Jurgis ir Ona Matulioniai, begyvendami Kudoriškyje, susilaukė trijų sūnų: Jono (1871-1920), Teofiliaus (1873.VI.22 – 1962.VIII.20) ir Juozo (1875-1955). Jaunoji motina ketvirto kūdikio jau neišvydo: ji mirė gimdydama. Teofiliui tada buvo ketveri metukai ir jis tik prisimena, kad karste šalia motinos gulėjo nedidelis ryšulėlis su negyvu kūdikėliu. Tai įvyko 1877 metų gegužės 9 dieną. 27 metų motina buvo palaidota Alantos kapinėse Jos sūnus vyskupas Teofilius, 1933 metais grįžęs iš Rusijos, lankydavo jos kapą. Su dideliu pietizmu ir giliu jausmu jis ištardavo Kudoriškio ir Alantos vardus.
Alanta, arba, anot žinovų, Alanta, yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1436 metais Žygimantas Kęstutaitis Alantos dvarą buvo atidavęs Kristinui Astikui. Šio palikuonis Jokūbas (Mscislavo vaivada) 1534 metais pastatydino Alantoje mūro bažnyčią šv. Jokūbo titulu. Yra duomenų, kad ir anksčiau (prieš 1522 m.) Alanta turėjusi medinę bažnyčią. Tų pačių Astikų giminei tada priklausė ir Kavarskas. 1538 metais steigiant ten parapiją, Trakų vaivados sūnus Jurgis Astikas, su komisija atvykęs į Alantą, liepos 22 d. pasirašė Kavarsko bažnyčiai fundacijos dokumentą gudų kalba: "Na kostel desetina ot Ostika" (Kavarsko bažnyčiai dešimtinė nuo Astiko). Astikų rūmai Alantoje stovėjo prie pat Virintos upelio. Po to, kai 1580 metais Kavarsko ponas Gregorijus Astikas už išdavystę nukirsdinamas, o Astikų dvarai valdžios konfiskuojami, jų rūmai Alantoje buvo sudeginti…
XVI amžiaus pabaigoje Alantos dvarą įsigyja uolus kalvinistų rėmėjas Kristupas Radvila. Nuo to laiko Alantos bažnyčią užvaldė kalvinistai ir joje laikėsi 58 metus (1598-1656). Senoji mūro bažnyčia išstovėjo Alantoje iki 1904 metų. Ją sugriovus, toje pat vietoje imta statyti dabartinę – didesnę ir gražesnę. Ji buvo užbaigta 1912 metais kun. D. Vainausko ir konsekruota tik 1921 metais vyskupo Pranciškaus Karevičiaus.
Minint netolimą Alantos praeitį, reikia pažymėti, kad 1831 metų liepos 16 d. generolas Henrikas Dembinskis su 4000 sukilėlių, pasiryžęs trauktis į Lenkiją, iš Panevėžio atvyko į Alantą. Smarkiai puolamas rusų armijos husarų ir apšaudomas artilerijos, netoli Molėtų neteko kelių šimtų karių. Tačiau, vengdamas atviro mūšio, jis išvedė savo armiją pro Inturkę į Baltstogės girią ir toliau į Lenkiją.
Vyskupo Teofiliaus vyresnysis brolis Jonas buvo nevedęs. Karo metu jis atsidūrė Rusijoje – gyveno Peterburge ir Oriole. Sugrįžęs 1918 metais Vilniuje turėjo kepyklą. Mirė 1920 metų vasario 16 d. Palaidotas Rasų kapinėse. Jo sesuo Grasilda (kitos motinos) laikė jį geriausiu broliu ir negailėjo jam pagyrimų. Jonas buvo aukšto ūgio, plačiapetis, su didele barzda.
Kitas vyskupo brolis, už jį jaunesnis Juozas, gimęs 1873 metų kovo 9 d., buvo vedęs, turėjo vieną sūnų Vytautą, kuris mirė būdamas 12 metų. Juozas gyveno Aukštojoje Panemunėje, prie pat Kauno. Ten 1955 metais vasario 26 dieną mirė, taip ir nesulaukęs brolio vyskupo, netrukus turėjusio sugrįžti iš Mordovijos invalidų namų.
Likęs našliu su trimis mažais berniukais, Jurgis Matulionis tais pačiais 1877 metais ar kitų metų pradžioje vedė antrą žmoną Oną Savickaitę iš Leliūnų parapijos, Užugirio kaimo. Norėdamas savo šeimai ramybės, o antrajai žmonai daugiau laisvės auginant O. Juočepytės vaikus, protingasis Jurgis pardavė Kudoriškį Karveliui ir nusipirko jau kiek mažesnį ūkį Purviniškių kaime, 2 km nuo Daugailių. Pirmoji O. Savickaitės – Matulionienės duktė
Grasilda, vėliau Šeduikienė (1878-1970), dar gimusi Kudoriškyje, ir jos krikšto motina buvo senoji Juočepienė.
Su antrąja savo žmona Jurgis Matulionis turėjo septynis vaikus: jau minėtą Grasildą, Praną, Jurgį, Kazimierą, Antaną, Elžbietą ir Jeronimą. Norėdamas paaugusius vaikus pamokyti, Jurgis apie 1890 m. pardavė Purviniškį (visų pinigų neatgavo) ir išsinuomojo pradžioje Latviškiu vienkiemį, paskui neilgam Merkio ūkį ir pagaliau – Baraukos vienkiemį, prie pačių Dusetų. Čia jis ir mirė 1911 metais. Sergantį tėvą iš Peterburgo sūnus kun. Teofilius aplankė, bet laidotuvėse dalyvauti negalėjo. Ant Jurgio Matulionio kapo Dusetų kapinėse yra paminklinis kryžius su misingine lentele.
Grasilda Matulionytė – Šeduikienė mirė Aukštojoje Panemunėje 1970 metais sulaukusi 92 metų. Pranas buvo nevedęs, kartu su broliu Jurgiu ir Jeronimu ūkininkavo Baraukoje, o, tėvui mirus, bene 1912 metais, išvyko į Ameriką, gyveno ir mirė Pitsberge. Su broliu vyskupu Teofiliumi Amerikoje nebuvo susitikęs. Jurgis (1885-1952) buvo nevedęs, ūkininkavo Baraukoje, mirė Kaune, palaidotas šalia motinos Aukštojoje Panemunėje. Kai Kazimieras, gimęs 1886 ar 1887 metais, norėjo stoti į Rygos gimnaziją, pasirodė, kad jau peraugęs – tad paėmė savo jaunesnio jau mirusio brolio Antano metriką ir jo vardu įstojo į gimnaziją: nuo tada ir buvo vadinamas Antanu. Antanas, gimęs 1888 m., mirė dar būdamas kūdikėlis. Elžbieta, gimusi 1896 m. Latviškiu vnk., vėliau Baruolienė, 1914 m. karui prasidėjus kartu su mokiniais buvo nuvežta į Voronežą. Ten ji lankė “Saulės’’mokytojų kursus, o atostogas kartu su motina ir broliu Jurgiu leido pas brolį kun. Teofilių Peterburge. Brolis Juozas, turėdamas savo šeimą, gyveno atskirai. Klebonas kun. Teofilius, kadangi mūrinė bažnyčia buvo tik statoma, gyveno nedideliame mediniame namelyje, o pamaldas laikydavo laikinoje medinėje sopoje. Jeronimas, gimęs 1897 m., su žmona Emilija Markevičiūte gyveno Aukštojoje Panemunėje ir turėjo keturis vaikus: jo sūnų Mindaugą Baltazarą Teofilių krikštijo vyskupas Teofilius, o su jo dukra Maryte (vėliau Bendoraitiene) susirašinėjo būdamas Mordovijoje. Antanas (nors krikštytas Kazimieru) gyveno Kaune, turėjo žmoną Antaniną ir dvi dukteris.
Taigi Jurgio Matulionio šeimoje išaugo 10 vaikų: trys berniukai pirmosios žmonos Onos Juočepytės, penki berniukai ir dvi mergaitės antrosios žmonos Onos Savickaitės.
