Palaimintasis Teofilius – uolusis misionierius

Kun. Marius Talutis

65

2019 metais, spalio 1 d., Popiežiaus Pranciškaus paraginti, šventėme ypatingąjį misijų mėnesį. Lietuvoje ši šventė prasidėjo Kaišiadorių katedroje dalyvaujant gausiam būriui ganytojų ir tikinčiųjų. Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – katedroje saugomas palaimintojo Teofiliaus Matulionio sarkofagas. Palaimintasis Teofilius žinomas ne tik kaip pasiaukojęs Bažnyčios kankinys ir atsidavęs ganytojas, bet ir kaip degantis misionierius, pasiryžęs skelbti Kristaus Evangeliją net ir tuomet kai žmogiškajai gyvybei grėsė dideli pavojai.

Teofiliaus misijų istorija prasideda su jo įstojimu į Peterburgo dvasinę kunigų seminariją, kuri ruošė kunigus Mogiliovo vyskupijai ir visai didžiulei Rusijos teritorijai. Apie 1900 metus, kuomet Teofilius tapo kunigu, Rusijoje katalikų bendruomenių buvo tikrai daug, jos visos buvo labai gyvybingos. Teritorijos buvo milžiniškos, apėmė Sibiro platybes, todėl Peterburgo kunigų seminarija buvo tam tikra prasme misionierių ruošimo mokykla. Jei klierikas Teofilius Matulionis būtų labai norėjęs, būtų galėjęs pereiti į Kauno ar Vilniaus kunigų seminarijas ar kaip kitaip dėjęs pastangas likti arčiau savo tėviškės, tačiau netgi po metų palikęs studijas kunigų seminarijoje, jis vėl sugrįžo į tą pačią Alma Mater. Pirmoji jo misija buvo Latviją, į Varaklianų ir Bikavos parapijas. Jaunas kunigas išmoko latgalių tarmę, parodė didžiulį pastoracinį uolumą, ėmėsi šventovės gražinimo darbų. Tačiau turbūt esminis kunigo Teofiliaus veiklos lūžis įvyko kai jis buvo apskustas Rezeknės teismui už sergančio kūdikio iš mišrios šeimos pakrikštijimą. Jis nepabijojęs caro rusinimo politikos įstatymų, vadovavosi taisykle jog Dievo reikia labiau klausyti nei žmonių ir žiūrėjo ne prieštaringos, žmogaus teises varžančios politikos, o ganytojiškos sielų gelbėjimo pareigos. Tuo pačiu jis prisiėmė nepatogumo ar net pavojaus sąlygas, nebijojo susidurti su sunkumais, tai privalo patirti kiekvienas misionierius, nes rizika yra neatskiriama misijos dalis, tačiau būtent joje geriausiai atsiskleidžia Aukščiausiojo vedimas ir malonė. Misionierius visada turi išeiti – iš savo krašto, iš savo patogumo zonos, privalo nugalėti baimes ir eiti į tam tikrą nežinią vedamam Dievo, kuris dosnus staigmenomis. Šis jo gestas sąlygojo tai, jog buvo atleistas iš klebono pareigų, sumokėjo baudą, be to puse metų negalėjo eiti kunigo pareigų ir tą laiką praleido Peterburge prie šv. Kotrynos bažnyčios. Peterburgas tuo metu buvo daugiatautis miestas ir tuometinis arkivyskupijos administratorius vyskupas Steponas Antanas Denisevičius pamatė jog kunigas Teofilius gerai mokantis lietuvių, lenkų, latvių, rusų kalbas yra nepamainomas ganytojas dideliame mieste. Kalbų mokėjimas ir aplinkos bei laikmečio supratimas yra vienos iš svarbiausių misionieriaus savybių. Institutuose kur ruošiami misionieriai visuomet mokomasi tos šalies kur misionierius vyksta kultūros ir kalbos pagrindų. Dar kita charakterio savybė pasitarnavusi pal. Teofiliui misijų veikloje buvo draugiškumas, sugebėjimas su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Jis nebijodavo pirmasis prakalbinti, palaikyti pokalbį, panašiai kaip ir Jėzus priėjęs prie šulinio pirmasis užkalbino paprašydamas samarietės duoti gerti.

Gyvendamas Peterburge kunigas Teofilius rūpinosi Švč. Jėzaus Širdies už Nevos Vartų bažnyčios statyba ir parapijos bendruomenės kūrimu. Jo parapija buvo įvairiatautė, taip pat teko jam patarnauti aplinkinių miestų katalikams, ypač po 1917 metų revoliucijos kai bolševikų valdžia visaip trukdė Bažnyčios veiklą. Nebuvo lengva ir paprasta jam dirbti daugiakalbėje parapijoje, kur ir šiais laikais tenka, ir anais laikais tekdavo išmintingai laviruoti jog nesijaustų nuskriausta nei viena parapijiečių grupė. Jo veikla neapsiribojo tik bažnyčios statybomis, nors tai buvo labai sunkus ir alinantis darbas, ypač užėjus I Pasauliniam karui. Kunigas Teofilius lankė ligonius, kalėjimus, rūpinosi našlaičiais, darbavosi kapelionu mokykloje. 18 kunigystės metų kunigas Teofilius praleido Rusijoje, buvo pačiame bolševikų revoliucijos centre, susidūrė su tiesioginiais pavojais savo gyvybei, tačiau niekur nerasime jokių duomenų ar liudijimų jog jis būtų ketinęs pasitraukti, pabėgti, susirūpinęs savo saugumu ar gyvybe. Atvirkščiai, jau tada išryškėjo jo didvyriška ir pasiaukojusi ganytojo meilė – likti su žmonėmis ir jiems tarnauti Kristaus dvasioje nepaisant kas benutiktų. Jam ypatingai svarbiu ir sektinu pavyzdžiu buvo vyskupas Janas Cepliakas, kuris bolševikų revoliucijos metais parodė tvirtą ir principingą laikyseną tikėjimo persekiojimo politikos atžvilgiu. Kunigas Teofilius drauge su vyskupu Janu ir kitais Peterburgo kunigais 1923 metais buvo teisiamas viešame teisme ir vėliau dvejus metus kalinamas Maskvos kalėjimuose.

1928 metais gruodžio 8 dieną, kanauninkas Teofilius Matulionis buvo paskirtas Mogiliovo vyskupu pagalbininku Leningrado sričiai, o 1929 metais vasario 9 dieną, Peterburge, tuometiniame Leningrade, slapta konsekruotas. Slaptos vyskupų konsekracijos buvo vienas iš Vatikano žingsnių norint išsaugoti bažnytinės hierarchijos tąsą pogrindžio bendruomenėse tikėjimui priešinguose kraštuose. Tapęs vyskupu Teofilius tiesiogiai tapo atsakingu už pastoracinio darbo ir misijų organizavimą Rusijoje. Deja neturkus buvo vėl suimtas ir po 4 metų sunkiausių kalėjimų ir lagerių, 1933 metais spalį, buvo sugrąžintas į Lietuvą. Praėjus keliams mėnesiams po sugrįžimo, sustiprėjus fizinėms jėgoms, jis nuvyko į Vatikaną pasitarti dėl tolimesnės jo padėties, ypatingai šiltai ir pagarbiai kaip vyskupą kankinį jį priėmė popiežius Pijus XI.

1934 m. spalį – 1936 m. kovą jis viešėjo Jungtinėse Amerikos valstijose lankydamas lietuviškas parapijas, stiprindamas tautiečių tikėjimo ir lietuvybės dvasią. Šią jo kelionę taip pat galime pavadinti misijų darbu, nes jis daug keliavo, pamokslavo, ėjo į mokyklas, organizacijas, susitikimus. Amerikos lietuvių buvo labai prašomas pasilikti, buvo garantuotos visos pragyvenimo sąlygos ir veiklos galimybės, ir tikrai jo buvimas būtų atnešęs daug naudos gausiai lietuvių diasporai, tačiau jo žvilgsnis buvo atsuktas į Rytus, į Rusiją, į misijas.

Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs benediktinių vienuolyne Kaune, ėmėsi misijų organizavimo darbo. Pirmiausiai nekantriai laukė ir tikėjosi, kad bolševikų valdžia greitai baigsis ir jam bus leista nuvykti į savo vyskupiją. Laukdamas tokių galimybių jis nesėdėjo sudėjęs rankas, bet uoliai talkino arkivyskupui Skvireckui Kauno arkivyskupijoje, ėjo seselių benediktinių kapeliono, vėliau Kauno arkivyskupijos oficiolo bei keletą mėnesių – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Šv. Mikalojaus bažnyčioje įvedė Amžinąją Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. Tuo pačiu jis stengėsi kuo daugiau kunigų įkalbinti progai pasitaikius vykti į darbą Rusijoje. Rašė laiškus seniesiems savo bendradarbiams bei ieškojo ir augino naujus misionierius, Kauno kunigų seminarijoje įsteigė Orientalistų būrelį, kuris jungė ir lavino klierikus norinčius ateityje darbuotis Rytų kraštuose. Kreipdamasis į kunigus vyskupas Teofilius rašė: „Trokštu kuo arčiau prieiti prie Gerbiamųjų Konfratrų širdies ir, jei joje jau žiba misijų liepsnelė, tai noriu pasidžiaugti, jei dar tik rusena, tai atgaivinti, jei jos dar visai nėra, tai įžiebti“. 1938 metais vasario 17 d. Apaštalų Sosto kongregacija atsakinga už misijas paskyrė vyskupą Matulionį Kunigų misijoms remti sąjungos pirmininku Lietuvoje, šias pareigas jis perėmė iš prelato Stanislavo Jokūbauskio. Ta proga buvo išleista nemažai knygelių su misijoms remti sąjungos įstatais bei paveiksliukų, kuriuose kviesta melstis į šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresę jai pavedant misijų veiklą Rusijoje. Taip pat gausiais tiražais Marijampolės marijonų spaustuvėje buvo spausdinamos knygelės rusų kalba, kuriose trumpai buvo pristatomi katalikų tikėjimo pagrindai, popiežiaus kaip Petro Įpėdinio tarnystės svarba tikėjime. Dar viena reikšminga pal. Teofiliaus iniciatyva – liturginių reikmenų rinkimas Rusijos katalikams. Žinodamas jog po bolševikų revoliucijos kracho Rusijoje daugelis bažnyčių yra uždarytos ir nusiaubtos, o atvykus misionieriams reikės patarnauti teikiant sakramentus, vyskupas Teofilius ėmėsi per visą Lietuvą rinkti, ir nemažai pririnko įvairiausių liturginių reikmenų. Pvz. ant vienos taurės išgraviruoti tokie žodžiai: Anykščių Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos pradinės mokyklos mokiniai Rusijos katalikams, 1941 m. birželio 22 d. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių jog ši akcija buvo susilaukusi plataus palaikymo visoje Lietuvoje. Dalis liturginių reikmenų šiandien saugomi Kaišiadorių katedroje.

Taigi matome jog Teofilius buvo puikiai pasiruošęs vykti misijoms į Rusiją – atsirado keliolika kunigų, turėjo liturginius reikmenis, religinę literatūrą, tačiau… 1943 metais vyskupas Teofilius tapo Kaišiadorių vyskupijos ordinaru ir turėjo palikti misijų Rusijoje organizavimą. Šitai jam buvo visiškai netikėta ir gal netgi skaudu, tačiau būdamas besąlygiškai paklusnus Popiežiui – priėmė naujas pareigas. Savo laiške popiežiui Pijui XII jis rašė: „Dieviškajai Apvaizdai patvarkant, Tavo Šventenybės valia buvau priverstas atsisveikinti su asmeniniu apaštalavimu Rusijoje ir pagal kanonus jau perėmiau man patikėtos vyskupijos valdymą, tačiau vis dėlto neatsisakau kiekvieną akmenį išjudinti, žadindamas misionierišką veiklą mano vyskupijoje“. Taigi net ir priėmęs vietos vyskupo ordinaro pareigas jis išliko misionieriumi. Ir tai turės vaisių. Trys Kaišiadorių vyskupijos kunigai Marijonas Petkevičius, Stanislovas Kiškis ir Zigmas Neciunskas atlikę bausmes Sibiro lageriuose neskubėjo grįžti į Tėvynę, bet savanoriškai pasiliko apaštalauti Rusijon išvežtiems lietuviams tremtiniams.
Žinome, kad vyskupas Teofilius neilgai užsibuvo Kaišiadoryse, 1946 metų pabaigoje jis buvo suimtas, beveik metus tardytas saugumo rūsiuose Vilniuje, vėliau kalintas Oršoje, Vladimire ir Potmoje. Ir čia vyskupas Teofilius, nors ir sulaukęs garbingo amžiaus, išvargintas ligų ir kančių, neapleido pastoracijos, misijų, evangelizacijos. Potmoje savo kambarėlyje aukodavo šv. Mišias, teikdavo sakramentus ten įkalintiems katalikams ir džiaugėsi, kad ten kur avys, ten ir ganytojai. Beje Potmoje jis savo rankomis pasigamino slaptą altorėlį, kuriame šalia kryžiaus įdėjo ir misijų globėjos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės paveikslėlį su drabužio relikvija.

Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Birštone, o vėliau prievarta išvežtas ir apgyvendintas Šeduvoje, vyskupas Teofilius nenustojo domėtis misijomis. Kaišiadorių kurijos Palaimintojo archyve saugomas iš giminaičių gautas maldų intencijų lapelis, kuriame Teofilius pasižymėjęs kokiomis dienomis už ką meldžiasi, taigi viena iš 6 maldų intencijų, pažymėta 4-tu numeriu yra už Kinijos misijas ir misionierius. Negalėdamas vykti į misijas, jis gyveno misijų dvasia. Malda už misijas Kinijoje nepaprastai svarbi ir šiandien.

Matome, kad palaimintojo Teofiliaus širdyje žibėjo ryški misijų liepsnelė, jis tikrai buvo uolusis misionierius nes nenurimo iki pat mirties trokšdamas nešti Kristaus tiesą žmonėms. Vyskupas Teofilius nuolatos ieškojo naujų būdų ir kelių kaip nunešti Gerąją Naujiena kitiems, net ir ten, kur kiti nenori kojos įkelti. „Kai pamatai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį. Širdingai dėkui jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nos fratres sacerdotes atsiuntė ten, kur fideles. Kur avys, ten ir ganytojai!”.

Rekomenduojame