Šventos šeimos – šventa vyskupija

234

1943 m. gegužės 23 d. Teofilius Matulionis tapo Kaišiadorių vyskupu. Skaitykite jo pirmąjį ganytojišką laišką, kuris ingreso dieną buvo skaitomas visose vyskupijos bažnyčiose. Perspausdinama iš prel. P. Gaidos knygos „Nemarus mirtingasis. Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ (1981 m.).

Dievo gailestingumu ir Apaštalų Sosto malone Kaišiadorių Vyskupas, vyskupijos Broliams Kunigams, Vienuoliams ir Vienuolėms ir visiems tikintiesiems siunčia Ganytojo pasveikinimą ir laiminimą.

Mirus Jūsų ganytojui šv. a. vyskupui Juozapui Kuktai, Dievo Apvaizdos sprendimu ir Kristaus Vietininko Šventojo Tėvo Pijaus XII pavedimu uždėta man nelengva ir atsakinga pareiga vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, būti Jūsų ganytoju. Man pavesta rūpintis amžinuoju Jūsų, brangūs broliai Kunigai ir mylimieji dieceziečiai, išganymu, pavesta būti Jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti Jūsų ir tėvu, ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę.

Aš girdžiu Dievo man duotą įsakymą per Šv. Luką evangelistą: „Žiūrėkite patys savęs ir viso būrio, kuriame Šventoji Dvasia pastatė jus vyskupais valdyti Dievo Bažnyčios, kurią Jis yra įgijęs savo krauju“ (Apd 20, 28) ir Šv. Povilo žodžius Kretos vyskupui: „Tuo tikslu aš palikau tave Kretoje, kad pataisytumei, ko netekta [, kas buvo likę nesutvarkyta]“ (Tit 1, 5).

Niekuomet nėra lengva ganytojavimo našta, juo labiau karo metu, kai gaudžia patrankos, iš oro krenta geležies kruša, kai milijonai karių kraują lieja ir miršta frontuose. Ir mūsų Tėvynė, ir mūsų tauta, paliesta šio žiauraus karo sunkumų, išgyveno baisius okupacijos metus su enkavedistų kalėjimais, kankinimais, žudynėmis ir kelių dešimčių tūkstančių geriausių mūsų tautos sūnų ir dukterų ištrėmimu į tolimąjį Sibirą vien dėl to, kad buvo geri katalikai ar nuoširdžiai mylėjo savo kraštą, Tėvynę. Vaizdas pasidarė dar liūdnesnis, kai keli tūkstančiai mūsų Tėvynės partizanų ir karių, prasidėjus vokiečių su bolševikais karui, krito kaip aukos už Dievą ir Tėvynę. Bolševikai ne tik fiziškai mus naikino. Būdami bedieviai, kėsinosi ir mūsų tautą subedievinti: lietuvį padaryti bedieviu, iš lietuvio širdies išrauti jo brangiausią turtą — tikėjimą Lietuva, Lietuvoje sunaikinti Katalikų Bažnyčią. Tuo tikslu iš mokyklų išmesta tikėjimo dėstymas, drausta vaikus švento tikėjimo tiesų mokyti, katekizuoti, pašalinta iš įstaigų kryžiai, uždarytos katalikiškos organizacijos, uždrausta katalikų spauda, spaudoje ir per paskaitas Dievas ir tikėjimas buvo išjuokiamas, vaikai ir jaunimas apgaule ir varu verčiamas stoti į bedieviškas pionierių ir komjaunuolių organizacijas.

Prie šių blogybių prisidėjo dar viena blogybė, kuri, amžinybės žvilgsniu žiūrint, yra pati blogiausia, tai – moralinis žmonių pakrikimas: daugelio žmonių atšalo tikėjimas, apleista šventi sakramentai, šventų dienų šventimas ir kitų kataliko priedermių vykdymas; įsigalėjo neapykanta vienų kitiems, žiaurumas ir neteisingumas bei svetimo turto negerbimas; nemaža šeimų pairo arba jos buvo sudaromos vien civilinės metrikacijos aktu, be šventos Moterystės sakramento ir be Dievo ir Bažnyčios palaiminimo, atsirado vedusiųjų, kurie, nepaisydami Dievo ir prigimties įstatymų, išniekino moterystės šventumą, vengdami šeimos, paplito baisus nusižengimas, kuris šaukiasi į dangų keršto, tai – negimusiųjų gyvybių žudymas; be to, paskutiniu metu išplito girtuoklystė, kuri mūsų mažai tautai yra baisi nelaimė, nes veda mūsų žmones prie ištvirkimo ir išsigimimo, prie dvasinio ir medžiaginio skurdo. Mūsų Tėvynė tiesiog pradeda skęsti girtuoklystės bangose. Prisiminus tą visą, tenka su pranašu Jeremijumi šaukti: „Naikinte sunaikinta visa žemė, nes nėra nė vieno, kuris imtų tai į širdį“ (Jer 12, 11).

Taigi tokiais, mylimieji, visais atžvilgiais sunkiais laikais man tenka pradėti ganytojo darbą tarp Jūsų.

Tų sunkenybių akivaizdoje pirmučiausia laukiu tvirtos paramos iš Jūsų, broliai Kunigai. Jums, mieli Konfratrai, Bažnyčia pavedė pavaduoti vyskupą, skelbti Kristaus apreikštąjį mokslą, į Jūsų rankas Bažnyčia sudėjo sakramentų ir įvairiausių palaiminimų ir pašventinimų raktus, Jūs esate Bažnyčioje Kristaus mokslo ir teikiamų malonių gyvoji arterija. Šiandien Išganytojas laukia iš Jūsų, broliai Kunigai, kad su padvigubintu atsidėjimu darbuotumėtės religinio tikinčiųjų susipratimo pakėlimui, kad Lietuvą būtų galima, Šv. Povilo apaštalo žodžiais tariant: „Atnaujinti Kristuje“ (Efez 1, 1), kad kuo greičiausiai būtų įgyvendintas Kristaus troškimas: „Aš atėjau ugnies siųsti į žemę ir ko norėčiau, jei ne kad kūrentųsi“ (Luk 12, 49), t. y. kad Eucharistijoje esąs Jėzus būtų tikinčiųjų karštai mylimas, per šv. Komuniją į širdis kuo dažniausiai kviečiamas, altoriaus tabernakulyje nuolat gyvenąs dažnai lankomas, kad per pamokslus rodytumėte kelią į Kristų ir visur prie Jo vestumėte. Kad Lietuvai grąžintumėte pirmykštį šventumą, visai pašalintumėte lietuvių katalikų bedievybę, patvirkimą, girtuoklystę, žadintumėte lietuvio širdyje senovinį pamaldumą Marijai. Bet atsiminkite, brangūs Broliai, kad tą viską tik tuomet pasiseks atlikti, jei savo ganytojo darbą paremsite malda, jei atsiminsite Šv. Povilo patarimą Timotiejui: „Būk pavyzdys tikintiesiems žodžiu, pasielgimu, meile, tikėjimu, skaistybe“ (1 Tim 4, 12). Ir kad niekur nebūtų pagrindo skųstis su pranašu Jeremijum: „Maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda“ (Jer. Raudos 4, 4).

Ir iš jūsų, mieli dieceziečiai, laukiu, kad ir jūs palengvintumėte mano ganytojavimo naštą, sulig Šv. Povilo patarimu: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2). Neužmirškite, kad visa Bažnyčios hierarchija kartu su Šventuoju Tėvu, kartu su viso pasaulio vyskupais ir kunigais yra dėl jūsų ir jums Dievo pašaukiami ir skiriami. Mes, vyskupai ir kunigai, esame jūsų tarnai, o Šventasis Tėvas vadina save Tarnų Tarnu. Išganytojas mums davė griežtą įsakymą: „Eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui“, „kas įtikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mat 16, 15-16). Tokio pat griežtumo įsakymą Išganytojas davė ir jums klausyti mūsų: „Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“ (Luk 10, 16). Kristus mums, vyskupams ir kunigams, duoda ne paraginimą, bet įsakymą: „Eikite tad ir mokykite visas tautas“ (Mat 28, 19). Kartu ir jums, mylimieji, lygiu griežtumu įsako priimti skelbiamąjį mokslą. Mums Kristus įsako teikti tikintiesiems šventus sakramentus, kurie yra įsteigti ne vien kunigams, bet ir visiems tikintiesiems, todėl lygiu griežtumu ir visiems tikintiesiems yra Kristaus uždėta pareiga eiti šventųjų sakramentų, ypač šventos išpažinties ir priimti Švenčiausiąjį Sakramentą.

Tėvai ir motinos, Kaišiadorių vyskupijos dvasinė ir dorovinė būklė didele dalimi priklauso nuo jūsų. Jei jūsų šeimos bus pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios – tai ir vyskupija bus pamaldi, šventa, blaivi.

Visų pirma žiūrėkite, kad visos jūsų šeimos būtų sukurtos su Moterystės sakramentu bažnyčioje, o ne vien tik metrikacijos įstaigoje, be Dievo ir Bažnyčios palaiminimo. Žiūrėkite, kad jūsų šeimose ir jūsų pastogėse viešpatautų meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas. Mylėkitės tarpusavyje ir mylėkite savo vaikus, krikščioniškai juos auklėdami. Žiūrėkite, kad jie nebūtų piktinami blogo pavyzdžio. Kas klauso ir pagal skelbiamąjį mokslą gyvena, tas nepaprastai palengvina sunkų ganytojavimo darbą. Bet svarbiausia parama yra jūsų malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta. Dėl to ir tiek daug blogio pasaulyje, kad tiek maža maldos. Patyrimas rodo, kad kur tikintieji meldėsi už savo vadus, ten jie labai daug gero galėjo padaryti. Taigi atsiminkite mane savo maldose. Vienas žymus konvertitas ir valstybininkas Donos Cortes yra pasakęs: „Kas meldžiasi, padaro daugiau pasauliui gero, negu tie, kurie kovoja. Pasaulis eina blogyn, nes daugiau yra kovų, kaip maldų“. O Šv. Bernardas yra pasakęs: „Kas moka gerai melstis, tas moka gerai gyventi“. 

Tad pripratinkite vaikus kasdieną melstis, šventadieniais šv. Mišių ir pamokslo klausyti, dažnai ir vertai eiti Atgailos ir Eucharistijos sakramentų, nes nuo to priklauso jų žemiškoji ir amžinoji laimė. Tėvai ir motinos, iš jūsų šeimų laukiu šventai išauklėtų dukterų, iš kurių atsirastų tokių, kurios skaistų savo gyvenimą paaukotų Dievui už pasaulio nusikaltimus, padaugindamos seserų vienuolių eiles. Laukiu, kad iš jūsų sūnų atsirastų jaunuolių, kurie išgirstų Dievo balsą, kviečiantį stoti į kunigus ir tapti šventais žmonių sielų vadais. Kaišiadorių vyskupijai kaip tik stinga kunigų. Tenka su Išganytoju nusiskųsti: „Pjūtis, tiesa, didelė, o darbininkų maža“ (Luk 10, 2). Tėvai ir motinos, Kaišiadorių vyskupijos dvasinė ir dorovinė būklė didele dalimi priklauso nuo jūsų. Jei jūsų šeimos bus pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios – tai ir vyskupija bus pamaldi, šventa, blaivi. Dar daugiau, net ir mūsų Tėvynės graži, didinga ir laiminga ateitis priklauso taip pat nuo šeimos, juk šeimos sudaro tautas ir valstybes; kokios šeimos – tokia ir tauta.

Karo sunkenybės, bombardavimai, netikras rytojus, baimė, kad nepasikartotų 1940 metų laikai su kalėjimais, kankinimais, žudynėmis ir ištrėmimais, taip pat mūsų švento tikėjimo, Bažnyčios, Tėvynės ir išvis mūsų tautos neaiškus likimas visiems tikintiesiems lietuviams katalikams kelia didelį ir rimtą susirūpinimą. Nejučiomis ne vienam veržiasi klausimas: Kas bus? Ką daryti? Nenusiminkime, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros. Pasitikėkime Dievu, prisiminkime Kristaus įspėjimą: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Luk 11, 9) ir „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos“ (Jon 16, 23), nes „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jon 15, 5). Taigi pirmučiausia šaukimės Dievo gailestingumo. Bet atsiminkime, kad būtina sąlyga laimėti Dievo gailestingumą – susitaikinti su Dievu per Atgailos sakramentą, nebegrįžti į savo senas nuodėmes, pradėti naują gyvenimą ir tuomet – būkime tikri – nieko blogo mums neatsitiks. Juk Dievas per pranašą Ezekielį užtikrina, sakydamas: „Jei nusidėjėlis darys atgailą dėl visų savo nuodėmių, kurias jis padarė, ir sergės visus mano įsakymus, laikysis teisės ir teisybės, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. Aš nebeatminsiu visų jo neteisybių“ (Ezek 18, 21–22).

Toliau šaukimės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, taip mūsų tautai artimos. Juk per I Tautinį Eucharistinį kongresą Kaune 1934 m. liepos 1 d. iškilmingai pasiaukojome Jėzaus Širdžiai ir Jos globai pavedėme save ir mūsų Tėvynę Lietuvą. Kreipkimės tad šiuose sunkiuose laikuose į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Toji Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiajame Sakramente ta pačia meile mums plaka, Ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti.

Antroji malonių Teikėja yra Švenčiausioji Mergelė Marija, paties Kristaus nuo kryžiaus paskirta būti mūsų Motina, tarpininkė ir globėja. Seniau nebuvo lietuvio kataliko, kuris nebūtų nešiojęs Marijos škaplieriaus ir jos rožančiaus. Ilgais žiemos vakarais po namus skambėjo Marijos garbei Kas nori Panai Marijai tarnaut, o šventadieniais anksti rytais ištisos šeimos giedodavo Rožančių ir Marijos Valandas. Mūsų šalis iš senų laikų yra vadinama Marijos žeme ir tuo vardu mes didžiuojamės. O Marija, amžiams bėgant, mums yra parodžiusi ypatingą savo motinišką globą. Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros Vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo. Taigi ir dabartiniais sunkiais laikais karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę.

Nepamirškime taip pat, kad mūsų vyskupija yra pavesta ypatingai Šv. Juozapo globai. Šv. Juozapas yra visos Bažnyčios globėjas, bet jis yra ypatingas ir mūsų vyskupijos globėjas. Jis gelbėjo Kristų didžiausiuose pavojuose. Jis gali dabar daug pas Dievą. Kreipkimės į jį su pasitikėjimu ir jis gelbės mūsų vyskupiją ir mūsų Tėvynę iš gresiančių mums pavojų.

Reikia melstis ir į Lietuvos globėją Šv. Kazimierą ir kitus mūsų tautiečius, kurie nors dar nėra Bažnyčios paskelbti šventaisiais, bet jau yra pas Dievą ir gali mums padėti. Kadangi malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi.

Visi mes, mylimieji, sudarome vieną katalikišką šeimą. Melskimės vieni už kitus. Melskitės už mane – savo ganytoją, o aš kasdien melsiuos už jus šv. Mišiose, prašydamas Dievo jums gausių Jo malonių. Kiek kartų šv. Mišių gale mano ranka laimins šv. Mišių dalyvius, žinokite, kad kartu ji laimins visos vyskupijos visus gyventojus.

Tegu Visagalis Dievas laimina Jus, brangūs broliai Kunigai, Vienuoliai, Vienuolės, Jus, mylimieji Dieceziečiai, ir tegu šis palaiminimas lydi visus Jus per visą Jūsų gyvenimą.

Bernardinai.lt
Rekomenduojame