Mintys žvelgiant į kanoninį pal. Teofiliaus paveikslą

Vysk. Jonas Ivanauskas

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Tomo Urbelionio / BFL nuotr.
1 182

Šventųjų paveikslai yra Evangelija gyvenusio krikščionio liudijimas (martyrium).

Paveiksle drauge susipynusi Dievo ir žmonių istorija, dabartinė žemiškoji tikrovė ir naujas dangus bei nauja žemė (plg. Apr 21,1). Paveiksle teologiškai pasakojamas palaimintojo vyskupo ir kankinio gyvenimas per jo pasirinktą šūkį bei vyskupo herbą, kuriame trys kryžiai, erškėčių spygliais apjuostas Avinėlis ir užrašas Per crucem ad astra („Per kryžių į žvaigždes“).

Į mus ir drauge kažkur toli, į Dievo istoriją, žvelgiantis vyskupas bei kankinys Teofilius. Jo žvilgsnis ramus, tvirtas, išvargintas ilgų įkalinimo metų ir kartu kupinas gyvo tikėjimo bei pasitikėjimo Dievu. Tai tikras Dievo žmogus, atsidavęs Dievo darbui, kurį per jo gyvenimą Viešpats norėjo nuveikti. Šią tarnystę patvirtina dievišku spindesiu galvą gaubianti šventumo aureolė.

Pasak paties Teofiliaus, jo herbe esantys trys kryžiai tarsi išreiškė tris įkalinimus, iš kurių pats sunkiausias ir ilgiausias buvo paskutinis. Krikščioniui kryžius yra Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo ženklas. Per kryžių Kristus krikščioniui tampa „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6).

Kanoninis palaimintojo Teofiliaus Matulionio paveikslas, kurį nutapė lenkų dailininkas Zbigniewas Gierczakas.
Herbe esančių trijų kryžių turinys pradedamas pasakoti nuo kryžiaus, esančio ant vyskupo krūtinės. Kristus kryžiumi nugalėjo nuodėmę ir mirtį, išgelbėjo žmogų iš vergavimo tamsybių kunigaikščiui. Kristaus kryžiumi paženklintas Teofiliaus kaip krikščionio, kaip vyskupo ir kaip kankinio gyvenimas. Kryžiaus centre esanti raudona spalva išreiškia Kristaus ir visų tikėjimo kankinių kraują. Apranga liudija vyskupo ir kalinio gyvenimą.

Dešinėje Teofiliaus rankoje – medinė lazda. Tai lazda atsiremti palaužtam sunkių kalėjimo darbų ir kartu ganytojo pastoralas, ant kurio paties kalinio rankomis išraižyta Dievo Apvaizdos akis – Dievo Apvaizda Teofilius besąlygiškai pasitikėjo.
Kaire ranka Teofilius spaudžia rožinį, kurį buvo pasidaręs iš duonos ir pririšęs medinį kryželį. Kartu su rožinio kryžiumi jis apkabinęs spygliuotos vielos tvorą. Tai tarsi tas Avinėlis, apjuostas erškėčių vainiku. Ties palaimintojo figūra tvoros spygliai nutrūksta. Kryžiaus tiesa ir maldos galia išlaisvina iš bet kokios vergijos. „Tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8,32)

Trečiasis herbe esantis kryžius atspindimas paveikslo apačioje, kairėje ir dešinėje pusėje. Tai Lietuva, laukų ir pakelių kryžiai, koplytstulpiai ir Rūpintojėliai… Tarsi kartu būtų persikėlę iš M. K. Čiurlionio paveikslų. Tai visi Lietuvos kankiniai, kaliniai, tremtiniai, žuvusieji už tikėjimą, tiesą. Tėvynės laisvę, nenulenkę galvos ir nesutikę vergauti blogio galybei. Tai kartu šiandienė Lietuva su jos vaikų kryžiais ir Rūpintojėliais… Lietuva, į kurios gyvenimą šiandien ateina Teofilius Matulionis. Ateina atlikti Dievo darbo.

Palaimintojo figūros dešinėje ir kairėje pusėje kalėjimo kamerų „narai“, ant kurių vyskupas Teofilius praleido daugiau nei šešiolika metų. Tai kartu gyvenimo „kamerų narai“, kurie žmogui tampa padėtimi, iš kurios, atrodo, neįmanoma išsivaduoti. Tačiau ant „narų“, tokios gyvenimo padėties, Teofilius išraižo sprendimo būdą – užrašą Per crucem ad astra.

Galiausiai – tarsi paveikslo Apreiškimo Jonui 21 skyrius (plg. Apr 21). Kosminis ir dangiškasis dangus. Alfa ir omega. Šventosios Dvasios gūsis, visa perkeičiantis Sėdintysis soste: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21,5). Ir šiame tarsi žemiškos Šiaurės danguje spindinti dangiška Šiaurinė žvaigždė – tikroji žvaigždė – Kristus.

Bernardinai.lt
Rekomenduojame