Palaimintojo Teofiliaus Matulionio vėliavnešiai Molėtų krašte

Kun. Marius Talutis

Nuotr. Valentas L.
115

Ankstyvas birželio 25-osios dienos rytas, Vilniaus katedros aikštėje dar pluša darbininkai, nes tik 14 val. po pietų prasidės pirmosios Lietuvoje beatifikacijos iškilmių apeigos, kuriose palaimintuoju bus skelbiamas Molėtų krašto sūnus, vyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis. Pradeda rinktis pirmieji piligrimai, ir mano nuostabai bei didžiausiam džiaugsmui – pirmieji aikštėje pasirodo molėtiškiai, ar iš savo uolumo, ar iš atsargumo, o gal iš prigimto pamaldumo atvyko pirmieji ir žengė užimti savo vietų aikštėje. Jų veidai, kaip ir daugelio tos iškilmės dalyvių nušvitę, juk toks džiaugsmas ir susijaudinimas paliečia ne vieną, o ypač kai į šią šventė pakvietė taip su Molėtų kraštu suaugęs, tiek daug aukštaitiškų būdo bruožų įkūnijęs vyskupas Teofilius.

Bet ne tik kilmė ir charakteris riša palaimintąjį Teofilių su Molėtų kraštu. Yra ir daugiau saitų. Šį kartą norėčiau prisiminti ir trumpai paminėti garbingus kunigus, kurie dirbo Molėtų rajone ir buvo labai artimi vyskupo Teofiliaus bendradarbiai, jų pasėtas Teofiliaus draugystės grūdas puikiai prigijo mūsų žmonių širdyse, todėl molėtiškiai jau seniau pažino ir pamilo būsimąjį palaimintąjį.

1961-1962 metais vikaro Molėtuose, o nuo 1962 iki 1984 metų klebonavo Videniškiuose kanauninkas Jonas Jonys. Jam esant Birštono klebonu 1956 metais pas jį prieglobstį surado ir kartu beveik 2 metus gyveno vyskupas T. Matulionis grįžęs po trečiojo įkalinimo Vladimiro kalėjime ir Potmos invalidų namuose. Tik atvykęs iš nelaisvės vietų vyskupas buvo labai silpnas, kurį laiką pabuvo pas kunigą Pilką Butrimonyse, pas brolienę Kaune, vėliau nusprendė sustiprinti sveikatą Birštono sanatorijoje. Klebonas Jonys juo labai rūpinosi nuo pirmųjų dienų, vyskupas pasitikėjo klebonu, patiko Birštonas, nes yra jo vyskupijos ribose, todėl tiesiog maldavo: „Kur aš dabar pasidėsiu, priimk ir laikyk mane pas save“. Nors vietos klebonijoje buvo labai nedaug ir vyskupui bei klebonui teko po mažą kambariuką, nors dėl T. Matulionio apsigyvenimo laukė kratos ir nuolatinis saugumo sekimas – klebonas Jonas Jonys parodė didelę drąsą ir svetingumą. Kanauninkui teko dalyvauti ir slaptose vyskupo T. Matulionio įpėdinio Vincento Sladkevičiaus vyskupo konsekracijos apeigose 1957 metais Kalėdų naktį Birštono klebonijoje. Dėl šio įvykio jam teko sumokėti laisvės kainą – buvo areštuotas, tardomas, teisiamas ir 3 metus praleido Mordovijos lageryje. Jo teisme Vilniuje, nepaisant sunkios sveikatos, liudininku buvo iškviestas vyskupas Matulionis. Vienam teisėjui ėmus vyskupą klausinėti neesminių klausimų vyskupas pasakė: „Jūs manęs nevarginkite, o aš – jūsų“ ir daugiau nebekalbėjo. Nors kunigui Joniui susidurti su Rusijos lageriais teko jau po Stalino mirties kai sąlygos buvo šiek tiek pagerėjusios, tačiau didvyriškas jo poelgis priimant vyskupą į namus ir dėl draugystės nebijojimas eiti į lagerius lieka verti pačios didžiausios pagarbos. Vyresni Videniškių parapijiečiai prisimena taikų, ramų, visuomet gerai nusiteikusį kanauninką Joną, jo atsidavimą Bažnyčiai bei pomėgį meistrauti, domėjimąsi technika ir įvairiais išradimais.

1960-1965 metais klebonavo Bijutiškyje, o 1965-1974 metais darbavosi Inturkėje kanauninkas Jonas Pilka, vyskupo Teofiliaus Matulionio giminaitis (vyskupas buvo jo mamos pusbrolis). Jį su vyskupu siejo ne tik giminystės bet didžiulės pagarbos, pasitikėjimo ryšiai. Kanauninkas lankė vyskupą įkalintą Vladimiro kalėjime ir Mordovijoje, rūpinosi jo grįžimu į Lietuvą. Tik grįžęs po trečiojo įkalinimo vyskupas pirmiausiai vyko į Butrimonis, kur klebonavo kanauninkas Pilka. Jie nuolat susirašinėjo laiškais, todėl ir į Molėtų rajono paštą dažnai atskriedavo ne vienas vyskupo ranka tvarkingai užrašytas laiškas.

1962 metais Joniškio parapijos altarista, 1973 metais pora mėnesių – Dubingių klebonas,  ir iki 1982 metų Stirniuose klebonavo kanauninkas Stanislovas Kiškis. 1989 metais jam teko garbė parašyti Kaišiadorių vyskupui prašymą pradėti vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylą. Kunigas Kiškis, 1929 metais, dar pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos buvo paskirtas kurijos kancleriu – atsakingu už vyskupijos raštvedybą ir su nepaprastu kruopštumu atliko šį darbą iki 1945 metų kuomet buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Komijos respubliką. Keletą metų iki suėmimo jis dirbo drauge su vyskupu Teofiliu kurijoje, jis buvo su juo 1944 metų liepos 13 d. naktį kuomet ėjo frontas ir buvo bombarduojami Kaišiadorys, o vyskupas likęs kurijoje visą naktį garsiai meldėsi rožančių drebant žemei nuo bombų smūgių. Vėliau vyskupas T. Matulionis rinkdamasis savo įpėdinį tarp galimų kandidatų buvo numatęs ir kunigą Kiškį, kas atskleidžia didžiulį vyskupo pasitikėjimą juo. Naudodamasis Amerikoje turimais kontaktais ir rašydamas slaptą laišką Šventajam Sostui dėl kandidatų į vyskupus kunigo Stanislovo lagerius šmaikščiai pavadino „akademija“, būk tai „Stasys sveikas grįžo iš akademijos ir dabar gyvena Kaišiadoryse“. Būtent klebonaudamas Stirniuose kanauninkas parašė biografinę knygą apie arkivyskupą T. Matulionį, kurios rankraščius slapta gavę užsienio lietuviai publikavo ir skleidė žinią apie kankinį, o Lietuvoje knyga buvo išleista atgavus Nepriklausomybę. Ilgą laiką ji buvo vienintelis rašytinis šaltinis norintiems susipažinti su Teofiliu ir ne vienam įkvėpė susižavėjimą jo asmenybe.

1950-1952 m. – Suginčiuose, 1952-1956 m. – Inturkėje, 1975-1977 m. Skudutiškyje, ir nuo 1984 m. iki 1997 m. Videniškiuose klebonavo kunigas Mykolas Balnys. 1946 metais jis buvo vyskupo T. Matulionio paskirtas kurijos sekretoriumi, jam teko tvarkyti sudėtingus reikalus, saugoti paliktus daiktus po vyskupo suėmimo ir įkalinimo 1946 metais gruodžio 18 dieną.  1956 metais grįžęs iš lagerių vyskupas T. Matulionis apsigyveno Birštone, kunigas Balnys klebonavo Jiezne, šie abu miesteliai netoli vienas nuo kito, todėl vyskupas buvo ypač dažnas svečias Jiezno parapijoje. Kunigas Balnys mėgdavo dalintis prisiminimais apie vyskupą, iškeldavo jo šventumą ir nuolankumą. Iki gyvenimo pabaigos jis negalėjo pamiršti kaip vyskupas-kankinys prašydavo jo, tik pašventinto jauno kunigo išklausyti išpažinties.

Molėtuose atliko vikaro tarnystę (1959-1960; 1972-1973), Joniškyje (1978-1988), Dubingiuose (1961-1966; 1973-1974; 1989-1992) buvo klebonu genialusis kunigas, poliglotas, teologas Česlovas Kavaliauskas. Nebuvo kunigas Česlovas artimas vyskupo Teofiliaus bendradarbis ir nesigirdėjo nei jo straipsnių, nei radijo laidų apie vyskupą, tačiau Naujojo Testamento vertėjo ir teologo biografijose sutinkame faktą, jog vyskupas T. Matulionis 1946 metais Česlovą Kavaliauską slapta įšventino kunigu. Taigi ir prie šios iškilios asmenybės tiesiogine ir dvasine prasme yra prisilietusios palaimintojo vyskupo rankos.

Vertas atminties ir didžiausių pagarbos žodžių Alantos klebonas, puikus pamokslininkas, kunigas Jonas Balčiūnas, dirbęs Alantoje 1986-1992 metais. Galėtume pavadinti jį Molėtų krašto Persitvarkymo Sąjūdžio dvasiniu vedliu. Dirbdamas vyskupo T. Matulionio gimtuosiuose kraštuose jis taip pat brangino, skleidė, įamžino kankinio atminimą.

Galiausiai reikia paminėti ir Skudutiškyje, Pusnėje bei Stirniuose dirbusį kunigą poetą, kryžių meistrą Alfonsą Šatą, taip pat praėjusį ir lagerių išbandymus. Jis šalia anksčiau paminėtų meninių užsiėmimų, fotografijos pagalba gausiai gamino ir platino paveikslėlių seriją skirtą žymiems Lietuvos dvasininkams, didvyriams, kankiniams. Buvo  išplatinęs ir vyskupo T. Matulionio fotografijas su gyvenimo aprašymu. Dar ir dabar Molėtų krašto bažnyčių zakristijose galima pamatyti didesnius ar mažesnius kunigo A. Šato gamintus paveikslėlius, o šventoriuose, kapinėse išlikę jo gaminti kryžiai.

Šie paminėti vyskupo Matulionio vėliavnešiai šiandien jau iškeliavę į Amžinybę ir tikiu, drauge su savo Ganytoju Teofiliumi garbina Dievą danguje. Galime tik nuoširdžiai džiaugtis ir dėkoti Dievui, kad mūsų rajonas apdovanotas ne tik gražia gamta, bet ir didžiomis asmenybėmis, kurios čia darbavosi, kūrė, meldėsi, skelbė Dievo Žodį, skleidė gerumą ir grožį. Šių kunigų drąsos, atminties ir pasiaukojusios tarnystės dėka vyskupo Matulionio asmenybė nebuvo amžiams palaidota po užmaršties dulkėmis, bet vis naujai iškeliamas okupacijos, Sąjūdžio ar šiuo sunkiu demografinio tuštėjimo laikotarpiu. Ir tai yra prasmingiausia, kai didvyris yra gyvas pirmiausia žmonių atmintyje, o ne paminkluose ar gatvių pavadinimuose. Palaimintasis vyskupas ir kankinys Teofilius visada mums lieka aktualus ir labai reikalingas, vis kviečiantis neišsigąsti, tikėti ir pasitikėti Dievu.

Šaltinis www.moletuparapija.lt

Rekomenduojame