Vyskupas Teofilius Matulionis alantiškių atsiminimuose

Simona Nicole Baltrušaitis

Simona Nicole Baltrušaitis
313

Toliau skelbiame rašinius, atsiųstus moksleivių rašinių ir piešinių konkursui „Palaimintasis Teofilius ir popiežius Pranciškus“. Šįkart Jūsų dėmesiui Alantos gimnazijos pirmos klasės gimnazistės Simonos Nicole Baltrušaitis darbas, kuriam vadovavo mokytoja Genė Jakučionienė.

Atėjus gražiai balandžio popietei suskubau ruoštis apsilankymui Žibėčių kaime. Auklėtoja pranešė, jog jau laukia manęs. Ir štai mes keliaujame iš Alantos dulkėtu žvyrkeliu kaimo link. Regiu neapsakomai stebinantį vaizdą: žaliuojančias pievas, tolius aprėpiančius ežerus, o jau koks dangaus žydrumas…  Pumpurais, žiedais, kvepiančiais lapais medžiai ir krūmai primena bundančios gamtos grožį. Tokius vaizdus matydama pradedu suprasti, kokia paslaptinga ir kvapą gniaužianti yra mūsų gamta. Besigrožėdama pamatau iškabą „Žibėčiai“. Bandome atsekti, iš kur toks pavadinimas, tikriausiai nuo žodžio „žibėti”. Tuoj mums būsimasis pašnekovas pasakos seną istoriją, kuri sako, kad pavadinimas kilęs dėl vieno keistuolio, kuriskadaise šalia kaimo piliakalnio žeminėje gyveno ir naktį visada degindavo žvakutę. Kai eidavo senuoju vieškeliu nuo Alantos iki Utenos žmonės, matydavo, kad žiba. Ir nuo to žibėjimo, žybčiojimo ir kilo pavadinimas Žibėčiai.

Tik pravažiavus kaimo iškabą likau sužavėta. Kaimelis mus pasitiko žaliuojantis spalvinga augalija, išpuoselėta aplinka. Pasukus į dešinę, išvydau ūksmingą medžių alėją. Regėjos, jog liepos sieka dangų, o medžių šakos susiraizgiusios tarpusavyje tik rodė, kokią gilią istoriją jie saugo. Ši sodyba 1939 metais buvo registruota kaip palivarkas – dvaro teises turėjo. Buvo ir daugiau alėjų, bet viena tik išliko.

Sustojome.Išlipusi iš mašinos pamačiau senyvą vyriškį. Jis maloniai susipažindamas pasisveikino, noriai pakalbino, klausė, kaip mums sekasi. Tai Danas Rinkevičius, kurio senelis buvo labai artimas vyskupo Teofiliaus Matulionio senelio kaimynas. Tuojau patraukėme link senos trobos, prie kurios stovėjo suoliukas su stalu. Pradėjome pokalbį nuo jo pirmo atsiminimo iš vaikystės apie Teofilių Matulionį.

Man pinki ar šeši metukai buvo. Alantoj buvo Jakūbas (parapijos atlaidai – aut. pastaba), ir Matulionis ten mišias laikė ir su mano seneliu sveikinos. Bet man nepatiko, su manim tai nesisveikino. Su visais sveikinosi, o tai ką – aš juk vyras. Jau žinojau, kad jis ypatingas žmogus. Matulionį čia jau Žybėčiai labai jau garbindavo: „Žybėčiuos Matulionis buvo čiut ne šventas“. 

Pasakojimas apie Jokūbo šventę ir pirmąjį susitikimą su vyskupu mane savotiškai nustebino. Nemaniau, jog žmogui (tuo labiau vaikui) gali taip rūpėti pasisveikinimas. Ką gi, juk jis jau visas vyras jautėsi, tai kaip gi jį čia užmirš toks nepaprastas žmogus? Netrukus  kilo klausimas, kokios šventės ir linksmybės vykdavo Žibėčiuose. Vyriškis nieko nelaukdamas ėmė pasakoti.

Smetonos laikais didžiausias įvykis Žybėčiuos būdavo per šventes: Vėlynes, per šventų Trejybį, organizuodavo Žybėčiai eitynes: nuo vieno kryžiaus iki kito ir iki mūsų kapelių, a tada visi suaina šitan vienkemin išgert arbatos ir kartu jau būna ir Matulionis. Tai čia būdavo ir vaikam šventė baisiausiai didelė ir maldininkam visiem. Žibėčių kaimas, sakydavo, kad buvo labai pamaldus. Pačiam Žibėčių kaime, taip jau kalbėdavo, kad  buvo keturiolika kryžių. Aš dar atsimenu gal kokius keturis tiktai. Paskiau tarybiniams laikams užėjus juos nupūtė. Tai vat, didžiausias įvykis būdavo tos eitynės per tas didžiąsias šventes.

Nejučia imu šypsotis pagalvojus apie šventę ir jos linksmybes. Ėmiau įsivaizduoti, kaip didžiulis žmonių pulkas nuo vieno kryžiaus keliauja prie kito, o tuomet iki kapelių. Mano manymu, visa tai atrodo labai bendruomeniška, tokios kaimo žmonių tradicijos, kurios pasibaigdavo šventiniu pasisėdėjimu, pokalbiais ir galbūt šiltų prisiminimų nuotrupom. Tai tik patvirtina, kokia lietuvių tauta yra tikinti bei pratusi laikytis tradicijų. Nepamiršau paklausti ir to, kaip Matulionis bendraudavo su žmonėmis ne švenčių metu.

A teip tai Matulionis susirašinėdavo. Aš pamenu, kai buvo rusų lageriai. Šito vienkiemio įkūrėjas, mano senelis, siųsdavo jam lašinių, avižų ir razinų. Niekas nežinodavo, kam kunigui razinos. Tik perskaitis knygu supratau, kad vynu darydavo. Tarp lašinių gabaliukų pribado razinų ir jas siųsdavo, bet ne mano senelis, o dėdė Matulionis. Jis jau miręs, jo pusbrolis: buvo biednas, valdžia į tokius nelabai kreipdavo dėmesio. Senelis mano bijodavo, labai slaptai viskas vyko, bet aš, vaikas, girdėdavau. Bet žinojau, ką sakyt ir kur nesakyt. Makyklai aš nieko neprasitariau, nes labai čia galima nukentėt buva.  Atsiųsdavo po to Matulionis padėką. 

Susidomėjau, kokia visgi buvo ta dėžutė, kurią siųsdavo.

Dežutė iš fanieros, nedidelė, dvidešimt ant trisdešimt. Tilpdavo gal ten kilogramas penki šimtai. Labai tikrino, ar laiškai, ar lašiniai, nes rasdavo lašinius subadytus, kad jokią pavajingą daiktą nebūtų. Atplėše, paskui užkala kreivei, betkaip, matos, kad tikrinta.

Susimąsčiau. Ar grįžęs į Lietuvą  T. Matulionis pasiilgdavo gimtų vietų, atvykdavo aplankyti artimųjų ir giminaičių, kurie siųsdavo siuntinius? Drąsiai paklausiau pono Dano apie tai, kas man nedavė ramybės.

Mes švęsdavom tik tris šventes: Vėlynes, Skudutiškį – Trejybė ir Jakūbas.  Jakūbas yra mūsų parapijaj, vykdavo Alantoj. Čia jau mum būdavo šventė:kas pėsti, kas su dviračiais, kas su arkliais važiuoja. Kiek tadu man metų buvo,  tiksliai negaliu pasakyt, bet girdėdavau pašnibždom: „Matulionis, Matulionis“. Tarybiniais laikais jis atvažiuodavo. Labai didžiavos, kad yra Žibėčių kraujo. Tėvas gi iš Žibėčių. Ir augo jisai iki jaunystės, atostogaudavo čia su vaikais, pusbroliais, su teta, čia gi jo kraštas. O ten Kudorišky tai jo gi giminių nieka nėra, tiktai, kad jis gimęs. A čia visa jo tėvunyja: broliai, pusbroliai, dėdės ir tetos. 

Galiu pasakyti, jog atsakymas tik patvirtino galvoje besisukantį atsakymą. Kadangi esu smalsi, man patinka įvairios įvykių detalės, netrukus galvoje pradėjo  kirbėti naujas klausimas. Ar šventės, minėjimai ir šiaip įvairūs pasibuvimai buvo fotografuojami, kaip nors fiksuojami?

Nuotraukas visas sudeginom, kad kas nepamatytų. Sužinotų, kad čia bent koks ryšys yra su vyskupu, tai ajajai.

Pasirodo, su vyskupu buvo pavojinga bendrauti. Labai gaila, kad neišliko jokių nuotraukų, bet puikiai supratau kodėl. Žmonės nenorėjo rizikuoti, tai buvo per daug pavojinga. Jei būtų kaip nors išsidavę, balažin ką jiems už tai būtų padarę.

Mūsų pašnekovui rūpėjo papasakoti ir apie paskutinius arkivyskupo gyvenimo metus, kurie buvo ne mažiau dramatiški negu jo visas gyvenimas.

Matulionis buvo labai sveikas, labai tvirtas sausas senukas, betgi jį nunuodijo. Sakydavo, kad nunuodijo kagabistai. Kaip ti tiesa, tai dievaži. Bet knygase esu radis, kad jį tikrai kažkaip nunuodijo. Buvo atkaklus lietuvis, niekaip jo nepriveikė, bet prigavo. Gal dar nieko būt nebuvi, jei nebūtų pakvieti jo Vatikanas. Sužinojo tai valdžia, kad nepašiukšlintų, ir viskas. O jis ir būtų važiavęs, būtų galėjęs daug ką pasakyt, papasakot ką iškentėjęs.

Ponas Danas taip pat prisiminė susitikimą su vyskupo pussesere, kuri lankėsi Šeduvoje prieš arkivyskupo mirtį.

Prieš jo mirtį susiruošė jo pusseserė aplankyt, kadangi senukas jau buvo silpnas. Nuvažiavo pas jį tenai, susirado dar lauknešėlį kokį tai. Jis sako: „Vaikeli, tik nelankyk manęs, ba tai bėdą turėsi, ir mokslai. Pavalgau aš, parapijiečiai atneša maisto, sotus aš, o jūs nelankykit“. Taip žmonės ir bijojo lankyt, kad jis pats prašė. Su ta moterim aš kalbėjau ir tai yra tikras įvykis. 

Koks rūpinimasis kitais! Ir savęs nesureikšminimas.

Netikėtai ponas Danas atsistojo ir pasiūlė nueiti apžiūrėti kapelių, kuriuos aplankydavo eitynių metu. Supratusi, jog turėsiu galimybę išvysti pasakojime minėtą vietą, nudžiugau. Patikėkite, ta vieta pasirodė tokia paslaptinga, net stebuklinga. Kapelių viduryje stovėjo didžiulis kryžius, o jam iš dešinės – didžiulis apsamanojęs, tarsi kokiomis gyslomis išvedžiotas  akmuo. Danas papasakojo, jog kadaise kažkas ant akmens esą perskaitęs žodį,,Amen”. Tai išgirdusi nusprendžiau ir pati jo paieškoti. Po keleto minučių iššifravau kelias žodžio raides ant priekinės akmens dalies. Įdomus akmens raštas. Apžiūrėję kapelius, patraukėme keliuku tolyn. Vyriškis ėmė pasakoti netikėtai prisimintas detales.

Kaimo pradžioj ir pabaigoj stovėjo kryžiai. Jie eidavo nuo vieno iki kito ir iki kapelių. Čia tas šventas kelias, kur tikrai Matulionis vaikščiojo. Taip tai jo čia visur būta, būdamas mažas jis čia visur bėgiodavo su draugais. Sovietiniais laikas eitynės buvo tik iki kokių šešdešimtų metų. Paskiau kapelius panaikino, sudėjo kolukis mėšla krūvu ant keliuko ir užlaidė, nebedavė žmonėm tvarkytis, užaugo krūmai ir tik mes Sąjūdžio laikais visi entuziastai pirmoj eilėj kapus sutvarkėm.

Ponas Danas pasisiūlė parodyti Teofiliaus tėvo gimtinę. Nė nesvarstę patraukėme link jos. Mano pats pirmas įspūdis, patirtas įvažiavus į Žibėčius, neišsisklaidė, tik dar labiau sustiprėjo. Kvapnių gėlių aromatas ir žaliuojančios pievos, kloniai mane žavėte žavėjo. Štai ir akmenys, kurie žymėjo stovėjusios trobos vietą. Pamėginau įsivaizduoti, kaip atrodė troba. Mano numone, pagal akmenų išsidėstymą tai turėjo būti mažas, siauras, neaukštas namukas. Vyriškis netrukus pasakojo ir apie savo padarytus darbus vyskupui Teofiliui Matulioniui atminti.

Pastatėm Matulioniui paminklą. Surinkau iš žmogelių pinigėlius, užsakiau meistrą, padarėm su keliais draugais pastamenta, kad pastatyt paminklą, atvežė su kranu ir pastatė. A tadu čia buvo šventė. Ir tada pirmą kartą po tų negerų laikų padarėm eiseną. Ir šiemet darysme, prisidės Bajorų kaimas.

Mūsų pokalbio pabaigoje Danas Rinkevičius susimąstė ir tarsi apibendrindamas pridūrė:

Sakydavo, kad jis buvo labai šiltas žmogus, su juo gera buvo bendraut. Žmogus prie jo jaukiau, sveikiau jautės. Kad kažkaki tai jis turėja gamtas duotu dalyku. Žmonių prisiminimai tai tik geri.         

Pasikalbėjusi su vyriškiu, širdingai padėkojau už tiek daug suteiktos informacijos apie vykupą ir mes jau riedame tuo pačiu keliuku, tik dabar mano galvoje sukasi įvairios mintys. Pono Dano pasakojimai leido man įsivaizduoti Matulionį kaip begalinio tvirtumo žmogų, kaip dorą ir savo kraštą mylintį lietuvį, kuris visus stebino savo šiltumu bei mokėjimu gražiai bendrauti.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas

Rekomenduojame