Teofilius Matulionis: tiesa, kurią skelbė ne žodžiais, bet savo gyvenimu

Irena Vaišvilaitė, Viktorija Urbonaitė

312

Birželio 30 dieną ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė baigia savo misiją ir atsisveikina su popiežiumi Pranciškumi. Jau šį sekmadienį, birželio 25 dieną, Vilniuje, Katedros aikštėje popiežiaus siunčiamas Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato lietuvį Teofilių Matulionį paskelbs palaimintuoju. Iškilmėse dalyvaus arti pusšimčio kardinolų ir vyskupų, keli šimtai kunigų, kelios dešimtys tūkstančių tikinčiųjų ir miesto svečių. Laukdami šio istorinio įvykio pakalbinome ambasadorę Ireną Vaišvilaitę – koks jos santykis su būsimu palaimintuoju Teofiliumi bei kokia šios šventės prasmė.

Asmeninė pažintis su būsimu palaimintuoju

Apie vyskupą Teofilių Matulionį I. Vaišvilaitė išgirdo jau po jo mirties 1962 metais. „Apie jį sužinojau, iš pokalbių namuose. Nors mano tėvai iš Panevėžio vyskupijos, bet tais laikais sutrukdyto eiti pareigas vyskupo mirtis buvo įvykis. Gerokai vėliau perskaičiau Prano Gaidos knygą „Nemirtingas mirtingasis“. Ji man padarė labai didelį įspūdį. Dar vėliau susipažinau su KGB medžiaga apie arkivyskupą.“

Pašnekovei būsimas palaimintasis tapo artimas dėl keletos priežasčių. „Jis patraukė savo tikrumu, ištikimybe ir meile Dievo karalystei, labai aiškiu tikrovės suvokimu, konkretumu.  Tai, ko gero, labiausiai tuštybei svetimas asmuo, su kokiu kad ir netiesiogiai teko susidurti.“

Istorinė įvykio reikšmė

Nuo pat ankstyvųjų amžių krikščionys tikėjo, jog kankinio kančia yra Kristaus kančia. Tikinčiojo patiriami persekiojimai ir kankinimai yra nukreipti į patį Kristų. Dėl to pirmieji krikščionys kankinius matė kaip ypatingus Kristaus tarpininkus. Krikščionys kankinyje matė Kristų ne tik tuo metu, kai šis atiduoda gyvybę, bet ir po jo mirties.

Teofilius Matulionis pabuvojo 11 kalėjimų ir praleido juose 16 metų, buvo 4 kartus teistas, naktimis tardytas, žiauriai muštas, nuodytas, kankinamas badu, dirbęs fiziškai nepakeliamus darbus siaubingomis sąlygomis, patyręs tremtinio dalią, atlaikęs kratas, nuolat persekiojamas ir šmeižiamas, netekęs sveikatos, galų gale nužudytas suleidžiant nežinomos kilmės injekciją.

„Tai antras lietuvis palaimintasis. Jau tai yra labai svarbu. Į altoriaus garbę pakeliamas bolševikinio komunizmo kankinys – tai irgi labai svarbu, nes šita šmėkla nėra galutinai išnykusi.  Palaimintojo Teofilio meilė Bažnyčiai ir ganytojiškas pasiaukojimas ganomiesiems pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, tikiuosi, bus įkvepiantis pavyzdys jauniems vyrams, svarstantiems savo kunigišką pašaukimą, bet Teofilis Matulionis yra šviesulys visiems, ieškantiems gyvenimo prasmės“, – sako ambasadorė Irena Vaišvilaitė.

Paklausta, kokia yra toji XX–XXI amžiaus kankinystė bei kuo jis skiriasi nuo pirmųjų amžių krikščionių kankinystės, ambasadorė prie Šventojo Sosto teigia, jog skiriasi aplinkybės, bet esmė lieka ta pati. „Kankinystė liudija asmens tikėjimą, jog Jėzus Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tas liudijimas savo paties gyvybe yra aukščiausias liudijimas, kokį asmuo gali pateikti. Kankinys nėra auka. Jis laisva valia atiduoda savo gyvenimą, savo gyvybę vardan ryšio su Jėzumi, kuris jam yra brangiau už viską pasaulyje.  Tai jau ne kelias į šventumą. Tai yra dalyvavimas Jėzaus šventume.“

Ambasadorė Irena Vaišvilaitė yra parašiusi mokslinę disertaciją apie Vatikano ir Kremliaus santykius XX a. antrojoje pusėje. Įdomu, koks šiame kontekste yra būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis? „Jis nepakluso sovietinės valdžios norui kontroliuoti Bažnyčią, nepripažino Kremliaus noru nutraukti visus Sovietų Sąjungos teritorijoje atsidūrusios Katalikų Bažnyčios ryšius su popiežiumi ir be valdžios leidimo rūpinosi naujų vyskupų skyrimu bei įšventinimu. Tam reikėjo ir didžiulės drąsos, nes ką geba sovietinė valdžia jis puikiai žinojo, bet reikėjo ir praktiškumo – paprastu paštu į Vatikaną laiško juk nepasiųsi. Vis dėlto arkivyskupas su Vatikanu susisiekė.“

I. Vaišvilaitė yra dalyvavusi ne vienoje skelbimo palaimintuoju ar šventuoju šventėje. Smalsu, kuo tos šventės būna ypatingos, kodėl verta jose dalyvauti. Ambasadorė sako, jog beatifikacija yra skirta ne tik praktikuojantiems katalikams, bet visam pasauliui.

Nuostabi yra šventųjų ir palaimintųjų įvairovė – kiekvienas galime rasti sau artimą.

„Man šitos šventės visada byloja apie Dievo Dvasios veikimą ir vieno iš mūsų – tokių pat, kaip mes, žmonių gyvenimą, kai tie asmenys atsiveria Dvasiai. Nuostabi yra šventųjų ir palaimintųjų įvairovė – kiekvienas galime rasti sau artimą, suprantamą asmenį, galintį būti mums padrąsinimu, pašnekovu.

Birželio 25 d. Vilniuje Bažnyčia pripažins vieno lietuvio, kuris nebuvo nei itin gabus, nei kokios išskirtinės kilmės, nei ypatingos išvaizdos, išskirtinį gyvenimą. Ir vis dėlto jo gyvenimas buvo išskirtinis, nes arkivyskupas Teofilius leido šviesai, kurią jis pažinojo, per jį šviesti kitiems. Jis ėjo keliu, kurį atpažino kaip tikrą kelią, į jį kviesdamas kitus. Skelbė tiesą, kurią patyrė, pagal kurią gyveno. Jo skelbimas buvo ne žodžiais, o pačiu gyvenimu. Pasaulyje, kuriame labai daug žodžių, kur garbinamas įvaizdis ir regimybė, Bažnyčia mums parodo, kaip atrodo tikrumas.“

Vatikano dėmesys Lietuvai

Į Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes atvyksta pats Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato. „Šventųjų skelbimo kongregacija yra atsakinga, kaip ir sako jos pavadinimas, už pripažinimo palaimintaisiais ir šventaisiais bylas. Bažnyčia yra nustačiusi aiškias taisykles, kaip tai daroma, kokie yra kriterijai. Kongregacija prižiūri procesą, telkia ekspertus, su jų pagalba tikrina ir vertina pateikiamą medžiagą, konsultuoja bylų rengėjus.

Turint omenyje Katalikų Bažnyčios globalumą, tai didžiulės apimties darbas, reikalaujantis labai gero administravimo. Antra vertus, turint reikalą su šventumu, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp nustatytų kriterijų, kuriais stengiamasi šventumą apibrėžti, ir Dvasios laisvo veikimo, pasireiškiančio visų tautų vyruose ir moteryse tokiu būdu, koks toje vietoje ir tuo metu yra labiausiai reikalingas Mistiniam Jėzaus Kristaus kūnui – Bažnyčiai.“

Pasaulyje, kuriame labai daug žodžių, kur garbinamas įvaizdis ir regimybė, Bažnyčia mums parodo, kaip atrodo tikrumas.

Buvo tikimasi, jog į šią šventę atvyks pats popiežius Pranciškus. „Tikrai buvo viliamasi, kad labai laukiama popiežiaus kelionė į Lietuvą sutaps su Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Tačiau tiršta popiežiaus dienotvarkė ir įvairiausi labai karšti ir skausmingi įvykiai pasaulyje kreipia šitų metų Šventojo Tėvo maršrutus kitur. Tikėkimės, kad atkaklus Lietuvos Bažnyčios ir Lietuvos valdžios kvietimas, kurį popiežius puikiai atsimena ir vertina, visgi leis pamatyti Pranciškų Lietuvoje.“

Bernardinai.lt

Rekomenduojame