mes visi esame sutikę tokių žmonių, kurių norėtume daugiau niekuomet nesutikti. Tačiau jei norime būti nuoseklūs Jėzaus mokiniai, esame kviečiami elgtis, kaip mūsų Mokytojas Jėzus. Jis skelbia: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44-45). Jėzus už visus mus mirė ant kryžiaus. Palaimintasis Teofilius per tardymus ir kalinimus turėjo daugybę progų praktikuoti meilę tiems žmonėms, kurie jį kankino ir kalino.

Meilė nėra tik graži emocija, bet artimo atžvilgiu teisingas elgesys. Dėl to Šv. Rašto Išėjimo knygoje skaitome Dievo žodžius: „Ateivio neskriausk ir neišnaudok! Neskriauskite našlės ir našlaičio“ (Iš 22, 20-21). Žodžiai ,ateivis, našlė, našlaitis‘  reiškia pačius silpniausius žmones; jiems   privalome būti ypač dėmesingi. Meilė reikalauja, kad niekam nepadarytume ne tik medžiaginės, bet ir dvasinės skriaudos. Meilės įsakymas įpareigoja kontroliuoti savo emocijas ir žodžius, nes žodis gali ne tik sužeisti, bet ir užmušti.

Mes, tikintieji į Jėzų Kristų, esame pašaukti kurti meilės civilizaciją ir spinduliuoti  meile net tuomet, kai nejaučiame atsako. Visai nesvarbu, kokios mūsų pareigos ar koks luomas – visi esame pašaukti mylėti ir daryti kitiems tik gera. Kurie mąsto tik apie save ir myli tik save, gali būti marksistais, liberalais, ateistais, bet negali būti Jėzaus mokiniais; jais yra tik tie, kurie myli.

Todėl Dievo žodis skatina apgailėti kiekvieną žingsnį ir kiekvieną ištartą žodį, stokojusį meilės. Meilės įsakymą savo programose turėtų įsirašyti visos partijos ir vyriausybės. Ten kur šiandienėje Lietuvoje aptinkame tikrą blogį, jis yra tik dėl meilės stokos. Jei žmonės jaustųsi mylimi, jie neskubėtų palikti Lietuvą. Tačiau, jei nori būti mylimas, pradėk mylėti pirmas.

Bažnyčia visais laikais išlieka svarbiausia meilę nešanti institucija. Gražiausios programos, kurias šiandien kuria politinės partijos, dažniausiai neša tik menkus rezultatus tik dėl to, kad ignoruojamas krikščionybės palikimas. Visuomenė pradeda keistis tuomet, kai ji rieda meilės bėgiais. Čia yra platus laukas mąstymui tiek dvasiškiams, kurių pareiga mokyti visus mylėti taip, kaip mylėjo Kristus, tiek ir pasauliečiams, besirūpinantiems visuomeninio gyvenimo kokybe.

Rekomenduojame