Kenozė – ne pabaiga

kun. Vytenis Vaškelis 

Jėzaus Kančios sekmadienis prasideda nuo Judo Iskarijoto išdavystės, kai už trisdešimt sidabrinių jis „pardavė“ Jėzų aukštiesiems žydų dvasininkams. Dievo iškeitimas į pinigus – neekvivalentiški mainai, nes, kas kartą prarado Jo malonę, net už visus pasaulio bankų indėlius jos nesusigrąžins. Judas, išsižadėjęs Jėzaus, gavo tai, ko nesitikėjo: jį apsėdo varginantys sąžinės priekaištai, kurie lengvai nuslopindavo kartais kylančią mintį atgailauti – bėgti pas Jėzų, apkabinti Jo kojas ir melsti atleidimo…

Kai Judas, savo gyvenimą artimai susiejęs su Mokytoju, paskui savo širdyje pradėjo Jam reikšti pretenzijas, maištauti, ir, nusiritęs į moralinio sugedimo dugną, tarė: „Nors mane vadina Kristaus mokiniu, bet širdyje nebejaučiu Jam pagarbos; Jis savo mokslu ne tik Rašto mokytojus piktina… Daugelis ne veltui kalba, kad Jis – maištininkas ir lengvatikių suvedžiotojas. Įduosiu Jį fariziejams, tegul visiems laikams Jam užčiaupia burną… Už tai ir pinigų gausiu“, – šiuo lemtingu sprendimu paspendė sau spąstus, iš kurių tik  Dievas galėjo išvaduoti… Nors Judas Jėzų išdavė, bet galbūt jam buvo suteikta galimybė paskutinę gyvenimo minutę gailėtis, todėl nė vienas mirtingasis neturi teisės jo pasmerkti ar nuteisinti, nes tai – išskirtinai aukščiausio Dievo veikimo prerogatyva.

Prieš Jėzų suimant, Jis savo kančios išvakarėse su apaštalais valgė Vakarienę, – davė jiems save kaip Eucharistinį valgį, kuris yra nemirtingumo pilnatvė, stiprinanti kiekvieną, kas dėkodamas jį priima. Iš savo Mokytojo pavyzdžio mokomės ramiai priimti net chaotiško pasaulio iššūkius, kurie yra mūsų kasdienybės testas, parodantis mūsų ištikimybės laipsnį Tam, kuris netrukus ryžtingai savo žingsnius nukreips link Golgotos, kad būtų kančios antspaudu patvirtinta tai, ką Jis dar atliks. Tiesa, kas kybo prikaltas ant kryžiaus, atrodo, kaip beviltiškai pralaimėjęs, todėl aplinkiniams atsiras dingstis manyti: „Kaip ir visų nuteistųjų, taip ir šio žmogaus, nors ir visiems nematytu gerumu spinduliavusio, gyvenimą ištiko fiasko…“ Bet greitai išaiškės, koks paviršutiniškas ir skubotas buvo toks vertinimas!

Kai švenčiame Viešpaties dieną dalyvaudami Eucharistijos šventime, prisimename, kad  ne tik kunigas, bet, pasak, Vatikano II Susirinkimo, ir „tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją drauge aukoja ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile”. Būsimasis palaimintasis arkivysk. Teofilius Matulionis tapo mūsų sektinu pavyzdžiu ir dvasiniu tėvu Kristuje (1 Kor 4, 15), nes su misionierišku uolumu Evangeliją skelbė ne tik Latvijos ir Peterburgo bažnyčiose, bet, visiškai išsižadėdamas savęs, ją liudijo gyvenimą aukodamas Viešpačiui. Kai jis už bekompromisinę ištikimybę Nukryžiuotajam buvo nuteistas ir turėjo ištverti rafinuotas tardytojų patyčias kalėdamas Rusijos kalėjime ir pataisos namuose, savo kentėjimus jungė su Jo kančia ir juos aukojo už tuos, kurie jį persekiojo.

Jis dvasinės stiprybės sėmėsi iš neišsenkančio Eucharistijos šventimo šaltinio. Antai nutremtas į Solovkų lagerį, ištikimas Dievo tarnas (tuo metu vyskupas) T. Matulionis drauge su kitais kalėjusiais kunigais keldavosi naktį ir šaltyje slapčia aukodavo šv. Mišias. Jie suprato, kad, priimdami eucharistinį Jėzų į savo širdis, visada yra pasiruošę mirti, nes amžinąjį gyvenimą savyje turės ne tik tą dieną, kai juos Namo pašauks Kristus, bet Jis – nemarumo Viršūnė – su jais esti čia ir dabar – visada (plg. Jn 6, 54).

Jėzaus kančia turi skirtingas pakopas. Vienokia ji buvo, kai Kristus, palikdamas šlovingą dangų, dėl mūsų tapo vargšu, ir kitokia, kai Jis Getsemanės sode, matydamas, kas dar turi įvykti, buvo ištiktas mirtino liūdesio. Čia Petras matė kitokį Jo veidą, visai nepanašų į Taboro kalne saule spindėjusį, todėl ir neištarė: „Kaip mums gera būti; sustabdykime žavingą laiko blyksnį!“ Ne, nuo mirtimi alsuojančio liūdesio norisi bėgti neatsigręžus, o ne juo mėgautis. Kai kančia iškreipia žmogaus veidą, mūsų prigimtis natūraliai kaip arklys stojasi piestu.  

Kai Jėzus, parpuolęs kniūbsčias, meldėsi ir iš susijaudinimo dėl neišvengiamai artėjančios baisios kančios krauju prakaitavo, Jo mokiniai miegojo. Iš tiesų jie dar nebuvo tikri Jo sekėjai, nes nebuvo išaušusi iš esmės širdis perkeičianti Sekminių diena, kai Šventoji Dvasia – vienintelė, neturinti krantų, gyvojo vandens Jūra, – ant jų išsiliejusi būtų juos savyje paskandinusi, atvėsinusi perdėm žmogiškų emocijų įkarštį ir suteikusi naują charakterį, liudijantį apie maksimaliai besąlygišką atsidavimą tarnaujant Viešpačiui bei žmonėms.

Iš pirmo žvilgsnio, mirtis yra piktdžiugiška blogio pergalė; juk net Jėzus, merdėdamas, garsiai klausė: „Kodėl mane, Tėve, apleidai?“ Visada Jis išklausydavo savo Sūnaus prašymus. Todėl nekyla abejonė, kad po šios paskutinės maldos į begalinės kančios  pervertą Jėzaus širdį „įsmigo“ nenugalimos vilties spindulys, bylojantis: „Mano brangus Sūnau, dar trumpa valandėlė, mirtis visai išsikvėps, ir mūsų susitikimo šventei nebus pabaigos“.

www.egzorcistas.lt