Kaišiadorių vyskupijos kunigo Albino Šilkinio (1922-2006) pamąstymai apie Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę

366

Lietuvą ir daugelį tautų stebinanti asmenybė arkivyskupas Teofilius Matulionis užaugo ir sustiprėjo trijų valstybių gyventojų draugystėje: lietuvių, latvių ir rusų. Tarp jų ir dirbo. Tarp visų herojinių savybių pirmauja kankinystė. Tiesa, kankinystę teko išgyventi su kaupu visiems lietuviams visų okupacijų metu, o ypač tarp 1940-1990 m. Milijonai įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonių fizinėmis ir dvasinėmis represijomis buvo kankinami to paties agresoriaus – bedieviškiausios bolševikų pasaulėžiūros.
Okupavę Lietuvą bolševikai nutarė ją sunaikinti erdvės praplatinimo pretekstu. Didžiajai Lietuvos daliai teko patirti fizines prievartos kančias. Tai Lietuvos ekonomikos žlugdymas. Po to sekė dvasinis genocidas. Didžioji lietuvių dalis turėjo kentėti už ištikimybę doriniam gyvenimo būdui. Trečioji lietuvių dalis kentėjo už meilę sieloms – bandymą jas išsaugoti Dievui ir amžinybei. Nuo čia prasideda kunigo ir vyskupo T. Matulionio kančios. Neįmanoma griežtai datuoti 1917-taisiais metais. Rusija ir jos okupuotos tautos jau buvo veikiamos bedieviškos pasaulėžiūros. Pvz. 1917 gegužės 27 d. lietuvių mitinge Petrapilyje dalis lietuvių pasisakė už leninizmą ir ne tik ardė vienybę, bet ir darė nebeįmanomą lietuvių kultūrinį veikimą. Lietuvius ir latvius T. Matulionis ragino grįžti į tėvynę. Meilė sieloms skatino jį būti bebaimiu ir atviru. Jau buvo apsisprendęs už Dievą ir sielų meilę paaukoti gyvybę.
Žvelgdami į Lietuvą šios dienos situacijoje lengviau suprantame arkivyskupo T. Matulionio kankinystę. Jos būta dvejopos: fizinės – tardymai, patyčios, kalėjimų režimas, priverčiamojo darbo lageriai, grubus elgesys senelių invalidų namuose, prievartinis darbas badaujant, ir dvasinės – matant visišką asmens orumo paneigimą, prievartinį žmonių sielų pervedimą pragariškai įtakai, pasinėrimą į nuodėmes…
Gerai apsigalvojęs Teofilius Matulionis tapo kunigu, vėliau – vyskupu, pastoviai kopdamas į šventumą. Ne paviršutiniškai, formaliai, o iš visos širdies – protu ir galinga valia, palenkdamas ir jausmus stengėsi sielas išlaikyti ištikimas Dievui. Sieloms atidavė visą save. Štai čia ir pajuntame jo kankinystės neaprėpiamumą, didingumą. Būti kunigu ir vyskupu ir matyti kaip pragaras, pasinaudodamas santvarka, pasiglemžia vis naujas ir naujas sielas, kankinystė tampa neišsakomai klaiki. Tai buvo skaudžiausia jo kančia. Taip kasdien, kas valandą, kas minutę… šeimose, darbo vietose, pasilinksminimuose ir net bažnyčiose. Žmonės norėdami iškilti tarnyboje, turėjo pasinerti į nuodėmę, atsižadėti Dešimties Dievo Įsakymų, tolti nuo Dievo. Negalima šventadieniais lankyti bažnyčios, net jei tėvą ar motiną laidotum, į bažnyčią užsukti nevalia. Nevalia rytais melstis, nes šnipų tinklas veikia nepriekaištingai. Pastebės ir atleis iš pareigų. Aštrios kančios šaltinis prasimuša ir iš dar nesubedievėjusių, nesurusėjusių abejingumo. Jei tik žmogus tampa abejingu Dievui, tai ir bet kokiam gėriui. Prisitaikyti reiškia, kad ir nepastoviai, bet visgi gyventi jau ne Dievui, o sau ar tiesiog – pragarui. Tik mažai buvo belikę didvyrių, kurie stotų į atvirą kovą su bedievybe.
Ištikimojo Dievo tarno širdį skausmas paverčia neužgesinama ugnimi. Ji plečiasi, aštrėja, naikina. Tėvynės sąvoką bedievis jau atmetęs, dorovė jau nebeegzistuoja, kūryba galutinai užgesusi.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis 1943 m. gegužės 12 d. pasisako visomis išgalėmis skiriąs visą save rūpintis tikinčių išganymu.

1997-05-15
Saldutiškis

Rekomenduojame