Kaišiadorių katedra, kur palaimintasis Teofilius

Rosita Garškaitė

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra. Gedimino Šulco nuotrauka
426

Kaišiadorys buvo mažas kaimelis, sparčiai augti pradėjęs XIX a. viduryje, kai jame pastatytas depas – traukinių aptarnavimo stotis, kuriai reikėjo daug darbininkų. XX a. pradžioje tarp katalikų kilo iniciatyva čia pastatyti bažnyčią. Artimiausios kaišiadoriečiams bažnyčios buvo Žiežmariuose, Palomenėje, Žasliuose. Nors kaimyninės parapijos nauja iniciatyva nesidžiaugė, 1906 m. Vilniaus arkivyskupas Eduard von der Ropp įkūrė Kaišiadorių parapiją, prasidėjo bažnyčios statyba.

Gedimino Šulco nuotrauka

Žvelgiant į jos mūrus matyti kelių rūšių plytos. Geltonosios, kaip paaiškina monsinjoras Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, yra iš pirmojo statybos etapo. Pirmasis pasaulinis karas statybos darbus sutrukdė, medžiagos pradingo. Raudonos plytos – iš statybų tarpukariu, kuomet bažnyčia buvo beveik baigta. Vilniaus kraštą užėmus Lenkijai, Lietuvoje atsirado naujos vyskupijos, taip pat ir Kaišiadorių. „Kad Kaišiadorys tapo vyskupijos centru turime dėkoti politinei situacijai ir Juzefui Pilsudskiui“, – su šypsena kalba kunigas.

Įdomu, kad 1920-aisiais pakeliui iš Vilniaus į Kauną statomą bažnyčią Kaišiadoryse apžiūrėjo Šventojo Tėvo pasiuntinys arkivyskupas Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi XI. Šs pontifikas ir įsteigė Kaišiadorių vyskupiją bule „Lituanorum gente“, o katedros konsekracijos progra atsiuntė dovaną – monstranciją, naudojamą iki šių dienų.

Gedimino Šulco nuotrauka

Prie grakščios neogotikinio stiliaus bažnyčios pristatytos dvi klasicizmo stiliui artimesnės koplyčios – kad katedrabūtų didesnė. Dalį raudonųjų plytų kepė patys parapijiečiai, ant jų ir šiandien galima pamatyti pirštų atspaudus. Nors tikinčiųjų entuziazmas buvo didelis, pabaigti katedros statybas užtruko apie dešimtmetį. Vyskupija įkurta 1926-aisiais, o katedra konsekruota tik 1936-aisiais. Jai suteiktas Kristaus Atsimainymo titulas.

Kaišiadorių katedros vartai prieš nugriovimą 1966 m.

Sovietiniu laikotarpiu, 1966 metais nugriauta šventoriaus tvora ir vartai. Pastarieji buvo nepaprastai sunkūs ir užkasti šalia esančioje miesto aikštėje. Neseniai viena jų dalis buvo atkasta ir šiuo metu eksponuojama šventoriuje. „Sveria nedaug, tik 7 tonas“, – juokauja A. Jurevičius. Pasak jo, vartai buvo aukšto inžinerinio ir meninio lygio. Dabartinė tvora ir vartai pastatyti apie 1997-uosius.

Vartuose stovi keturi evangelistai, o aikštėje už tvoros – bronzinė palaimintojo Teofiliaus Matulionio skulptūra, pastatyta 1999 metais (skulptorius Vladas Žuklys). „Teofilius laimina visus ateinančius, pro šalį praeinančius,

Gedimino Šulco nuotrauka

pravažiuojančius, skubančius. Ją pastačius atsirado pasipiktinusių, kodėl toks garbingas žmogus išvarytas iš šventoriaus. Bet šventieji eina į pasaulį, nesėdi užsidarę zakristijose“, – komentuoja A. Jurevičius.

Kaišiadorių ganytojas T. Matulionis savo vyskupijos centre gyveno neilgai, nuo 1943 iki 1946 metų, tačiau visur pasirašinėdavo Kaišiadorių vyskupu. Pastaraisias metais į Kaišiadoris traukia vis daugiau piligrimų. Palaimintojo vardo koplyčioje yra sarkofagais su jo palaikais, taip pat kanoninis paveikslas.

Gedimino Šulco nuotrauka

Antrojo pasaulinio karo metais Kaišiadorių katedroje buvo slapstoma žydų mergaitė Estera Elinaitė, kuri išliko gyva ir vėliau susitiko su savo šeima. Prie to prisidėjo Teofilius Matulionis, po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šią istoriją galite perskaityti čia.

Kita koplyčia – Gailestingumo. Jos centre yra Teofiliaus Matulionio užsakymu nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Tai viena pirmųjų dailininko Eugenijaus Kazimirovskio, tapiusio pagal šv. Faustinos nurodymus, kūrinio kopijų. Garsi ano meto restauratorė Liucija Balzukievičiuvna (Łucja Bałzukiewiczówna) restauruodama originalų paveikslą padarė keletą kopijų. Menotyrininkai mano, kad viena jų pateko į privačią T. Matulionio, prieš Antrajį pasaulinį karą gyvenusio Vilniuje, koplyčią. Kopijos apačioje yra lietuviškas užrašas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, nors vilnietiškame originale nėra jokio užrašo. Sovietinei valdžiai Teofilių areštavus, paveikslas pateko į Kaišiadorių katedrą.

Gedimino Šulco nuotrauka

Gailestingumo koplyčios šoniniuose altoriuose yra šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, šv. Faustinos ir jos nuodėmklausio pal. kunigo Mykolo Sopočkos relikvijos. Monsinjoras A. Jurevičius atkreipia dėmesį į šios koplyčios paveikslų detales. Popiežius atvaizde vienoje pusėje Šv. Petro bazilikos Vatikane kupolas, kitoje – Kryžių kalnas. Šv. Faustinai, stovinčiai Vilniaus fone, iš vienos pusės Aušros vartai, iš kitos – Trijų kryžių kalnas. Be to, šventoji rankose laiko knygą, ant kurios lietuviškai užrašyta „Dienoraštis“.

Mons. A. Jurevičius taip pat pasakoja apie centrinėje navoje esantį vyskupo sostą, vadinamąją katedrą – vieną puošniausių Lietuvoje. Taip pat harmoningai su interjeru derančias išdrožtas kanauninkų ložes.

Gedimino Šulco nuotrauka

Nuo 1982 metų iki paskelbimo kardinolu, o vėliau Kauno arkivyskupu devintojo dešimtmečio pabaigoje apaštaliniu administratoriumi Kaišiadoryse buvo Vincentas Sladkevičius. Jam skirtą skulptūrą, esančią šventoriuje, sukūrė Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas. Ši skulptūra, anot monsinjoro Jurevičiaus, žmonėms imponuoja savo tikroviškumu, iš mažos žmogaus figūros skildančia didybe.

Gedimino Šulco nuotrauka

Pas V. Sladkevičių, kaip pasakoja kunigas, Sąjūdžio metais atvykdavo daugybė žmonių: ir kairieji, ir dešinieji, ir iš Kaišiadorių kilęs Algirdas Mykolas Brazauskas, kurio tėvų namai, o dabar muziejus, netoli katedros. „Čia buvo tarsi susitaikymo štabas. Kardinolas bijojo tautos susipriešinimo, kuris galėtų peraugti į neramumus, ginkluotus veiksmus ar net pilietinį karą“, – sako A. Jurevičius

Bernardinai.lt

Rekomenduojame