Rusija: slapta šventoji žemė

Kun. Nerijus Pipiras

Tolumoje - dalis Solovkų vienuolyno pastatų. Kun. Nerijaus Pipiro nuotrauka
338

2018 metų rugpjūčio 2-12 dienomis mes, keturi kunigai, kelios vienuolės ir pasauliečiai, lydimi Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ, leidomės į kelionę palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kančios keliais. Dalinamės įsimintiniausiais kelionės momentais.

Susitikimas su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Sankt Peterburge Dainiumi Numdaudžiu. Lietuvos Respublikos konsulato Sankt Peterburge nuotrauka

Valaamo salose. Vieta, kur negieda paukščiai

Valaamo salos – salynas Rusijoje, Karelijos Respublikoje, Ladogos ežero šiaurės vakaruose, 22 km nuo žemyno krantų. Jame stovi memorialas „Sandarmoh“ prie Poveneco gyvenvietės Medvežjegorsko rajone, kur 1937 m. buvo „sušaudytas transportas“. Transportas gabeno iš Solovkų 1116 žmonių, 1937 m. rudenį prie Medvežje Goros Sandarmocho miško šie žmonės buvo sušaudyti. Broliškose kapinėse, kurių plotas siekia 7 ha, šiandien galima rasti per 240 broliškų kapų, kuriuose užkasta per 8000 palaikų (1934–1941 m.), tarp jų ir dingusio transporto aukos. Prie įėjimo į kapines visus atvykusiuosius pasitinka akmuo su užrašu „Žmonės, nežudykite vieni kitų“ ir plokštė, vaizduojanti žuvusius kalinius, apglėbtus angelo, krintančio kartu su jais į kapą. Čia pastatyta Šv. Jurgio Nugalėtojo koplyčia, čia saugomoje „Atminimo knygoje“ surašyti visi nužudytieji. Kapinėse įrengtos atminimo plokštelės pagal nužudytųjų tautybes: ukrainiečiams, suomiams, estams, rusams, baltarusiams, lietuviams, žydams, totoriams, karelams, lenkams. Pasirodė, jog tai vieta, kur negieda paukščiai. Ko gero, šis sakinys labiausiai ir atspindi tą nuotaiką, kurią jutome, melsdamiesi prie bendrų broliškų tautų kankinių kapų. Prisipažinsiu, vėl iš naujo išgyvenau tą žodžiais nenusakomą jausmą, kai, rodos, dėkoji už aukas ant Laisvės aukuro ir kartu jauti, kaip Maironis yra sakęs, kad „tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Čia, ko gero, nereikia kitokio pasiryžimo, kaip tik būti atsakingam už tautą, už brolį, sesę. Geriausias to patvirtinimas – jaudulys ir ašara, nuriedėjusi ne vienam tą valandą.

Kemė. Kalinių paskirstymas

Akis tiesiog bado skurdas, gal net depresija. Ne veltui, ko gero, ir paties miesto pavadinimo kilmė tokia, lengvai tariant, įdomi. Jau Petras I mėgdavo savo žmones tremti į tas salas. Jo rezoliucija tokiais atvejais būdavo trumpa, tik iš trijų žodžių: „Kje beni materi!“ („Velniop jį“). Čia aplankėme buvusią tremtinių paskirstymo vietą. Tuo metu ji buvo įkurta cerkvėje. Tuos laikus mena kryžius su prikaltomis cerkvės durimis, ant kurių patys kaliniai kadaise buvo išraižę savo vardus…

Vieta, kur buvo kalinių paskirstymo punktas Kemėje. Kun. Nerijaus Pipiro nuotrauka

Apžiūrėjome buvusią prieplauką. Šiandien ją mena tik keli, jau baigiantys sudūlėti, medžiai ir viena kita bėgių, kuriais veždavo kalinius, liekana. Kokia keista istorija, kai ji paliekama supūti. Netgi to, ko gero, siekiama, nes taip patogiau, nes taip užglaistomas sąžinės sopulys… Teofiliui ne kartą teko plaukti iš ir į Solovkų salas. Ir matyti ne vien tik keletą tręštančių rąstų, bet ir bėgius, ir prieplauką… Be abejo, iškalbingos tos kelionės rūpinantis „vaistais“, o daugiau – kunigų komunos reikalais.

Solovkų salynas. Vienuolynas, iš tvirtovės tapęs kalėjimu

Didžiausios šio salyno salos ilgis – 28 kilometrai, plotis – 16 kilometrų. Klimatas drėgnas ir gana atšiaurus.

Čia XV amžiuje buvo įkurtas stačiatikių vienuolynas. Vienuolis Savatijus išsiruošė į šį salyną ieškoti artimesnio gyvenimo su Dievu. Kelyje jis sutiko kitą vienuolį Germaną. Medine valtele abu atlaukė į salą vasaros vidury ir prie artimiausio ežero pastatė kryžių bei nedidelį namelį – ermitažą. Atsiskyrėlių gyvenimas tęsėsi 6 metus kovojant su atšiauria gamta ir netyrosiomis dvasiomis. Savatijus miršta. Germanas sulaukia vienuolio Zosimo, kuris taip pat ieškodamas Dievo artumo sutinka likti saloje. Taip prasideda tikroji Solovkų vienuolyno istorija. Žinia apie atsiskyrėlius greitai pasklido visoje Baltosios jūros pakrantėje, ir į čia pradėjo traukti vienuoliai, piligrimai. Ilgainiui vienuolynas tapo žinomiausias ir turtingiausias visoje Rusijoje. Čia per daugelį metų buvo sukaupta labai turtinga biblioteka. Vienuolynas buvo tapęs visos Rusijos religiniu ir kultūriniu centru, o XVI amžiuje – galinga tvirtove kovoje su švedais.

Ši vietovė sunkiai pasiekiama, dėl to vienuolynas buvo tapęs tam tikru bastionu senosios religijos išpažinėjams kovojant prieš caro Aleksejaus vykdomas stačiatikių cerkvės reformas. Vis dėlto su išdaviko pagalba 1676 metais vienuolynas buvo užimtas, o vienuoliai sukapoti kardais, pakarti arba tiesiog pakišti po žiemos ledu. 1702 metais šias vietas lankė caras Petras I. Kelionė užtruko visą mėnesį. Plaukiant į salą kilo didelė audra, bet, laimingai atplaukęs, jis liepė Kiškių saloje pastatyti Šv. Andriejaus cerkvę. Vienuolyne jis meldėsi kartu su savo sūnumi ir šventė Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventę. Netrukus vienuolynas tapo Šiaurės Rusijos karine tvirtove. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų Solovkų vienuolyne buvo vienintelis oficialus Rusijos kalėjimas. Čia buvo siunčiami tiek caro, tiek Bažnyčios sprendimu nuteisti nusikaltėliai: išdavikai, vagys, pamišėliai, bedieviai, eretikai, valkatos, dekabristai ir vienuoliai alkoholikai.

Iki šių dienų yra išlikusios vienuolyno požemiuose akmeninės jų kameros, iš kurių neįmanoma buvo išsivaduoti, nebent pavykdavo kurį nors kalinį perauklėti ir jis atsiversdavo, net tapdavo vienuoliu. Šiandien vienuolynas – tai visas kompleksas pastatų, apjuostas akmenine siena (kai kurie akmenys sveria iki 11 tonų). Tai didžiausia tvirtovė Šiaurės Rusijoje, jos kieme yra 4 bažnyčios.

1923 metais šiame salyne įkurtas gulagas. Viena žiauriausių koncentracijos stovyklų, vėliau tiesiai šviesiai pervadinta į kalėjimą, veikė bene iki 1939 metų. Čia kalėjo ir palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis drauge su kitais kaliniais kunigais. Juk tais laikais čia patekti nereikėjo nė nusikaltimo – esi kunigas, ir to gana, nebent pasidarytum saugumo agentu. 1930 metais, per Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, vyskupas Teofilius atvyko į Solovkus. Solovkuose gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai sunkios. Čia kalinius vargino įvairios darbo prievolės, per dieną reikėdavo išgrįsti 50 metrų kelio, skirto arkliams su vežimais važinėti; prikirsti šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių miške taip sunku prikasti; arba prinešti iš miško malkų. Silpnesniesiems liepdavę pririnkti tam tikrą normą grybų ar uogų. Sekmadieniai nešvenčiami. Poilsio diena buvo penktadienis. Katalikai, ypač kunigai, ir grasinami švęsdavo sekmadienius, o dirbdavo tada, kai kiti ilsėdavosi.

Anzero sala. Kunigų komuna

Būtent čia, vadinamojoje gelbėjimo stotyje, veikė kunigų komuna. Kaip katakombų krikščionys kunigai keldavosi naktį, iš vakaro sutartą valandą, grupėmis po tris ar keturis lipdavo ant aukšto, kur šaltyje be altoriaus ir be liturginių reikmenų laikydavo šv. Mišias. Nepamiršdavo ir ten esančių tikinčiųjų, ir jiems teikdami dvasinės paguodos. Į Solovkus atvykusiam vyskupui Teofiliui kunigai dėl jo senyvo amžiaus neleido su visais dirbti sunkaus darbo miškuose. Jie paskyrė jį kunigų komunos ūkvedžiu. Tą komuną sudarė apie 60 asmenų, į ją buvo priimti ir rusų popai (batiuški), ir padoresni pasauliečiai. Komunoje laikomasi tokios tvarkos: visų gaunami pinigai ir siuntiniai eidavo į bendrą kasą ir į bendrą katilą. Administracija, sudaryta taip pat iš kalinių, kad būtų palankesnė, gaudavo iš kunigų komunos dovanų po 100–200 rublių. Už tuos pinigus tie vadinamieji „pridurkai“, kurių misija buvo saugoti kitus kalinius, kartais gaudavo ir degtinės išgerti. Bet vieną kartą pasielgta neatsargiai: jau kiek įkaušę „pridurkai“ (administracijoje dirbą kaliniai) pakėlė taures „už kunigų sveikatą“. Netrukus apie tai sužinojo vadovybė ir labai užsirūstino. Buvo žinoma ir kas išdavė savo draugus – tai vienas „batiuška“ (popas), neseniai iš Sibiro atsiųstas tam juodam darbui, visai dar jaunas vyrukas, netgi kadaise buvęs vyskupo Teofiliaus parapijietis. Taigi šitų „stukačių“ dėka buvo areštuoti trys asmenys iš kalėjimo administracijos ir septyni kunigai. Tarp jų – ir pats ūkvedys vyskupas Teofilius. Kunigų komuna buvo išardyta.

Šiandieną tuos laikus mena tik du apgriuvę nameliai. Būtent tas paskutines savo gyvenimo dienas skaičiuojantis namelis man tapo iškalbingiausiu kelionės akcentu. Vieta, kur šaltyje slapta buvo aukojamos Mišios, kur susispaudę sutilpdavo daugiau nei dešimt žmonių… Šiandien ji praktiškai jau be stogo ir be sienų. Iškalbingesnės vietos mąstant apie kančią nė nereikia, nes pats sienų sutręšimas spinduliuoja maldą ir šventumą.

Ledeinoje polė vietovė. Teofiliaus Matulionio katorga

Ši vietovė taip pat susijusi su palaimintuoju Teofiliumi. Išnaikinus kunigų komuną, kaltuosius Leningrado teisme nuteisus, vyskupas Teofilius atlikti bausmės atvežamas būtent čia. Kertami miškai. Rąstai plukdomi Svėrės upe. Vietovė pelkėta. Prelatas Stanislovas Kiškis rašo, jog čia kalinys neturi teisės gauti nei siuntinių, nei laiškų. Dirbti tenka pelkėse – per balas gabenti medžius. Kad arkliai galėtų pereiti, kelias klojamas rąstais, o kaliniai rąstų tarpus turi užberti žemėmis. Tos žemės semiamos iš balų, liūnų ir nešamos ant pečių. Iš tų laikų mus yra pasiekę paties vyskupo Teofiliaus žodžiai: „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotomis kojomis, per pečius persimetę virvę vilkdavome rogėmis malkas. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes turėjome parūpinti rąstų naujai tiesiamam keliui. Kai kada per šakas ir akmenis iš miško į kelią šimtą ir daugiau metrų ant savo pečių išnešdavom po dvylika kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6–7 valandų ryto iki vakaro. Jei padarysi, kiek užduota, vakare gausi duonos, o jei neįstengsi – liksi visiškai alkanas… Nešami medžiai nutrindavo nugarą, pečius… Vėliau teko vandens atneštus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus, susikinkius keliems į vežimą, tempti du–tris kilometrus. Nuo to pasidariau invalidas.“

Turėjome galimybę apžiūrėti vietovę, kurioje buvo apdirbama mediena. Šiandien čia taip pat veikia medienos apdirbimo įmonė. Klausydamiesi pasakojimų mąstėme, jog tikrai nedaug trūko, kad mūsų istorija būtų kitokia: Matulionis, jei ne apsikeitimas kaliniais, iš čia nebūtų grįžęs…

Sankt Peterburgas. Teofiliaus Matulionio statyta bažnyčia

v. Mišios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios koplyčioje. Šv. Mišias aukoja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, koncelebruoja kun. Marius Talutis, kun. Robertas Urbonavičius, kun. Nerijus Pipiras, br. kun. Sigitas Benediktas Jurčys OFM ir Peterburgo kunigų seminarijos vicerektorius. Lietuvos Respublikos konsulato Sankt Peterburge nuotrauka

Sankt Peterburge susitikome su Lietuvos generaliniu konsulu Dainiumi Numgaudžiu. Kalbėjomės apie iškilių Lietuvos asmenybių, praėjusio amžiaus pradžioje besimokiusių šiame mieste, atminimo įamžinimo būtinybę ir sunkumus. Aplankėme Peterburgo kunigų seminariją, susitikome su lietuvių bendruomenės pirmininku prof. Gintu Želviu. Meldėmės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Simboliška tai, kad ši bažnyčia, statyta Teofiliaus Matulionio, šiandien atgimsta naujam gyvenimui. Tai ne kieno nors kito, bet paties palaimintojo darbas, dirbamas galingu užtarimu iš aukštybių Šv. Kotrynos bazilikoje kaip nusikaltęs dvasininkas, nes Bikavoje pakrikštijo mišrios šeimos kūdikį, buvo perkeltas kunigas Teofilius Matulionis. Dirbo vikaru. Kartu prisiėmė atsakomybę rūpintis Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba.

Ir visgi kas yra tas šventumas? Šio klausimo vedami nėrėme į gilumą. Ieškojome ir radome atsakymą tarp neįprastų kelių ir pievų, tarp muitinės procedūrų, o ypač – tarp kryžių, pastatytų atminimui ir vilčiai… Tai kelionė pirmyn. Į rytojų. Tarp pelkių, tarp kelių šimtų gramų maisto davinio, tarp prišalusių prie narų plaukų meldžiantis ir už save, ir už kitą, atsidūstant: „Koks geras Dievas!“ ir „Teesie Jo valia!“

Bernardinai.lt

Rekomenduojame