Kelionė kankinių keliais: gyvenimas nesustoja net kalėjime

Kun. Nerijus Pipiras

435

2019 metų liepos 1–10 dienomis vyko piligriminė kelionė į Baltarusiją ir Rusiją aplankant palaimintojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ir kitų kankinių kančios vietas. Tai jau trečioji piligriminė kelionė Palaimintojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio, taip pat kitų kankinių kančios keliais. Tai kruopštaus darbo, kurį nepailsdama dirba šių ir kitų piligriminių kelionių organizatorė bei iniciatorė sesuo Regina Teresiūtė, rezultatas.

Červenė

1941 m. birželio 26-osios naktį čia buvo sušaudyta keletas tūkstančių lietuvių, lenkų, baltarusių tautų kalinių. Šiandien sušaudymų vietose apie tūkstančių žmonių kančią liudija pastatyti kryžiai.

Oršas

Tai miestas šiaurės Rytų Baltarusijoje, prie Dniepro ir į jį įtekančios Oršicos upės, rajono centras, svarbus susisiekimo mazgas, geležinkelis. Sovietiniais laikais čia buvo kalinių perskirstymo punktas, į kurį buvo atvežti palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis, arkivyskupas Mečislovas Reinys ir kiti kaliniai. Persiuntimo kalėjimas buvo prie geležinkelio stoties, kultūros rūmuose. Kalėjimo taip pat būta ir jėzuitų kolegijos pastatuose. Kurį laiką arkivyskupas T. Matulionis gydėsi vietinėje ligoninėje

Mogiliovas

1783 metais popiežius Pijus VI pripažino Mogiliovo arkivyskupiją, kuri veikė iki 1926 m. 1798 metais prie jos buvo prijungtos Kameneco, Lucko – Žitomyro, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos. Mogiliovo arkivyskupijai subordinuota 1850 metais įsteigta Tiraspolio vyskupija (Saratovas), kuriai priklausė Astrachanė ir Sibiras. Kurį laiką Mogiliovo arkivyskupija savo plotu ir tikinčiųjų skaičiumi buvo didžiausia pasaulyje. Popiežius Jonas Paulius II, panaikindamas atskirą Mogiliovo vyskupiją, įkūrė Minsko – Mogiliovo arkivyskupiją. Palaimintasis T. Matulionis buvo Mogiliovo arkivyskupijos katedros kanauninkas.

Kirtę Rusijos ir Baltarusijos sieną pirmiausia vykome į Zubovo Polyanos (Potmos) invalidų namus. Čia vyskupas Teofilius Matulionis buvo atvežtas 1954 metų gegužės mėnesį. Į šiuos namus Matulionis, iki to laiko buvęs gana geros sveikatos, pateko sunkios būklės. Jo sveikata sąmoningai trikdyta, o namai iš esmės buvo tapę ne kuo kitu kaip tik įkalinimo įstaiga. Sustiprėjęs ėmėsi pastoracinio darbo tarp įvairių tautų katalikų, klausydamas išpažinčių, teikdamas Švenčiausiąjį Sakramentą.

Vyskupas Teofilius Matulionis šiuose namuose buvo iki 1956 metų gegužės mėnesio. Atvykus į šią vietą mus pasitiko ligoninės direktorius, savivaldybės meras, vietinio laikraščio žurnalistė. Buvo parodyta vieta, kur stovėjo pastatas, kuriame gyveno vyskupas Matulionis, archyviniai įrašai, liudijantys apie Matulionio buvimą čia. Potmoje buvome iš tiesų šventiškai sutikti: bendravome prie gausiai nukrauto šventinio stalo.

Dubravlagas

Vienas iš sovietinio Gulago sistemos priverčiamo darbo stovyklų kompleksų. Po gulago panaikinimo iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo čia buvo kalinami politiniai kaliniai. Pirmieji kaliniai šiose vietovėse atsirado dar 1929 metais. Tai buvo kaliniai, dirbę miško paruošose. 1931 metais NKVD vadovybė nusprendė čia įkurti priverčiamų darbų stovyklą. Pastatyta lagerius aptarnaujanti geležinkelio atšaka nuo Potmos iki čia. Antrojo pasaulinio karo metais čia kalinti vokiečiai, italai, rumunai. Lagerį sudarė 20 lagerpunktų, kurie nuo centro buvo nutolę iki 20 kilometrų. Vien per 1942 metus čia mirė per 5000 žmonių. Pirmieji lietuviai čia pateko 1945-aisiais. 1948 metų vasario 28 dieną iš buvusių Temlago ir Temnikovskio vaikų kolonijos sukurta ypatingoji Gulago stovykla Nr. 3, skirta politiniams kaliniams. 1954 metais čia buvo 14225 kaliniai.

1953 metais dalį Dubravlago, daugiausia „bendrojo kontingento kalinius“, kartu su trimis drabužių siuvyklomis ir baldų fabriku perėmė Teisingumo ministerija ir įkūrė pataisos darbų koloniją Baraševlagą. Čia prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą apie metus laiko kalėjo ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Apskritai kalbant, Mordovijos lageriai – vieni niūriausių lagerių visoje Gulago sistemoje. Čia sunaikinta daugelis inteligentų tikinčiųjų ir kitų, vadinamųjų „buržuazinių elementų“. Neįtikėtina, jog šios įstaigos sulaikė mūsų laikų. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas.

Vladimiras prie Kliazmos

Mus svetingai sutiko Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės parapijos klebonas kun. Sergejus Zujevas. Bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios. Liepos 5-osios vakarą Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ per šv. Mišias pašventino palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio koplyčią. Šiame mieste viešėjome keletą dienų. Susipažinome su miesto istorija, aplankėme cerkves, vienuolynus. Nustebino tai, jog su mumis susitiko ir Vladimiro stačiatikių arkivyskupas Tichonas, visai neseniai pradėjęs savo tarnystę. Susitikimo metu jis kalbėjo apie šiandienius iššūkius krikščionims.

Vladimiro centralas

Dar 1783 metų rugpjūtį Vladimire pastatytas medinis „darbo“ namas, tapęs Vladimiro kalėjimo prototipu. Nuo 1923-iųjų priklausė NKVD. Penktajame XX amžiaus dešimtmetyje Vladimiro centralas tampa ypatinguoju Valstybės saugumo ministerijos kalėjimu, kuriame kalinama per 1715 žmonių. Patekusieji į šį kalėjimą pirmiausia netekdavo savo pavardės. Ją atstodavo numeris. Iš lietuvių čia kalėjo Antanas ir Gediminas Merkiai, Juozas Urbšys su žmona Marija, Aleksandras Stulginskis, Stasys Šilingas, Juozas Tolkūnas, kun. Vladas Mironas. Čia taip pat kalėjo ir vyskupas Teofilius Matulionis, o arkivyskupas Mečislovas Reinys čia baigė savo žemiškąją kelionę. Arkivyskupas Teofilius Matulionis į Vladimiro kalėjimą iš Oršos paskirstymo punkto buvo išvežtas 1948 metų balandžio 25 dieną. Vyskupas Matulionis žinojo, kad čia, šiame kalėjime kali per keturiasdešimt lietuvių, tarp kurių yra ir arkivyskupas M. Reinys, vienas kunigas marijonas ir vienas jėzuitas. Kaliniams susitikti nebuvo galima. Vyskupas T. Matulionis naudojosi galimybe rašyti laiškus savo artimiesiems. Iš jų gaudavo ir siuntinių. Viename laiškų jis rašo, kad gyvenimas kalėjime yra pilkas, neįdomus, vienodas.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys į Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjimą su ypatinga apsauga buvo atvežtas 1948 metų sausio 20 dieną. Kalėdamas Vladimiro kalėjime, arkivyskupas naudojosi nors ir kukliomis galimybėmis rašyti laiškus, gauti siuntinių. Jų turiniu dalijosi ir su kitais kartu kalinčiaisiais. Įdomu, jog tarp prašymų, esančių jo byloje ir adresuotų kalėjimo vyresnybei, yra ir prašymas užsisakyti laikraštį „Pravda“. Matyt, arkivyskupas norėjo domėtis to laiko aktualijomis. Taip pat jis prašo galimybės išsamiau susipažinti su Rusijos psichologų darbais ir jų tyrinėjimais. Tai dar kartą įrodo, kad arkivyskupui buvo svarbus žmogaus orumas, jo vidinis pasaulis, ir jis stengėsi sekti mokslo laimėjimus, o galbūt, siekdamas susipažinti su teiginiais, ieškojo ir argumentų pasipriešinti griaunančiai ideologijai ir ginti žmogaus orumą. Čia 1953 metų lapkričio 8 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė.

Pagerbiant kankinius, liepos 6 dienos vakare šio miesto kapinėse buvo aukojamos šv. Mišios, pagerbtas arkivyskupas kankinys Mečislovas Reinys, kiti čia kentėję lietuviai. Prie atminimo lentos, skirtos Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui, sugiedotas Lietuvos Respublikos Valstybinis himnas.

Vėliau mūsų kelionės maršrutas driekėsi per Maskvą. Čia ne tik gėrėjomės vakarėjančio miesto vaizdais, bet ir lankėme kalinimų vietas – Butyrkų, Sokolnikų kalėjimus, Lubianką. Istoriniuose poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio namuosekuriuose yra lankęsis ir T. Matulionis, susitikome su Maskvos lietuvių bendruomene, buvo aukojamos šv. Mišios.

Komunarka

Viena tragiškiausių XX amžiaus SSRS vietų. Šioje dvarvietėje 1928 metais įsikūrė SSRS NKVD vadas Genrichas Jagoda. Jam buvo pastatyta vasarvietė. Jis pats buvo suimtas ir sušaudytas. Nuo 1937 metų čia buvo užkasami Maskvoje sušaudyti represuoti asmenys. Šiandien priskaičiuojama per 6000 žmonių, užkastų Komunarkoje.

Butovo poligonas

Nuo 1937-ųjų rugpjūčio iki 1938 metų spalio čia buvo nužudyta ir palaidota 20765 žmonės. 1935-aisiais dviejų kvadratinių kilometrų teritorija aptverta aklina tvora, įkurtas NKVD šaudymo poligonas. Butovo poligonas valstybės saugumo kariuomenės buvo saugomas net iki 1995 metų, vėliau perduotas Rusijos stačiatikių cerkvei.

Rekomenduojame