Kas kaišiadoriečiams yra palaimintasis Teofilius Matulionis?

Ses. Jurgita Jagminaitė FMA

483

Pal. Teofilius yra didelė dovana Bažnyčiai, Lietuvai ir kiekvienam krikščioniui. Kaišiadoriečiams Teofilius Matulionis irgi yra dovana, kurią reikia vis labiau atrasti, dėkoti už ją ir prašyti palaimintojo užtarimo kasdienybėje. O Tau – kas Tau yra ir ką reiškia pal. Teofilius?

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią – įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Visi Lietuvos katalikai galėjo jausti didelį džiaugsmą dalyvaudami Teofiliaus paskelbimo palaimintuoju šventėje birželio 25 d.

Tačiau buvo ir žmonių, kurie liko nustebę, kurie klausė: „Kas tas Teofilius? Nieko apie jį negirdėjau“. Kai kam jis buvo staigmena ir – gera proga susipažinti. O kas su arkivyskupas yra kaišiadoriečiams, gyvenantiems jo „kaimynystėje“? Pavyzdžiui, viena kaišiadorietė prisipažino, kad su šalia esančiu šventumu apsiprantama ir tai tampa taip natūralu, kad net nebekyla noras sužinoti daugiau, giliau susipažinti su šiuo dvasininku, melstis į jį.

Pakalbinome kelis kaišiadoriečius, kad jie pasidalintų savo patirtimi, kas jiems yra Teofilius.

Elijas (6 m.): Aš Teofiliui norėčiau padėkoti, kad padeda kitiems žmonėms. Tai pat aš jo norėčiau paklausti, kaip jis jaučiasi, nes nežinau, kaip žmonės jaučiasi danguje. Bet manau, kad ten gera.  Norėčiau taip pat paprašyti Teofiliaus, kad saugotų mane. O aš jam linkiu, kad būtų linksmas, kad būtų gerai su Jėzumi danguje.

Simona (10 m.): Gyvenu krikščioniškoje šeimoje, todėl apie Teofilių Matulionį žinau nuo mažų dienų. Kai buvau maža ir su tėvais eidavau į bažnyčią, klausinėdavau, koks žmogus pavaizduotas paveiksle prie kriptos. Jie man atsakydavo, kad tai yra labai garbingas žmogus – arkivysk. T. Matulionis. Beje, mano sesė lankė T. Matulionio ateitininkų kuopą, ir tai man padėjo dar labiau sustiprinti žinias apie jį. T. Matulionis mane žavi tuo, kad jis iš paprastų dalykų sugebėdavo padaryti kažką nuostabaus.  Neseniai sesė man pasakojo, kad kai T. Matulionis kalėjo lageryje, iš savo namiškių jis gaudavo duonos. Kalinys ne tik pasidalindavo ja su kitais, bet iš duonos gabalėlių pasigamino rožinį. Ši istorija mane tiesiog sužavėjo. Į T. Matulionį meldžiuosi beveik kiekvieną dieną. Prašau jo užtarimo, taikos pasauliui bei sveikatos ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Kad šie maldavimai išsipildytų, reikia melstis dar daugiau. Kai buvau maža, nežinojau, kad katedroje yra T. Matulionio palaikai, tačiau dabar stengiuosi dažniau ten užeiti ir pasimelsti. Į Teofilių norėčiau būti panaši tuo, kad nebijočiau pašvęsti savo gyvenimo taip, kaip jis, kad nebijočiau paaukoti net savo laisvės dėl Jėzaus Kristaus. T. Matulionis įkvepia žmones nepasiduoti net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Monika (23 m.): Apie Teofilių Matulionį sužinojau savo Katedroje, kadangi čia yra įamžintas jo atminimas, būtent čia jis ir palaidotas. Daug metų žinojau, tačiau tik vėliau teko išgirsti daugiau biografinių faktų apie arkivyskupą. Viskas prasidėjo nuo to, kad su bičiuliais rinkdavomės Kaišiadorių katedroje prieš mišias melstis, kad T. Matulionis būtų paskelbtas palaimintuoju. Jo asmenybė žavi nepaprastu pamaldumu, nuoširdžiu atsidavimu Dievui. Net ir sunkių fizinių darbų išvargintas, jis aukodavo mišias. Lankydamas žmones, tikrindavo katekizmo žinias, kas, mano nuomone, buvo didelis žingsnis stiprinant ryšį tarp kunigo ir paprasto žmogaus, tarp žmogaus ir Dievo. Žavi arkivyskupo T. Matulionio tvirtas tikėjimas, kai jis išvėrė įkalinimo bausmę, priėmė tai kaip neišvengiamą įvykį, tačiau išlaikė stiprų dvasinį tikėjimą, dėl kurio, tikrai tikiu, daug žmonių atsivertė ir pajuto, kas yra gyvasis tikėjimas. Norėčiau išmokti kelių dalykų iš T. Matulionio: būti tokia tvirta tikėjime, kad silpnumų palaužta sugebėčiau išsilaikyti. Skaičiau atsiminimus apie palaimintąjį ir nustebau, kad sykį, kalbėdamas brevijorių, jis, miego suimtas, užmigo ir nugriuvo, o nuo smūgio išsibudinęs kėlėsi ir pradėjo iš naujo kalbėti brevijorių. Tai man stiprus pavyzdys. Norėčiau išmokti iš jo kantrumo, priimti kiekvieną žmogų, koks jis yra. Išklausyti ir pagelbėti taip, kaip sugebėdavo arkivyskupas. Man jis yra tarsi nepalaužiamojo simbolis, taikos skleidėjas ir tikėjimo puoselėtojas. Jis ištvėrė visus sunkumus ir nepalūžo, ir tuo tik darkart įrodė savo tikėjimo tikrumą. Jis buvo tikrasis ganytojas čia, tarp mūsų. Jis – meilės pavyzdys tiek jaunam, tiek senam. Jis, radęs kelią sužeistoms širdims gydyti, atgailos sakramentą nuoširdžiai atlikdamas, žmonių širdis tarsi naujai atverdavęs.

Lina (43 m.): Teofilius Matulionis – kuklaus kilnumo, tvirto charakterio, tvirtų įsitikinimų, atviros bei jautrios sielos, kupinas gailestingumo, šviesos, meilės savo kraštui ir t. t. Visa tai matome iš gausybės pavyzdžių: kai kalėdamas lageryje linkėjo laimės tardytojui, kuris žiauriai su  juo elgėsi; kai neniekino savo kankintojų, bet laikė juos nelaimingais paklydėliais; kai nesureikšmindamas materialinių vertybių pats gyveno asketiškai ir kantriai, nesiskųsdamas, kentė nepriteklius; kai drąsiai pareikšdavo savo nuomonę dėl laikotarpio valdžios netinkamo, žmogaus orumą žeminančio elgesio; kai nuolat kvietė melstis už šalis, kuriose siautėjo blogis. T. Matulionis visada drąsiai sakydavo blogiui „ne“ ir savo gilaus tikėjimo bei pasitikėjimo Dievu kasdienybės kiekvienoje akimirkoje neišdildomu pavyzdžiu palaiko mus ir šiandien. T. Matulionis atkreipia dėmesį į kiekvieno žmogaus asmeninio pavyzdžio galią bei svarbą, sako, kad turime kiekvienas susivokti, kas ir kodėl esame, kad mūsų pavyzdys šalia esančiam nebūtų žalingas. Man T. Matulionis – tai žmogus, kuris ragina ramiai reaguoti į kasdienybėje susiklosčiusias aplinkybes, kviečia suvokti, kad esame ten, kur turime būti, ir patiriame tai, ką turime patirti. Taip pat jis atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas, kad ir kas mes būtume, turime elgtis atsakingai, nes nuo mūsų pasirinkimų priklauso mūsų artimos aplinkos, šeimos, bendruomenės, visuomenės, šalies gerovė.

Birutė (56 m.): Gyvenimas su šventuoju vienoje parapijoje nėra paprastas. Pirmiausia aplanko mintis – gal aš išprotėjau? Koks šventasis? Jis – tiesiog žmogus! Tada pradeda graužti sąžinė – kodėl taip galvoju? Juk Marija irgi buvo žmogus, eilinė moteris. Tada tenka įveikti nepasitikėjimo kirminą: nenoro teikti šventojo garbę žmogui, kuris atgulęs amžinojo poilsio čia pat, bažnyčios rūsyje, kurio gyvenimas – tikro kankinio, tačiau… Nepažįstu aš jo taip gerai, kad sakyčiau: „Jis tikrai šventas“. Tai gal jau laikas susipažinti? Gal tada bus aiškesnė jo šventumo dvasia, plevenanti šalia mūsų?

Kol  Teofilius Matulionis man tapo šventu, į kurį galiu kreiptis užtarimo, praėjo gana ilgas laiko tarpas jo ieškant: gilinantis į jo gyvenimo faktus, išgyvenant jo kančios įvykius, leidžiant augti nuostabos ir pagarbos jausmui, o galiausiai – atiduodant jam savo pasitikėjimą. Mano tikėjimui didžiausios reikšmės turėjo keli arkivysk. T Matulionio gyvenimo įvykiai.

Pirmasis, kai už pakrikštytą vaiką jis buvo teisiamas pačios Bažnyčios. Tai man atrodė taip neteisinga ir baisu. Stebėjausi jo tvirtybe: jis nenusivylė, liko tikėjime, Bažnyčioje ir kunigystėje. Galvojau: kiek daug kartų aš pati pabėgdavau iš situacijų ir tarnysčių Bažnyčioje tik todėl, kad mane nuvildavo patys artimiausi tikėjimo broliai bei seserys. Taip gimė pirmoji mano malda į Teofilių: „Padėk man išlikti tikėjime, padėk man tarnauti nenusiviliant, padėk įgyti tvirtos valios, padėk išgirsti ir suprasti žmones jų neteisiant“. Kiekvieną kartą, pakliuvusi į man skaudžias ir konfliktines situacijas, eidavau į kriptą pas Teofilių ir prašydavau jo pagalbos. Išgyvendavau nusižeminimo ir nuolankumo akimirkas. Jausdavausi išklausyta. Nurimdavau, prisipildydavau ramybės ir kažkokios neįtikėtinos įžvalgos dvasios. Tai – Teofiliaus stebuklingas prisilietimas, kurio gal niekas nenorėtų vadinti stebuklu, tačiau aš tai vadinu stebuklu. Teofilius sustiprina mano tikėjimą, padeda pasikliauti Viešpaties valia. Jaučiu stiprų dvasinį ryšį su juo, koks būna tarp paprasto tikinčio žmogaus ir jo dvasinio palydėtojo. Šiuo santykiu liudiju – visi mes gyvi Viešpatyje. Taip pat gyvas ir Teofilius, todėl  jo veikimas mūsų gyvenime yra tikras.

Kitas faktas – jo elgesys su jį tardžiusiu veikėju. Tardymai vyko naktimis, buvo kamuojantys ir skausmingi. O Teofilius savo kankintojui sako: „Tu su manimi pavargai“… O Dieve! Kas tai? Teofiliui pasimaišė? Tai jis kenčia, ne jo tardytojas! Bet čia ir suvoki… Jis mato visai kitą tiesą… Mato paklydusį savo neteisinguose supratimuose, neteisingose pareigose, neteisingoje sistemoje žmogų, kuris, pats to nepastebėdamas, kenčia… Koks požiūris! Koks žvilgsnis į kito sielos gelmę! Neieško priešo – ieško žmogaus. Nuvalo išorės dulkes, palieka vien žmogiškąją Dievo kūrinio esmę. Šis Teofiliaus poelgis labai pakeitė ir mano požiūrį į žmones, ypač tuos, kuriuos galėčiau vadinti priešais. Jie ne priešai. Dažniausiai net nesirenka būti priešais. Tiesiog yra susikūrę savo poziciją, kuri juos gina… Galbūt nuo skausmo, nuo negarbės, nuo nepasitikėjimo, nuo atstūmimo ir dar gal kitokių problemų. O tu, žmogau, tiek ir tematai – jo elgesį, kuris gal tave ir skaudina, tačiau geriau jau neteisti, o stengtis suprasti ir būti pačiai nuolaidesnei, pakantesnei. Priešintis blogiui – nesipriešinti žmogaus silpnumui, jei yra galimybė – padėti ar bent jau užjausti.

Antroji mano malda į Teofilių – dėl santykių su žmonėmis: „Prašau, padėk suprasti, padėk neįsiskaudinti, padėk įveikti šių santykių skausmą, padėk rasti teisingus sprendimus dėl santykių su šiuo žmogumi, padėk turėti meilės ir pagarbos jam, padėk rasti būdus padėti, padėk man keistis, tapti malonesne ir nuolankesne tam žmogui“.

Malda veikia! Kad jūs žinotumėte, kokių stebuklų įvyksta – pykstantieji nustoja pykti, atsiranda netikėtų sprendimų, kuriems aš pati neturėjau jokios įtakos, keičiasi bent jau mano požiūris į žmogų ir jo elgesį. Palengvėja… Stebuklas!

Trečiasis mano gyvenimo stebuklas, įvykęs po maldos į Teofilių, yra fizinis išgijimas. Nuo spalio mėnesio po stipraus sušalimo labai skaudėjo dešiniosios kojos kelią. Neskubėjau kreiptis į gydytojus, vis paprastais tepaliukais ir kitomis liaudiškomis priemonėmis gydžiausi. Tačiau skausmas nepraėjo, sunku buvo atsiklaupti ir klūpoti, negalėjau atsitūpti, nueiti ilgesnio atstumo pėsčiomis. Tai trukdė visavertiškai gyventi.

Pavasarį, kažkokio įkvėpimo pagauta, pagalvojau: „Juk Teofilius padeda išgyti nuo kojų bei pažeistų sąnarių skausmų“. Prisiminiau, kaip vienai moteriai iš Klaipėdos padėjo. Nuėjau į kriptą ir paprašiau jį pagydyti mano kojos skausmą, nes nebegaliu atlikti kai kurių tarnysčių. Prašiau: „Mano šventasis Teofiliau, prašau pagydyti per Jėzų Kristų mano kojos sąnarį. Pagydyk, kad galėčiau tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Jei Viešpačiui to mano tarnavimo reikia, tai tegu Jis suteikia man sveikatos toms tarnystėms. Tu, Teofiliau, padėjai ir kitiems žmonėms, išgydydamas jų sąnarius ir kojas, nuolankiai meldžiu – padėk ir man“. Pagijimas netruko įvykti pačiu keisčiausiu būdu: po kokios savaitės, kovo 11 d., užlipau ant slidaus parketo, paslydau, nugriuvau ir  skaudžiai susitrenkiau tą skaudantį sąnarį. Skausmas buvo labai aštrus, maniau, be pagalbos nebeatsikelsiu. Tačiau, jam atslūgus, mano koja tapo lanksti ir aš lengvai pakilau. Dabar galiu be skausmo vaikščioti, klauptis, tūptis. Supratau, kad Teofilius išties gydo nuo sąnarių ir kojų skausmų ir ligų. Esu tuo tvirtai įsitikinusi.

Toks tad mano gyvenimas šalia pal. T. Matulionio. Neįtikėtinas, keliantis daug klausimų ir pilnas malonių bei stebuklų. Dėkoju Viešpačiui, kad jis mums davė Teofilių.

Genovaitė (78 m.): Apie arkivyskupą Teofilių Matulionį, turiu prisipažinti, nelabai daug ką težinojau, nes esu Sūduvos krašto dukra, tai daugiau domėjausi savo karšto dvasios galiūnais, pvz., pal. Jurgiu Matulaičiu, o arkivyskupas Teofilius buvo likęs nuošalyje. Dabar, jau aštuonioliktus metus gyvendama Kaišiadoryse, susipažinau su arkivysk. Teofiliaus gyvenimo tikrove lankydama jo gimtinę, tėvų kapus ir jo kaip klebono parapijas. Teko išgirsti labai daug gražių žodžių apie jį kaip žmogų ir kaip nuoširdų gerą kunigą, apie jo nueitą kalinimo kelią. Žinoma, lagerių kančias teko patirti ne vienam arkivysk. Teofiliui: daug kunigų ir vyskupų kalėjo ir daug jų žuvo lageriuose, bet Teofilius  buvo apdovanotas ypatinga Dievo malone aukotis dėl Dievo Bažnyčios.

Mane palietė, kai 1932 m. vysk. T. Matulionis ir dar 13 kunigų bei 3 pasauliečiai kalėjo kalėjime. Išgirdęs, kad juos ruošiasi paleisti, T. Matulionis pasakė, kad jis pasiliksiąs Rusijoje. Jam buvo gaila palikti žmones, kurių tikėjimui buvo iškilęs didžiausias pavojus, nors jo Rusijoje ir toliau tykojo toks pat kaip anksčiau pavojus. Teofilius vyskupo pareigas kėlė aukščiau už bet kokį pavojų. Mane žavi pal. Teofiliaus  laikysena: tai visada tiesus žmogus, nesiūbuojantis, niekam nesilankstantis. Iš jo galėčiau pasimokyti kantrybės. Dėkokime Dievui, kad arkivysk. Teofiliui, nuėjusiam kančios ir lagerių kelią, Viešpats padovanojo amžinosios garbės vainiką.

„Saleziečių žinios“ 2017 m. Nr. 3

Rekomenduojame