Pamaldumas Išganytojui Dievo Tarno Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime ir mokyme (2007 08 20)

903

Įvadas

Arkivyskupas Teofilius Matulionis – viena žymiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, vaidinusi reikšmingą vaidmenį ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir visos Lietuvos visuomenės gyvenime. T. Matulionio gyvenimo kelias nusidriekė per Lietuvą, Latviją ir Rusiją. Tris kartus kalintas sovietiniuose kalėjimuose, Teofilius liko tvirtas kaip uola Dievo tautos ganytojas ir gynėjas. Jo širdis, jautri Dievo malonės įkvėpimams ir žmonių vargui, pasirodė esanti plieno tvirtumo, susidūrusi su klastingais totalitarinės valstybės pareigūnų įkalbinėjimais bei įžūliais grasinimais. Net ir sulaukusio žilos senatvės arkivyskupo Matulionio dvasios jėga bei įtaka kėlė Sovietų valdininkams nerimą ir baimę.

Popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Lietuvoje 1993 m. šv. Mišių Kryžių kalne metu kalbėdamas apie lietuvių tautos nueitą kryžiaus kelią, priminė ir „vyskupą Teofilių Matulionį, kurio žemiškoji kelionė tebuvo vien skaudi kančios ir sielvarto Kalvarija iki pat mirties“. Tačiau ar Teofiliaus Matulionio gyvenimo kelias aktualus šiandien, kai Europa viltingai ir sėkmingai kuria demokratišką bei taikingą gyvenimą? Kančia nėra vienintelis, o juo labiau ne svarbiausias matmuo šio švento ir įstabaus žmogaus gyvenime. Teofiliaus Matulionio Golgota atkreipia mūsų dėmesį į jo širdies nusistatymą, į didžiadvasį jo ryžtą radikaliai sekti Kristumi.

Šiame straipsnyje imtasi tyrinėti neišsenkančios ir nepalaužiamos Teofiliaus Matulionio stiprybės versmė. Kas buvo toji uola, į kurią rėmėsi šis žmogus sunkių išbandymų metais? Iš ko jis sėmėsi giedrios ramybės ir neišsenkančio ryžto nuolat susidurdamas su brutaliausia neteisybe?

Pamaldumas Teofiliaus Matulionio gyvenime užėmė esminę vietą. Visose gyvenimo aplinkybėse jis gyvai atsiminė Dievą ir jo valią, o dieviškasis žmogaus egzistencijos tikslas niekuomet neišnykdavo iš jo sąmonės. Teofilius nuolat rūpinosi žmonių išganymu, atjausdamas tiek dvasinius, tiek medžiaginius žmonių vargus. Todėl latvių vyskupas B. Sloskans Teofilių Matulionį apibūdino ne tik kaip pamaldų kunigą, bet kaip tikrą homo Dei (Dievo žmogų). Pamaldumas Išganytojui Teofiliaus Matulionio gyvenime ypač išryškėjo trimis aspektais: Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, Eucharistijos ir Kristaus kančios.

Pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai

Pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai arkivyskupui T. Matulioniui buvo perduotas dar vaikystėje. Su ypatingu dėkingumu jis prisimindavo motinos priešmirtinį trijų savo sūnų pavedimą Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai. Šią globą arkivyskupas liudijo akivaizdžiai jautęs visame gyvenime. Jau pačioje pirmoje parapijoje, Varaklianuose, kunigas T. Matulionis uoliai aiškino Jėzaus Širdies maldingumo svarbą ir skiepijo savo parapijiečiams meilę bei atsidavimą Jėzaus Širdžiai. Antraisiais savo kunigavimo metais Matulionis pradėjo dirbti Bykavos (Latvija) Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, o nuo 1911 m. tarnavo Petrapilio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje už Nevos vartų. Matulionis buvo pastarosios bažnyčios statytojas bei klebonas iki antrojo suėmimo ir įkalinimo 1929 m.

Teofiliaus Matulionio maldos gyvenime meilė Išganytojui buvusi itin svarbi, tai iliustruoja 1926 m. Petrapilyje (anuomet Leningradas, dabar Sankt-Peterburgas) pasigaminta rankraštinė maldaknygė. Be liturginių lotyniškųjų maldų, kunigas T. Matulionis užrašęs ir asmeninę maldą į Švč. Jėzaus Širdį: „Dieviškoji Jėzaus Širdie, vienydamasis su Tavimi kryžiaus ir mūsų altorių aukoje, pavedu Tau šios dienos maldas, darbus, kentėjimus. Aukoju Tau juos už šventąją Bažnyčią, prašydamas …… ir to, kas šios dienos intencijoje pažymėta. Trokštu pelnyti atlaidus, kokius šiandien galiu apturėti ir aukoju juos už skaistyklos vėles.“

Maldos turinys atskleidžia kun. T. Matulionio širdies troškimą vienytis su Išganytoju ir melsti Dievo malonės tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems. Be to, šis jo pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas rodo sielovadinį uolumą. Stropus kunigiškas Teofiliaus Matulionio tarnavimas Rusijoje ypač sunkiu laikotarpiu 1910 – 1929 metais buvo apvainikuotas vyskupo šventimais. 1929 m. popiežius Pijus XI nominavo Teofilių Matulionį Mogiliovo arkivyskupijos pagalbininku. T. Matulionis vyskupo A. Maleckio 1929-02-09 slapta konsekruojamas, tačiau dar tais pačiais metais, prabėgus vos aštuoniems mėnesiams, Teofilius suimamas ir kalinamas Leningrado, o vėliau Solovkų kalėjimuose. Po ketverių metų Lietuvos vyriausybei susitarus su Sovietų Sąjunga pasikeisti kaliniais, vyskupas Matulionis drauge su dešimtimi Rusijoje kalintų kunigų iškeičiami į Lietuvoje įkalintus komunistus.

1933 m. sugrįžęs iš Rusijos, vyskupas T. Matulionis laikraštyje „Žvaigždė“ ragino Lietuvoje plėsti pamaldumą į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, kviesdamas kitų Europos valstybių pavyzdžiu visai Lietuvai pasiaukoti Išganytojo Širdies globai. Šis kvietimas buvo įgyvendintas I Eucharistiniame Lietuvos kongrese 1934 m. liepos 1 d., kai metropolitas Juozapas Skvireckas drauge su kitais vyskupais, Respublikos Prezidentu, vyriausybe, universiteto profesūra ir visais kongreso dalyviais atliko tautos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktą. 1943-12-09 Ganytojiškame laiške Teofilius rašė, jog nuo šio pasiaukojimo akto „mes galime vadintis ir Jėzaus Širdies tauta“.

1936 m. Teofilius Matulionis atliko piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, kurios metu turėjo progos dar labiau sustiprinti atsidavimą ir meilę Išganytojui. Šios kelionės prisiminimas – parsivežtas sieninis kryžius. Apsigyvenęs Kaune Benediktinių vienuolyne, vyskupas T. Matulionis arkivyskupo metropolito J. Skvirecko įgaliotas vizitavo Kauno arkivyskupijos dekanatus ir parapijas. Ataskaitoje išvardijama visos brolijos ir jose dalyvaujančiųjų skaičius: gausiausia buvusi Švč. Jėzaus Širdies Brolija. Kelmės parapijoje vyskupas Teofilius kalbėjo apie Jėzų Kristų, vadindamas Jį žmogaus gyvenimo ir dvasinės kovos „atsparos tašku“. Teofilius pagyrė kelmiškius dėl dažno Švenčiausiojo Sakramento priėmimo, sakydamas, kad šiuo atžvilgiu jie galį būti kitiems tikintiesiems pavyzdžiu.

Vis dėlto, daugiausiai pamaldumo į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį apraiškų randame T. Matulionio Ganytojiškuose laiškuose. 1943-05-12 pirmajame Ganytojiškame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems T. Matulionis, įvardijęs karo metų negandas ir moralinio žmonių gyvenimo nuosmukį, iškėlė pasitikėjimo Dievu bei maldos svarbą. Ypatingai pabrėždamas dažną Atgailos ir Eucharistijos sakramentų praktikavimą, rašė: „Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiajame Sakramente ta pačia meile mums plaka, ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti“. Taigi, pamaldumas Išganytojui T. Matulionio laiške atsiskleidžia kaip pats svarbiausias malonių šaltinis, turintis apčiuopiamą sakramentinę išraišką. Šiame pirmajame laiške arkivyskupas Teofilius atsiskleidžia kaip atsakingas Ganytojas, siekiantis uždegti tikinčiuosius artimam bendravimui su Išganytoju. 1943-09-16 Ganytojiškame laiške vyskupas tęsia raginimus ,,sujaudinti Dieviškąją Jo Širdį, kad ji meilingai pažvelgtų“, kviesdamas surengti Atgailos dieną parapijose, su specialiomis pamaldomis ir Šv. Mišių auka. 1943-12-09 Ganytojiškame laiške ypač išvystoma tautos pasiaukojimo Švenčiausiajai Širdžiai tema. Šis maldingumas vyskupo vadinamas šiuolaikiška tvirto tikėjimo ir prisirišimo prie Jėzaus išraiška. T. Matulionis ne kartą Ganytojiškuose laiškuose ragino visus tikinčiuosius tiek šeimose, tiek įstaigose iškilmingai pasiaukoti Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai: „Tegul kunigai savo parapijas, kapelionai ir mokytojai – mokyklas, tėvai ir motinos – savo šeimas, viršininkai ir valdininkai – savo įstaigas iškilmingai aukoja Jėzaus Širdžiai“.

Arkivyskupą Matulionį pažinoję žmonės liudija jo dažną raginimą mylėti Dievą, Švč. Jėzaus Širdį. Tačiau tai ypač akivaizdu, skaitant Dievo Tarno Teofiliaus asmeninius laiškus. Laiške iš Vladimiro kalėjimo 1954-01-31 vyskupas visus artimuosius paveda Švč. Išganytojo Širdžiai. Iš Potmos invalidų namų 1954-08-09 rašytame laiške savo sunkiai sergančiam broliui Juozui vyskupas tvirtina, kad kasdien meldžiasi Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai: „prašau ir prašysiu Jėzaus širdį per Marijos užtarimą, kad sustiprėtų brolio sveikata.(…) Atsiduokime Dievo valiai ir pasitikėkime Dievo gailestingumu. Dievo gailestingumui nėra galo – jis beribis ir galingas“. Laiške iš Mordovijos, rašydamas apie Tėvynės ilgesį ir viltį būti bent palaidotam Lietuvoje, prašo artimuosius melstis Švč. Jėzaus Širdžiai, kad jo svajonės išsipildytų.

Popiežius Benediktas XVI laiške Jėzuitų draugijos generaliniam vyresniajam Peter Hans Kolvenbach sako, jog pervertas Atpirkėjo šonas yra ta versmė, iš kurios turime semtis tikrojo Jėzaus Kristaus pažinimo ir dar giliau išgyventi jo meilę, nes prie Kristaus Širdies žmogaus širdis išmoksta pažinti tikrąją ir vienintelę savo gyvenimo prasmę ir savo paskirtį. Dievo meilės mums slėpinys, esantis Jėzaus Širdies garbinimo ir pamaldumo jai esmėje, drauge yra ir kiekvieno krikščioniško dvasingumo ir pamaldumo pagrindas. Adoruojanti ietimi perverto šono kontempliacija mus padaro jautrius išganančiai Dievo valiai, įgalina atsiduoti išganančiai ir gailestingai Jo meilei ir tuo pat metu sustiprina mūsų troškimą dalyvauti jo išganymo darbe, tampant jo įrankiais. Meilės patirtis, kuri kyla šiame pamaldume, apsaugo mus nuo užsisklendimo savyje ir padaro pajėgius gyventi dėl kitų. Taigi, Dievo meilės garbinimas, „pervertos širdies“ simbolyje radęs istorinę pamaldumo išraišką, yra visais laikais svarbus, puoselėjant gyvą ryšį su Dievu.

Arkivyskupo bičiulis vyskupas B. Skloskans taip apibūdino Teofiliaus pamaldumą: „jo dvasinis gyvenimas sruveno iš šios misterijos [Švenčiausiosios Jėzaus Širdies]. Pastatydino jis šventovę, dedikuotą Švenčiausiajai Širdžiai, bet kartu pastatydino daug dvasinių Švenčiausios Širdies šventovių žmonių sielose. Aš pažįstu sielas [t.y. žmones], kurios jo dėka atsivertė iš kasdienio gyvenimo į tikrą šventumą. Tos sielos man tvirtino, kad už savo atsivertimą ir meilę Švenčiausiajai Širdžiai jie esą dėkingi vyskupui Teofiliui Matulioniui“.

Tačiau ne vien maldingumą Švč. Jėzaus Širdžiai praktikavo vyskupas Teofilius. Dievo artumą patyręs nelaisvės ir priespaudos metu Rusijoje, grįžęs į Lietuvą ėmė rūpintis derama dievogarba, ypač Švenčiausiojo Sakramento garbinimu.

Eucharistinis Teofiliaus pamaldumas

1936 m. vyskupas Teofilius apsigyveno Kaune ir rūpinosi jam patikėta Šv. Mikalojaus bažnyčia bei seserų benediktinių vienuolynu. Čia ypač atsiskleidė jo eucharistinis pamaldumas. Anot amžininkų, jis labai pamaldžiai laikydavo šv. Mišias, rūpinosi bažnyčios švara ir tvarka. Vyskupui Teofiliui kilo sumanymas Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, esančioje „arti miesto centro ir toli nuo miesto triukšmo“, įsteigti amžinąją Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir tokiu būdu paminėti krikščionybės Lietuvoje 550 metų jubiliejų bei Lietuvos nepriklausomybės 20-metį.

Rengdamasis įkurti amžinąją adoraciją T. Matulionis subūrė komitetą, pasitelkė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus specialistus ir suorganizavo konkursą, skirtą atnaujinti Šv. Mikalojaus šventovės interjerą. Konkurso laimėtojas dailininkas Liudas Truikys (1904–1987) savuosius interjero sprendimus derino su vyskupu. Buvo nuspręsta atsisakyti trijų altorių presbiterijoje ir įrengti vieną centrinį altorių, o už jo – kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra. Taip Eucharistijos garbinimas turėjo sietis su Išganytojo auka ant kryžiaus. Viešpaties kančia akcentuojama dar kartą altoriaus antipendiumo centre skulptūriniu Išganytojo veidu. Išties, Kristaus išganančioji meilė išreikšta žmogui Jo kančioje, mirtyje ir Šventoje Eucharistijoje tampriai susijusi su Švč. Jėzaus Širdies, tapusios Išganytojo meilės simboliu, garbinimu. Todėl galima spėti, kad vyskupo Teofiliaus patarimo dėka virš presbiterijos arkos yra suprojektuotas Švč. Sakramento reljefinis simbolis su įterptu Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu.

1940 m. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo pritaikyta amžinajai Švenčiausiojo Sakramento adoracijai ir liepos 19 d. adoracija pradėta. Vyskupo rūpinimasis šventovės interjero atnaujinimu rodo subtilų jo širdies jautrumą ir pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui. Viename savo laiškų bičiuliui dvasininkui vyskupas yra išreiškęs nuomonę, jog kunigo atliktas bažnyčios remontas liudija gyvą jo dvasinį gyvenimą. Ši mintis gali būti taikoma ir jos autoriui. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima tvirtinti, kad krikščionybės įvedimo jubiliejaus paminėjimas, įkuriant Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje amžinąją adoraciją, buvo drąsi ir vertinga iniciatyva, skirta ugdyti ir iš tikrųjų ugdžiusi Kauno visuomenės dvasinį gyvenimą.

1938 m. vyskupas T. Matulionis vadovavo lietuvių delegacijai, vykstančiai į tarptautinį Eucharistijos kongresą Budapešte. Ruošiantis kelionei, jis parašė aplinkraštį parapijų klebonams, kuriuo ragino žadinti pamaldumą į Eucharistinį Jėzų, kongreso dienomis Lietuvos parapijose sakyti eucharistinius pamokslus, šv. Mišias aukoti prie išstatyto Švč. Sakramento ir išlydėti į kongresą išvykstančius savo parapijiečius.

Nuoširdžią pagarbą Eucharistiniam Jėzui T. Matulionis parodė Kaišiadorių vyskupijos kurijoje 1943 m. Įsikurdamas vyskupo rūmuose, vienu pirmųjų sprendimų jis pakeitė kurijos koplyčios vietą, perkeldamas ją į patį erdviausią – svetainės kambarį, buvusį šalia jo buto. Gili pagarba Eucharistiniam Jėzui buvo būdinga vyskupui ir jo kalinimo vietose. Kalėdamas Potmos invalidų namuose Matulionis, rūpindamasis Švenčiausiojo Sakramento saugumu, nešiodavęsis jį su savimi.

T. Matulionio nuostata dėl Eucharistinio pamaldumo išsakyta 1943-05-12 Ganytojiškame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems: ,,kad Eucharistijoje esąs Jėzus būtų tikinčiųjų karštai mylimas, per šv. Komuniją į širdis kuo dažniausiai kviečiamas, altoriaus tabernakulyje nuolat gyvenąs dažnai lankomas“. Šiame laiške Teofilius išryškina esminius eucharistinio pamaldumo elementus: mylintis Dievas ragina tikintįjį atsiliepti į jo meilę rimta maldos praktika, dažnu Komunijos priėmimu ir tyliu Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimu.

Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarusi surengti Lietuvos II Eucharistinį Kongresą 1944 m. vasarą, jo organizatoriumi išrinko vyskupą T. Matulionį. Teofilius rengiamo kongreso proga 1943-12-09 parašė Ganytojišką laišką ir pakvietė kunigus bei pasauliečius stropiai rengtis kongresui. Šiame laiške Teofilius išryškino glaudžią Jėzaus Širdies pamaldumo ir Eucharistinio pamaldumo vienybę. Vyskupas aiškino, jog meilė Švč. Jėzaus Širdžiai sužadina meilę Eucharistijoje esančiam Išganytojui, pagilina tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Iš laiško matyti, kad Matulioniui Eucharistinis kongresas buvo įvykis, kuris turėjo giliai paliesti ne tik religinę praktiką, bet ir kitas žmonių gyvenimo sritis. Kaip tik dėlto, kad kongresas siekė pažadinti pozityvias etines ir pilietines visuomenės nuostatas, po karo vyskupas sovietinių pareigūnų buvo apkaltintas, neva rengiamas Eucharistinis kongresas buvo nukreiptas prieš Sovietų valdžią.

Eucharistijos adoracija Teofiliui buvo krikščioniškojo gyvenimo versmė. Anot benediktinės ses. Agnietės, pats vyskupas savo pavyzdžiu geriausiai liudijo meilę Išganytojui, dažnai adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jo gili bei rami laikysena adoracijos metu leido aplinkiniams suprasti jį esant laimingiausiu šalia Dievo altoriaus, o bažnyčioje esančius tikinčiuosius skatino gilesnei maldai.

Todėl, kalbant apie Dievo Tarno Eucharistinį pamaldumą, pažymėtinas išskirtinis jo dėmesys maldos praktikai. Malda, būdama žmogaus ir Dievo ryšys, stiprina tikėjimą ir ugdo žmogų. Matulionis paliudijo apie savo patirtį, jog malda teikia ryžto ir stiprina lemtingų apsisprendimų akivaizdoje. 1944 m. artėjant antrajai Sovietų okupacijai vyskupas turėjo galimybę emigruoti iš Lietuvos, tačiau sąmoningai apsisprendė likti Tėvynėje su savo ganomaisiais, sakydamas: ,,Aš nebijau persekiojimo. Kai meldžiuosi, aš nieko nebijau“. Pirmajame Ganytojiškame laiške 1943 05 12, pasiremdamas Šv. Rašto mokymu apie maldą (Lk 11, 9; Jn 16, 23; Jn 15, 5), cituodamas šv. Bernardą, T. Matulionis maldą apibūdino ir kaip svarbią laimingo visuomenės gyvenimo sąlygą:,, Jei jūsų šeimos bus pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios- tai ir vyskupija bus pamaldi, šventa, blaivi. Dar daugiau, net ir mūsų Tėvynė graži, didinga ir laiminga ateitis priklauso taip pat nuo šeimos, juk šeimos sudaro tautas ir valstybes; kokios šeimos-tokia ir tauta“. Maldos, atgailos sakramento, pasninko temos ypač dažnai vyskupo gvildenamos karo metų Ganytojiškuose laiškuose.

Arkivyskupo skiepytas pamaldumas Eucharistiniam Jėzui neprarado aktualumo, praslinkus ir penkiems dešimtmečiams po jo mirties. Vatikano II Susirinkimas ir povatikaninė teologija apie Eucharistijos adoravimą, Švenčiausiojo Sakramento slėpinio kontempliavimą drauge su Šv. Mišių šventimu kalba kaip Bažnyčios gyvenimo viršūnę ir versmę. Popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI nekartą pažymėjo eucharistinio pamaldumo reikšmę žmogaus gyvenime, skatindami adoracijai, kurios dėka mūsų širdžių gelmėje vyksta susitikimas su Eucharistijoje įsikūnijusiu Viešpačiu, trokštančiu atsiduoti mums ir kviečiančiu mus visu savo gyvenimu vienytis su Juo.

„Per crucem ad astra“

Dievo Tarno gyvenime ir mokyme svarbią vietą užėmė ir pagarbi meilė Kryžiui. Teofilius Matulionis, būdamas tvirto bei gilaus tikėjimo žmogumi, kryžių suvokė kaip kančios simbolį ir ryžtingumo bei pergalės ženklą. Šią sampratą pagrindžia pasirinkto vyskupo šūkio bei herbo ikonografijos analizė. 1929 m. vasario 9 d. Leningrade vyskupo A. Maleckio konsekruojamas vyskupu Teofilius pasirinko šūkį „Per crucem ad astra“ (Per kryžių į žvaigždes).

Vyskupo herbo skyde matome tris graikiškus kryžius: vieną didesnį centre ir du mažesnius. Apačioje skydo pavaizduotas Avinėlis, gulintis ant Apokalipsės ,,gyvenimo knygos“. Arkivyskupo sumanymu graikiški kryžiai įprasmina tris svarbiausius jo gyvenimo etapus: mokslo, kunigystės ir vyskupavimo metus. Didysis kryžius glaudžiai susietas su Avinėliu, Eucharistijos simboliu, nes vyskupo tarnystė regimai atstovauja Kristų, Gerąjį Ganytoją.

Vyskupas laiške, rašytame iš Potmos invalidų namų 1954 m., aiškina patirtimi pagrįstą herbo prasmę: ,, Tačiau gyvenimas parodė ir kitą kryžių reikšmę: tris kartus savo gyvenime sėdėjau kalėjime: pirmą kartą 1923 m. Maskvoje Vyr. Teismas nuteisė trejus metus kalėti, sėdėjau dvejus ir grįžau į Leningradą; antrą kartą gavau 10 metų į Solovkus, atsėdėjau ketverius ir 1933 metais grįžau į Lietuvą; trečią kartą gavau septynerius metus, sėdėjau Vladimiro kalėjime ir dabar baigiu jau aštuntuosius sėdėti… Du mažesni ir vienas didesnis“. 1961 m. viename pokalbyje vyskupas T. Matulionis, laikydamas rankoje pektoralą, pasakė, jog šis jo kryžius [t.y. 1929–1962 m. vyskupavimo laikotarpis] buvęs sunkiausias. Laiškuose iš kalinimo Mordovijoje 1954-56 m vyskupas kryžių įvardija kaip kančios atitikmenį. Rašydamas iš Mordovijos invalidų namų savo bičiuliui ir tremtiniui kun. J. Kaušylai 1955-04-19 laiške, išreiškia viltį, kad Dievo Motina „išmels jam malonę gyvam ir sveikam ištrėmimo kryžių nešti“. 1954-09-10 laiške atsiskleidžia vyskupo nuostata kančios akivaizdoje. Nurodęs Jobo knygą, rašo: „Dievas davė kryžių, Dievas duos ir jėgų nešti jį; atėjus laikui, paims jį, ar dar trumpiau: būk valia Tavo.“

Patyręs šešiolika metų kalinimo ir ketverius metus tremties Dievo Tarnas suvokė, kad kančia nėra tik fizinis išbandymas ar moralinis sukrėtimas, bet dieviškojo prado skleidimasis, ėjimas Kryžiaus keliu. Iš 1955 m. laiško sužinome, jog vyskupas savo vargus aukodamas Dievui, dėkoja Jam už galimybę dvasiniu būdu vienytis su savo ganomaisiais net ir kalinimo vietoje:,,Ačiū Dievui, susidarė aplinkybės, ir aš į pabaigą aštuntų metų atnašauju savo vargus. Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį. Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nos fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai!

Arkivyskupą galima laikyti ir kryždirbystės tradicijos skatintoju. Jis dažnai ragino tiek savo giminaičius, tiek Kaišiadorių vyskupijos tikinčiuosius statyti meniškus lietuviškus kryžius sodybose, prie kryžkelių, miestelių aikštėse. Kauno benediktinių vienuolyno kieme ir šiandien stovi jo, kaip bažnyčios rektoriaus, 1937 m. pastatydintas kryžius, skirtas Lietuvos krikšto 550 metų jubiliejui.

Vyskupas Teofilius ketvirtajame dešimtmetyje giminaičių kviečiamas juos aplankyti, švelniai siūlydavo sąlygą – pastatyti kryžių, kad jis galėtų atvykęs pašventinti. 1938 m. vasarą Teofilius aplankė ne vieną giminaičių šeimą, kurios savo sodybose pastatė kryžius. Šventindamas, vyskupas pamoksle ragino mylėti Kryžių bei kvietė rengti procesijas kryžiaus išaukštinimo dienomis. Jis ne tik mokė, bet pats rodė pagarbą Kristaus kančiai, pavyzdžiui, jau būdamas Kaišiadorių vyskupu, keliavęs pėsčiomis į Vilniaus Kalvarijas, lankėsi Kryžių kalne šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Arkivyskupas T. Matulionis skaudžiai išgyveno Sovietų valdžios okupaciją, o jos metu kryžių šalinimą iš įstaigų vadino tautos moralinio naikinimo apraiška.

Išvados

Pamaldumas Išganytojui, išsiskleidęs Teofiliaus Matulionio gyvenime trimis šakomis: pamaldumu Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, pamaldumu Eucharistijos slėpiniui ir pamaldumu Kristaus kančiai, subrandino T. Matulionį kaip asmenybę. Jėzus jam tapo tikruoju jo gyvenimo Mokytoju, iš kurio Teofilius sėmėsi išminties ir nenuilstančio didžiadvasiškumo. Visu savo gyvenimu adoruodamas Eucharistinį Jėzų ir dažnai atsidėdamas Jėzaus Širdies troškimų apmąstymams, Matulionis išmoko į pasaulį žvelgti Jėzaus akimis ir mylėti kiekvieną žmogų Jėzaus širdimi. Įsteigęs amžinąją adoraciją anuometinėje Laikinojoje Sostinėje T. Matulionis gali būti laikomas Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradininku Lietuvoje.

„Martyrium maxime demonstrat perfectionem caritatis“ („Kankinystė labiausiai atskleidžia meilės tobulumą“). T. Matulionio tvirtumas, akivaizdžiai matomas visame jo gyvenime, bet ypač atsiskleidęs trijų įkalinimų metu, rėmėsi į meilę Dievui ir iš šios meilės kylantį atsakomybės bei pareigos jausmą. Kristaus kančia dėl žmonių išganymo įkvėpė Teofilių išlikti romiu, ryžtingu ir tvirtu visuose išbandymuose.

Teofilius Matulionis nėra tik istorinė praeities asmenybė. Nors jis gyveno Sovietų valdymo laikais ir patyrė totalitarinės ateistinės valstybės persekiojimus, kurie šiandienos žmonėms atrodo visiškai neaktualūs, tačiau klaidinga būtų Matulionyje matyti vien kovotoją prieš anuometinės valdžios neteisybes. Kiekvienas bet kurio laikmečio žmogus, siekdamas teisingesnio ir tobulesnio gyvenimo būdo, susiduria tiek su išorinėmis, tiek ir su vidinėmis kliūtimis. Nors tyrinėjant Matulionio gyvenimą, visų pirma krenta į akis tai, kad jam teko grumtis su išoriniais sunkumais, tačiau tam, kad pajėgtų grumtis su jais, Matulionis turėjo būti tvirtas viduje. Išorinis jo ryžtas, byloja apie vidines pergales, ne visada matomas pašaliečiui. Juk gyvenime vidinės problemos neretai išvirsta išorinėmis kliūtimis, o išorinės kliūtys ataidėdamos baimėmis, neryžtingumu ar nusivylimu žmogaus sieloje, dažnai virsta vidiniais barjerais, suvaržančiais asmens veiksmus. Tad Matulionis prieš mūsų akis iškyla kaip žmogus, kuris įveikė ne tik išorines, bet ir vidines kliūtis. Todėl nūdien, kai tam tikrose viešojo ir privataus gyvenimo srityse viešpatauja vertybių sąmyšis, Matulionio gyvenimo pozicija iškalbingai drąsina mus atsigręžti į Kristų ir apsispręsti už tikrąsias vertybes.

Kun. Romualdas Dulskis ir Roma Zajančkauskienė
Rekomenduojame