Ištrauka iš kun. Mariaus Talučio konferencijos jubiliejiniuose Šiluvos atlaiduose (2008)

687

Arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962)

Pirmiausia norėčiau prisiminti Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį. Gimė jis 1873 metais, Anykščių krašte, Kudoriškių vienkiemyje. Anksti neteko motinos, teko augti pamotės globoje bei glaustis pas močiutę. Panašiai kaip ir popiežiui Jonui Pauliui II, ankstyva mamos netektis paskatino Teofilių ieškoti motiniškos paguodos Dangiškosios Motinos Marijos asmenyje.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis yra mūsų tautos dvasinės stiprybės simbolinė figūra. Jis 16 metų išbuvęs lageriuose, bei 4 metus vidaus tremtyje iki paskutinio atodūsio liko ištikimas Kristui, Bažnyčiai ir Lietuvos laisvės minčiai. Sunkių išbandymų ir lagerių kančios metu stiprybės jam, kaip ir daugeliui mūsų tautiečių, teikdavo malda. Birštono sakraliniame muziejuje saugomas arkivyskupo iš duonos nulipdytas rožančius, kurį jis pagamino stokodamas žemiškos maisto, tačiau tikėdamas Išganytojo žodžiais, jog žmogus gyvas ne vien duona. Kenčiančiam dėl tikėjimo kaliniui daug svarbiau buvo atrasti prasmę kančioje vienijantis su Nukryžiuotuoju bei Jo Motina, nei numalšinti kūnišką maisto poreikį. Pirmiau dvasia, paskui kūnas – koks nuostabus principas, kuriuo vadovavosi šventieji ir, kuriam esame pašaukti mes. Tai išgirstas ir įgyvendintas Kristaus raginimas: „Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6,33).

1943-aisiais, neramiais II Pasaulinio karo metais, Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ganytoju, savo pirmajame ganytojiškame laiške tikintiesiems, vyskupas išvardija sunkius tuo metu Lietuvai tekusius išbandymus bei primena mūsų tautos meilę Motinai Marijai. Jis rašo: „Seniau nebuvo lietuvio kataliko, kuris nebūtų nešiojęs Marijos škaplieriaus ir jos rožančiaus. Ilgais žiemos vakarais po namus skambėjo Marijos garbei [giesmė] Kas nori Panai Marijai tarnaut, o šventadieniais anksti rytais ištisos šeimos giedodavo Rožančių ir Marijos Valandas. Mūsų šalis iš senų laikų yra vadinama Marijos žeme ir tuo vardu mes didžiuojamės. O Marija, amžiams bėgant, mums yra parodžiusi ypatingą savo motinišką globą. Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo. Taigi dabartiniais laikais karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę“ (Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose. Psl. 11. Vilnius 2002).

Šioje trumpoje ištraukoje tarsi paveiksle regime mūsų tautos teikiamą pagarbą Motinai Marijai bei iš Jos patirtą pagalbą. O kaip svarbu, kad tik neliktų tuščios vietos šiame paveiksle, kad primirštos maldingumo praktikos būtų atgaivintos arba pakeistos joms lygiomis naujomis, bet kad tik neliktų tuščios vietos, kad rožančius netaptų automobilių puošmena, o škaplierius neužleistų vietos pagoniškiems horoskopų ženklams.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis pats mėgo ir kitus skatino pamaldumui Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai bei Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. 1944-ųjų metų pradžioje, įkvėptas Mergelės Marijos apsireiškimų Fatimoje žinios bei sustiprintas popiežiaus Pijaus XII pavyzdžio jis parašė ganytojišką laišką, kuriuo kvietė visose parapijose kalbėti pasiaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai maldą bei kitas maldas, šaukiantis Marijos – Taikos Karalienės pagalbos, kad praeitų baisiausia žmonijos istorijos nelaimė – karas. Taip pat ne tik parapijas, bet ir šeimas kvietė pasiaukoti Marijos Širdžiai. Laiške arkivyskupas ragino pamaldžiai lankyti penkis pirmuosius mėnesio šeštadienius, priimti tą dieną Šv. Komuniją, apmąstyti Rožinio slėpinius. Pirmųjų Šeštadienių maldas kvietė skirti intencijai už Taiką ir Tėvynę.

Dievo tarno parašytasis laiškas yra kupinas pasitikėjimo Marijos Širdimi. Didžiausio žmonijos blogio – karo – akistatoje, tinkamiausią būdą Taikai pasiekti jis regi maldoje. Iš tiesų, malda yra galingesnė už ginklus. Štai paradoksas, buvusios Sovietų Sąjungos pareigūnai, valdantys ginklus, kariuomenę, turėję politinę ir karinę galią – bijojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio – beginklio, senyvo, lagerių nuvarginto, ligoto žmogaus. Tris kartus buvo jį uždarę į Rusijos lagerius, norėjo ir ketvirtąjį, kad tik kuo toliau nuo Lietuvos, tačiau dėl silpnos sveikatos „pasigailėjo“ ir iš savo vyskupijos ištrėmė vidaus tremčiai į Šeduvą altarista. Galiausiai ir jo mirties aplinkybės pilnos neaiškių įvykių, nes tris dienas prieš arkivyskupo mirtį, 1962 m. rugpjūčio 17 d., saugumiečiai jo bute darė kratą bei suleido paslaptingą vaistų injekciją, po kurios ganytojas gretai mirė.

Ne tik Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems, bet visos mūsų Tėvynės vaikams arkivyskupas Teofilius Matulionis paliko švento gyvenimo liudijimą, todėl meldžiame, kad šis Dievo vyras butų paskelbtas palaimintuoju. Apie šventąjį Kazimierą jis rašė, jog „malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi“ (Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose. Psl. 12. Vilnius 2002). Šie pranašiški žodžiai apie šventąjį Kazimierą dar labiau tinka apie jį patį, arkivyskupą Teofilių, kuris yra ne tik mūsų tautos, bet ir mūsų laikmečio žmogus. Galime džiaugtis, kad jo šventumo byla jau yra pasiekusi Apaštalų Sostą ir Dievui padedant greitai galėsime džiaugtis turėdami jį altoriaus garbėje.

Melskime to, prašykime stebuklų!

Kun. Marius Talutis
Rekomenduojame