Parodoje „Beginklė tiesa“ – T. Matulionio fotografijos, laiškai, vyskupo daiktai iš sovietinių kalėjimų

173

Vaidotas Žukas

Mažoms dukterėčioms iš užsienio parvežti sudedami mediniai kiaušinukai, paties vyskupo iškarpyti kalėdiniai žaislai ir gudriai išdrožinėtas dvigubas altorėlis, išsisiuvinėta monograma ant kamžos ir savo švarko pamušalo.

Tai eksponatai, kurie bus rodomi š. m. gegužės 4 d. 16.30 val. Kaune atidaromoje parodoje „Palaimintasis Teofilius Matulionis – beginklė tiesa“. Ekspozicija rengiama Gyvenimo ir tikėjimo institute (GTI) Perkūno name (Aleksoto g. 6). Tai yra vyskupo kankinio T. Matulionio beatifikacijai skirtų parodų ciklo tęsinys, kuris kitos apimties jau vyko Vilniuje – Seime ir DSG galerijoje.

Kauno gotikiniame Perkūno name eksponuojamos vyskupo tėvo krikšto, gimdytojų Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės santuokos beipaties Teofiliaus gimimo metrikos iš Alantos bažnyčios archyvo. Taip pat 30 stendų su vyskupo ir jo gausios šeimos narių nuotraukomis su broliais, seserimis, brolienėmis ir jų vaikais.

Parodos kadrai gauti iš artimiausių palaimintojo giminaičių, prof. Stanislovo Sajausko ir Eugenijaus Peikštenio privačių kolekcijų, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA). Pavyzdžiui, eksponuojamas didelis kadras iš LCVA, kuriame – visas tuometinės Lietuvos politinis ir bažnytinis elitas, priimantis Eucharistinio kongreso paradą ant Kauno soboro laiptų 1934 m. liepos 1 d. Kas šiek tiek išmano tarpukario istoriją ir moka šifruoti fotografijos asmenų išsidėstymą, pamatys, kokie prasti tuo metu buvo Antano Smetonos ir Lietuvos Bažnyčios tarpusavio santykiai, kokie supleišėję Lietuvos Valstybės ir Vatikano ryšiai, kai nuncijus Antonijus Arata pasodinamas toliausiai nuo prezidento ir Kauno arkivyskupo – į kraštą, šalia neseniai iš sovietų Rusijos kalėjimų sugrįžusio vyskupo T. Matulionio.

Atskira Kauno parodos dalis – Teofiliaus giminaičių išsaugoti dėdės vyskupo tarpukario atvirlaiškiai iš Berlyno, Aleksandrijos, Romos, taip pat sovietmečio, kalėjimų cenzorių išbraukyti rusiški laiškai iš Oršos ir Vladimiro kalėjimų (1947–1953), arba lietuviški, rašyti jau po Stalino mirties ir vyskupo amnestijos iš Ypatingosios paskirties įstaigos – Invalidų namų Mordovijos ASSR (1953–1956).

T. Matulionio laiškų kalba ne bendrinė (ir tuo ji nuostabi!). Palaimintojo tekstuose gausu aukštaitiško Alantos dialekto, tolimų latvizmų, rusicizmų. Pavyzdžiui, 1914 m. siųsdamas savo nuotrauką iš Peterburgo mylimai pamotei, kunigas Teofilius kreipiasi „Brangi Matinele“. Arba daugelio laiškų pabaigoje vietoje norminio „Mylįs tave“, palaimintasis rašo „Milęs tave“. Švento žmogaus rašybos klaidos – taip pat šventos ir, šiukštu, netaisytinos!

Kauno GTI parodoje „Beginklė tiesa“ rodomas pluoštas nedidelių, bet puošnių eksponatų, vyskupui T. Matulioniui įteiktų po jo grįžimo į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos kalėjimų 1933 m. arba parsivežtų iš kelionės į Ameriką 1934–1936 m.

Kas tie siauri, rožėmis išpuošti kaspinėliai, ploni lapeliai? Tai – anuomet bažnytinėje aplinkoje populiarūs maldų su intencijomis ir dvasiniais pasiaukojimais dokumentiniai liudijimai. Pavyzdžiui, 1934 m. rugsėjo 22 d. Kauno metropolijos kunigų seminarijos auklėtiniai išlydėdami vyskupą T. Matulionį į Ameriką įteikė jam surašytą „kuklų maldų vainikėlį“: Mišių – 548, Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės novenų – 33, gerų darbų – 167. Panašus maldų liudijimas įteiktas nuo Kauno seselių benediktinių vaikų darželio, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos Mergaičių gimnazijos auklėtinių, o Kauno seserys benediktinės 1937 m. vysk. T. Matulioniui įteikia raštą apie 2000 savo „ugninių meilės aktų“.

Šiais laikais galima su šypsena žvelgti į šią statistiką, bet tai rodo, kaip žmonės rūpinosi mylimu vyskupu, karštai meldėsi už jį, šiam esant sovietinių kalėjimų ir lagerių nežinioje. Kas žino, kokios vertės buvo šie „ugniniai aktai“ vyskupo kankinio šventumo byloje ir visoje „dieviškoje buhalterijoje“, bet priartėjusi Teofiliaus beatifikacija rodo, kad turėjo didelę vertę.

Kauno Perkūno name rodomas išdailintas Nukryžiuotojo Jėzaus seselių laiškas su „Dvasiškomis gėlelėmis“, įteiktas vyskupui 1935 m., lankantis JAV: Mišių, komunijų, stacijų, rožančių, litanijų – po 138, atsidūsėjimų – 138 000. O šios vienuolijos globojamų našlaičių dvasinė dovana: 100 Mišių, komunijų, stacijų ir 1000 vaikiškų atsidūsėjimų.

Net ir karo metais 1943 m. gegužės 2 d. Kaune savo dvasinį sveikinimą su maldų liudijimu vysk. Teofiliui įteikė Amžinosios adoracijos dalyvės: 350 Mišių, 168 adoracijos valandos, 293 nusigalėjimai ir 243 pasninko dienos.

Visi šitie maldų ir nusigalėjimų lapeliai ir kaspinėliai keliavo vyskupo bagaže po Ameriką, kėlėsi per Atlantą, 1937 m. grįžo į Kauną, išliko per pirmąjį sovietmetį, 1943 m. Teofiliui tapus diecezijos vyskupu jie buvo Kaišiadoryse. Užėjus antrajai sovietų okupacijai, maldų skaičiuoklės laukė vyskupo, kol šis grįžo iš naujų sovietinių kalėjimų ir tremčių 1956 m., jos išvengė KGB kratų ir konfiskavimo Birštone ir Šeduvoje, o po T. Matulionio mirties 1962 m. laukė dar 55 metus palaimintojo dukterėčios Marijos Bendoraitienės privačiame archyve – iki šių metų beatifikacijos.

Kauno parodos rėmėjai-geradariai: Marija ir Vitas Bendoraičiai, Algirdas Saudargas, Paulius Martinaitis, Vaidotas Vaičaitis, Žilvinas Petrauskas, Agnė Širinskienė, Audrius Mikitiukas, Darius Auglys, Zenius Mištautas, Evaldas Darškus, Eglė Stašienė, Vytautas Jankauskas, Lietuvos „Caritas“, Paulius Ratė, Rimantas Jonas Dagys, Arimantas Raškinis, Asta Piktužienė.

Kauno paroda „Palaimintasis Teofilius Matulionis – beginklė tiesa“ GTI Perkūno name veiks nuo gegužės 4 d. iki beatifikacijos iškilmių, birželio 25 d.

Bernardinai.lt
Rekomenduojame