Palaimintojo Teofiliaus linkėjimai kunigams

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

Jonas Bulaitis Kaišiadoryse, 1996 m.
271

Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve yra išlikęs įdomus susirašinėjimas iš 1958 metų tarp Romoje gyvenančio kun. Jono Bulaičio ir vyskupo Teofiliaus Matulionio. Anuomet išeivijoje šventinami lietuvių kilmės kunigai galėjo pasirinkti būti inkardinuotais kurioje nors Lietuvos vyskupijoje [inkardinacija – dvasininko priklausymas vyskupijai]. Buvo manoma, kad sugriuvus sovietinei sistemai Lietuvai labai reikės kunigų, todėl išeivijos kunigai tam iš anksto ruošėsi.

Jonas Bulaitis, gimęs 1933 m. Anglijoje lietuvių emigrantų šeimoje, 1958 metais Romoje tapo kunigu, tačiau panoro bent juridiškai priklausyti Kaišiadorių vyskupijai. Tad 1958 m. balandžio 2 d. jis pirmą kartą kreipiasi laišku į vyskupą Teofilių:

„Atleiskite man, kad aš dar Jums visai nepažįstamas drįstu Jus sutrukdyti. Esu gimęs Anglijoje ir š. m. vasario 2 d. priėmiau Kunigystės Šventimus ir esu įsikardinavęs į Jūsų vyskupiją. Šia proga noriu Jums, kaip savo ordinarui, apie tai pranešti ir kartu Jums palinkėti tikrai Viešpaties palaimintų šv. Velykų Švenčių. Taip pat mano nuoširdūs linkėjimai ir J. E. vysk. V. Sladkevičiui“.

Vysk. Teofilius jaunajam kunigui parašė nuoširdų laišką, kuris išreiškia nepaprastai gilų požiūrį į kunigystę ir gali būti pristatomas kaip palaimintojo palinkėjimas kiekvienam kunigui.

„Didžiai gerbiamas, Brangus ir Mylimas Kunige Jonai!

Nuoširdžiai Jums dėkojame su J. E. Vincentu už laišką, sveikinimą ir linkėjimus. Labai džiaugėmės, kad Kaišiadorių vyskupiją – kuklią Kristaus Avidės dalelę pasirinkot kaip apaštalavimo vietą Dievo garbei ir sielų išganymui. Su visais Kaišiadorių vyskupijos kunigais ir tikinčiaisiais sveikinam Jus kaip mūsų vyskupijos šeimos narį ir nekantriai laukiame Jūsų atvykstant ir įsijungiant darbu, malda ir auka į didįjį Kristaus Vynuogyno darbininkų žygį. Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža. Esame dėkingi Gerajam Pjūties Šeimininkui, kad per Jus Jis teikėsi papildyti mūsų vyskupijos Vynuogyno darbininkų eiles.

Nors asmeniškai mes dar nesame pažįstami, tačiau Jūs esate mums ypatingai brangus kaip Viešpaties dovana mums ir mūsų vyskupijai. Nuo dabar Jumis kaip mylimu sūnumi mes sielosimės ir už Jus melsimės.

Mes pasitikim Viešpačiu, kurio valioje žmonių ir tautų žingsniai ir keliai. Jis atvedė Jus prie savo altoriaus, Jis išsaugos Jus ir išlaikys mūsų vyskupijai kaip šviesų gintarėlį audringų laikų jūros ir tėviška savo Apvaizdos ranka atves pas mus kaip šviesų, šventą, kilnų kunigą secundum mentem et Cor Jesu [pagal Kristaus nusistatymą ir širdį].

Šia proga Jus kaip mylimą sūnų nuoširdžiai prašome prisiminti ir mus savo maldose.

Su gilia pagarba ir meile Kristuje.

+Teofilius Matulionis

Kaišiadorių vyskupas

Birštonas, 1958 m. balandžio 18 d.“

Nors žemiškos gyvenimo kelionės metu J. Bulaitis niekad nebuvo susitikęs su vysk. Teofiliumi, tačiau Dievo Apvaizda taip sutvarkė, kad kun. J. Bulaitis vyskupo Teofiliaus siuntimu baigė Popiežiškąją bažnytinę akademiją ir darbavosi Vatikano diplomatinėje tarnyboje įvairiuose kraštuose. 1981 m. tapęs arkivyskupu J. Bulaitis buvo paskirtas pronuncijumi Centrinės Afrikos Respublikoje ir Konge, vėliau – nuncijumi Irane, Pietų Korėjoje ir Mongolijoje, Albanijoje.

2008 arkivysk. J. Bulaitis dalyvavo Kaišiadorių katedroje užbaigiant vyskupijoje Dievo tarno Teofiliaus Matuliono beatifikacijos bylos procesą, o apsigyvenęs Romoje iki pat savo mirties (2010 m.) ėjo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos postulatoriaus pareigas.

Rekomenduojame