Palaimintojo Teofiliaus Matulionio meilė Dievui ir Tėvynei

Dr. Roma Zajančkauskienė, Birštono sakralinio muziejaus vedėja

499

Katalikiškos Lietuvos 550 metų ir laisvos Tėvynės 20 metų sukaktims paminėti 1937 m. palaimintasis Teofilius pakvietė visuomenę pastatyti paminklą, malonų Dievui ir brangų Tėvynei, iš kurio plauktų dangaus palaima mūsų šaliai. Tas paminklas — tai nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Jo nuomone, Šv. Mikalojaus šventovė, esanti laikinojoje sostinėje – Kaune, miesto centre, ir būdama viena seniausių, su gana storomis sienomis, toli nuo miesto triukšmo, labai tinka tokiam tikslui. 1937-1940 metais vyko bažnyčios remonto darbai, įrengiant šildymą, pertvarkant vidaus erdvę. Vyskupas pasitelkė jauną scenografą L. Truikį, vitražus užsakė Miunchene, Vokietijoje. Šis paminklas puikiai išsilaikęs, stovi ir džiugina. Kauno arkivyskupijos archyve saugomas dokumentas byloja, kad vyskupas Teofilius pageidavo užrašyti ant naujai padirbintos šv. Mišių taurės užrašą su nuolatinės Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradžios data – 1940 m. vasara.

Gyvendamas politinių lūžių ir visuomenės santvarkų pasikeitimų laikotarpiu vyskupas T. Matulionis nepasidavė jokios politinės ideologijos įtakai. Vietoj to arkivyskupas T. Matulionis paragino kunigus naudoti radikalesnę bei tobulesnę priemonę – skelbti krikščioniškas tiesas ir mokyti krikščioniškos moralės. Tame jis matė vienintelę prasmę, nes ne ginkluota kova ar politinės intrigos gali žmones išvesti iš susidariusios krizės, bet Dievo pažinimas ir krikščioniškas gyvenimas. Dėl gilaus tikėjimo ir išreikšto pamaldumo palaimintasis Teofilius sugebėjo atidžiau pažvelgti į laikmečio aktualijas ir rasti sėkmingus tuometinių problemų sprendimus. Anot politinio kalinio J. Armonaičio, vyskupas savo giliomis įžvalgomis pasidalindavo su šalia kalinčiais ir dažnai tuo suteikdavo akstiną permąstyti kiekvienam savo gyvenimą moralės požiūriu. Jis buvo realistas, tačiau giliai tikintis ir rimtai traktuojantis Evangeliją. Jis nešė Evangelijos vertybes į tas gyvenimo sąlygas, kuriose jam teko gyventi, kalėti ar būti tremtyje. 1924 m. spalio 9 d. laiške M. Jočytei iš Maskvos kalėjimo vyskupas rašo: „Įkyrėjo be prasmės gyvenimas. Prašau atsiduksėti prie Visagalio. Aš kasdien pavedu Jus Jėzaus Širdies globai.“

Krikščionys kankiniai yra ir Dievo meilės apaštalai. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio karšta meilė Dievui, kliovimasis Juo reiškėsi intensyviu maldos gyvenimu: gilinimusi į Dievo žodį, vienijimąsi su Dievu Eucharistijoje, rožinio malda, užtarimo malda už savo ganomuosius, už Bažnyčios Lietuvoje ir Rusijoje reikalus. 1956 m. gruodžio mėnesį vyskupas iš Birštono Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems rašo: „Daugiau kaip po devynerių metų gyvenimo toli nuo diecezijos gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir Kaišiadorių diecezijos ribose apsigyventi (…).“ Sugrįžimą į mylimą Tėvynę palaimintasis priskiria Dievo gailestingumui, nes puikiai žino, kiek ilgai ir kantriai ir pats vyskupas, ir artimieji prašė maldose. Viename laiškų iš Mordovijos jis rašė kaip labai trokštąs, kad jo kaulai būti palaidoti pašventintoje Lietuvos žemėje. Palaimintasis Teofilius suprato savo kalinimo priežastį kaip neapykantą tikinčiųjų atstovui, todėl kitame laiške randame jo išreikštą dėkingumą Kūrėjui. Jis būdamas tremtyje dėkoja, kad kunigus atsiuntė ten, kur yra tikintieji.

Arkivyskupas Teofilius praktikavo dorybes, pasitikėdamas Dievu ir džiaugsmingu paprastumu. Todėl gyveno vidine ramybe, nes savo laimę matė Dievo valios vykdyme, ypač ištikus sunkumams. Tai pailiustruoja dažni žodžiai laiškuose iš įkalinimo Mordovijoje 1954-1956 m.: „Būk valia Tavo!“. T. Matulionio tikėjimo dorybę herojišku lygiu paliudijo, kai viską – net kančias ir vargus – klusniai priėmė kaip Dievo meilės ženklus ir dėkojo už tai: „Aš dėkoju Dievui, kad galėjau kentėti dėl Kristaus.“ 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojo laiške vyskupas Teofilius daug dėmesio skyrė Tėvynės temai: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą. Norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebelieja kraują Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Visa tai prisiminus, nejučiom veržiasi kenčiančio Jobo nusiskundimas: Viešpaties ranka palietė mus. (…) Taigi, kad Dievą išprašytume pasigailėjimo, kad kuo greičiausiai baigtųsi karas (…) kviečiu visus Jus (…) atgailauti už savo ir viso pasaulio nuodėmes ir karštai su pasitikėjimu, nuolankumu ir ištverme melstis už Taiką ir Tėvynę.(…) Pasitikėkime Dievo gailestingumu, šaukimės pagalbos Švenčiausiosios Marijos, Gailestingumo Motinos, šventųjų Juozapo, Kazimiero ir visų mūsų šventųjų tautiečių globėjų (…), kad savo galingu užtarimu palenktų ir sujaudintų Dieviškąją Jo Širdį, kad jis meilingai pažvelgtų į mūsų nelaimingą Tėvynę, skęstančią ašarose ir kraujyje, kuo veikiausiai sugrąžindama mums taiką ir laisvę.“ Kitame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikinčiuosius ragina: „Šaukimės Švč. Jėzaus Širdies, taip mūsų tautai artimos. Juk Kaune 1934 m. liepos 1 d. iškilmingai pasiaukojome Jėzaus Širdžiai ir Jos globai pavedėme save ir mūsų Tėvynę Lietuvą. Kreipkimės tad šiuose sunkiuose laikuose. Toji Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švč. Sakramente ta pačia meile mums plaka. Ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti.“

Akivaizdu, kad arkivyskupo Teofiliaus malda su metais ir su kiekvienu įkalinimu vis labiau intensyvėjo. Atvirumą Dievo veikimui ir valingas pastangas šią bendrystę su Dievu stiprinti jis išsako kaip didžiausią savo džiaugsmą 1955 m. laiške iš Mordovijos: „Vienintelis spindulys mano gyvenime tai, kad galima, ačiū Dievui, atnašauti, brevijorių ir šv. Rožančių kalbėti. (…) Bepalieka melstis – malda prašyti kantrybės.“ Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio nesavanaudišką meilę žmonėms, netgi priešams, atspindi jo elgesys tardymo, kalinimo metu. Jis dalydavosi gaunamais siuntiniais, atidavė šiltus drabužius kameros bičiuliui, budėjo per naktį melsdamasis prie sergančio kalinio, slapta teikdavo sakramentus ir tardymo metu griežtai pasisakė, kad taip elgsis ir toliau, nepaisydamas kalėjimo vadovybės draudimų. Gyvendamas Birštone ir Šeduvoje ar kalėdamas Mordovijoje gausiai susirašinėjo, teikdamas ramybės ir paguodos kunigams, artimiesiems ir netgi mažai pažįstamiems žmonėms.

Palaimintasis Teofilius Matulionis, 1934 m. duodamas interviu žurnalistui apie Lietuvos ateitį, viltingai kalba apie jaunimo mandagumą, išsilavinimo siekį. Palaimintasis pasidžiaugė, kad studentus motyvuoja ne būsimos karjeros galimybės, o „pasišventimas dirbti Bažnyčiai ir Tėvynei. (…) Tad už ateitį Bažnyčios ir Tėvynės galime būti drąsūs“. Arkivyskupas ten pat nurodė ir tinkančias dvasiniam atgimimui priemones: muzika, dainos, chorai, pamilimas jų, uždegimas pamokslais“ (Šaltinis, 1934 m., Nr.6). Gyvename technologijų amžiuje, kai yra daugybė galimybių patirti malonumą, bet taip trūksta galimybių surasti džiaugsmą. Šių laikų sunkumus patiriantis žmogus dažnai susipainioja ir nežino, jog džiaugsmo reikia semtis dvasinės srities dalykuose. Krikščionis žino, kad jis kyla iš širdies, kuri jaučia esanti Dievo mylima ir savo ruožtu myli Viešpatį. Meilė Dievui džiugina ir padeda atgauti viltį ir pačiam žmogui, o pasidalinta su šalia esančiais įkvepia šviesios vilties sunkumuose. Vienuolė benediktinė Agnietė OSB liudijo apie vyskupą Teofilių, kuris nepaisant kankinio išgyvenimo buvo laimingas (parašyta 1957 m. sausio 28 d. laiške iš Belgijos apie 1936-1943 m. gyvenimą Kaune): „Vyskupas T. Matulionis ištisą dieną užimtas įvairiais reikalais, daugelio trukdomas, vis dėlto rasdavo laiko dažnai aplankyti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Jis buvo šios šventovės [Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios] puošmena. Dažnai žmonių žvilgsniai krypdavo į besimeldžiantį vyskupą. Žiūrint į jį, stiprėjo noras melstis, melstis taip, kaip jis meldžiasi. Tos kilnios ir patraukiančios Jo Ekscelencijos sielos būsenos nesugebėsiu atvaizduoti, todėl ir nebandau. Tik tiek galiu pasakyti, kad jo maldoje nesimatė ypatingų gestų ar garsių atodūsių, tačiau kiekvienas stebintis jautė, kad rami bei gili meilė Išganytojui daro jį laimingiausiu kaip tik čia, šalia Jo altoriaus.“

Kad žmogus myli Dievą, suprantame iš to, ar pasikliauja ir pasitiki Juo. Juk ir žmogus, kai kitą žmogų myli nuoširdžiai, tai sukelia jo pasitikėjimą. Dar daugiau, mylėdamas Dievą žmogus drąsiai jam paveda save ir tikisi gausiąs iš Jo atsaku tokią pat meilę. Dievo meilė žmogui yra jau parodyta Jėzaus Kristaus  pasiaukojimu ant kryžiaus. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Daugelis šventųjų, nepaisydami sielvartų ar kančių, pasižymėjo kaip džiaugsmu ir linksmumu spindintys žmonės. Šv. Josemaria Eskriva sakė, jog turime eiti per gyvenimą su kryžiumi ant pečių, šypsena lūpose ir su šviesa, spindinčia mūsų sielose. Panašiai ir apaštalas Paulius, kuris gyvenime buvo suimtas, įkalintas, kentė šaltį ir badą, svaidymą akmenimis, gavo penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio lazdų, o vis dėlto rašė Korinto tikintiesiems: „Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose“ (2 Kor 7, 4).

Teofilius Matulionis pastatė paminklą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui – įrengė pirmą kartą Lietuvoje nuolatinį adoracijos altorių, skatino statyti gražius meniškus medinius kryžius sodybose, kryžkelėse. Pats savo giminaičių sodybose pašventino tris tokius kryžius. Kai nuvyko į Palestiną, Italiją ar Egiptą, teiraudavosi apie lietuvius. Ir kas įdomiausia, kad surasdavo. Tuomet klausdavo, kaip sekasi, kokiu būdu čia atvykę ir iš kokio regiono Lietuvoje kilę. Pusantrų metų lankydamasis lietuvių išeivių Amerikoje bendruomenėse, gyvai pasakojo apie patirtą kankinio gyvenimą, prašė melstis už tėvynėje ir už jos ribų gyvenančius tautiečius. Įdomiausias meilės Lietuvai faktas iš Teofiliaus kelionių yra tas, jog Jeruzalėje ant kalvos, kur Jėzus kančios išvakarėse meldėsi ir kur yra siena įvairiomis kalbomis išrašyta „Tėve mūsų“, maldos, neradęs lietuviškai, gyvai susidomėjo ir pasirūpino, kad metų bėgyje ši malda sienoje būtų išpildyta lietuvių kalba. Kai nuvyksite kaip piligrimai, prisiminkite, kad ją skaito lietuviai jau nuo 1937 m. Liko neįgyvendinta palaimintojo Teofiliaus kita idėja – pastatyti lietuviams piligrimams viešbutį Izraelyje. Ši idėja aktuali, galėtų būti įgyvendinta antrame Lietuvos nepriklausomybės šimtmetyje.

Iki II pasaulinio karo Birštone, Žalgirio aikštėje (dabar J. Basanavičiaus aikštėje), stovėjo aukštas medinis kryžius, prie kurio buvo statomi garbių svečių sutikimo vartai. Būtų gražu atliepti į palaimintojo Teofiliaus, kuris pamilo Birštoną ir norėjo iki mirties čia gyventi, mintį – pastatyti menišką kryžių kaip pergalės ženklą. Dar kirba ir kita idėja. Ant Birštono piliakalnio XX a. pradžioje plevėsavo trispalvė vėliava. Gal šiemet yra tas metas, kad Vytauto kalno viršūnėje būtų iškelta ir apšviesta trispalvė. Ji mūsų svečiams ir birštoniečiams primintų istorijos bėgyje buvusią Birštono pilies gynybinę svarbą bei kasdien žadintų tautiečių patriotinius jausmus. Birštoniečiai tuo didžiavosi prieš septyniasdešimt metų, Europos tautos: norvegai, švedai ir kitos, – didžiuojasi savo vėliava iki šiol, o kodėl mes negalime?

„Gyvenimas“, Laikraštis Prienų rajono ir Birštono krašto žmonėms, 2018 m. vasario 24 d., Nr. 14

Rekomenduojame